Pastaruoju metu utopijos, regis, išėjo iš mados. Vis dažniau kalbama, kad utopinis mąstymas – pavojingas, atnešantis nelaimių, milijonų gyvenimus sudaužantis į šipulius ir atkertantis žmogų nuo jo prigimties gyvastingos versmės. Geriau esą reikėtų žiūrėti į gyvenimą ir bandyti prisitaikyti prie jo reikalavimų, kuriuos dera priimti kaip stoikai priėmė likimą – arba eisi vedama/s jo už rankos arba, na, būsi jo velkama/s. Kiti verčiau kalba apie distopiją, kaip baisią ateitį, kurios turėtume stengtis išvengti. Distopija yra ir niūrioji utopijos pusė, tam tikra išsigimusi utopija. Bet koks gi santykis tarp utopijos, distopijos ir gyvenimo? Kaip jie susiję ir kurioje iš šių trijų tikrovių mes iš tiesų gyvename?
Utopijos XX a., regis, pirmą kartą imtos įgyvendinti praktiškai. Komunizmas buvo ryškiausia, ilgam atgrasiusi nuo jų net ne tiek milžiniškų aukų skaičiumi ir teroro mastais SSRS, kiek ten pat aiškiausiai pasirodžiusiu sisteminiu cinizmu ir biurokratizmu. Būtent komunizmu kaip blogu pavyzdžiu dažniausia remiamasi, kritikuojant „utopinį mąstymą“. Ir būtent su juo susijusi pirmoji mano čia nagrinėjama distopija – George‘o Orwello „1984-ieji“.
Šioje kultinėje knygoje įvedamos dabar klišėmis jau spėjusios virsti koncepcijos, kaip antai „Big Brother“, „Doublethink“ ir kt. Ilgą laiką Orwello knyga laikyta paradigmine distopija ir totalitarizmo pasmerkimo viršūne, pirmiausia grėsmę siejant su SSRS. XX a. pab. visuotinis sekimas ir manipuliavimas realybe vėl tapo populiarios temos, tad ir „1984-ieji“ įgavo naujų dimensijų.
Naivu klausti, ar Orwello prognozės išsipildė. Akivaizdu, kad tokios totalitarinės visuomenės, kurią vaizduoja jo kūrinys, pasaulio mastu niekam sukurti nepavyko. Taigi, lyg ir norisi tikėti, kad tiek blogai nėra, kad „istorija baigėsi“ (Francis Fukuyama taip teigė, žlugus SSRS) ir kad laisvei grėsmę kelia nebent saujelė džihadistų dykumoje.
Ir čia, rodos, labiau niuansuotą paveikslą pateikia Aldouso Huxley distopija „Puikus naujasis pasaulis“ („Brave New World“). Kiek mažiau žinomas kūrinys nupasakoja tikrovę, kurioje dominuoja žmogaus sukurtas determinizmas: kadangi žmonės ne gimsta, o gaminami, vyrauja „natūrali“ kastų sistema, kur gabumai, išvaizda, sveikata ir t.t. koreliuoja ne akcidentiškai, o esencialiai. Gimę patarnauti net išvaizdoje neturi individualių bruožų, yra žemesnio ūgio. Svarbiausia, žmonės ne prievarta verčiami paklusti, o yra taip sukurti, kad paklusti jiems yra natūralu. Visuomenė, kuri vaizduojama „Puikiajame naujajame pasaulyje“ yra laiminga ir malonumais pertekusi visuomenė. Tad ši knyga dažnai laikoma aktualesne – totalitarizmo grėsmė esą glūdi ne atvirame smurte, kaip Orwello versijoje, o visaapimančioje mėgavimosi logikoje, kaip gyvenimo būde, kurio niekas savo valia neatsisakys.
Įdomu, kad pernai, Huxley distopijos teatrinio pastatymo (Jungtinėje Karalystėje) proga po spaudos pranešimų teko skaityti nemažos dalies skaitytojų nuomones, kur žmonės nesuprato, kame „Puikiajame naujajame pasaulyje“ glūdi distopija. Taip gyventi verta – sakė jie.
Tam tikrų bendrų bruožų abiejų autorių kūriniai, visgi, turi. Abiejuose yra literatūros ir muzikos „gaminimo“ mechaniniais būdais motyvas: populiarioji muzika, skirta patenkinti žemiausius sluoksnius („1984-ieji“) ir mechaniniu būdu gaminama muzika ir literatūra („Puikusis naujasis pasaulis“), regis, trikdė abu autorius. Kitas pasikartojantis motyvas yra pastanga visiškai „užimti“ individą. Orwello kūrinyje pagrindinis veikėjas verčiamas sportuoti, nuolat prižiūrimas ekrano. Būti vienam, atskirai nuo kitų laikoma įtartinu dalyku. Huxley versijoje pagrindinis veikėjas smerkiamas už tai, kad mėgsta pasivaikščioti vienas ir nepakankamai laiko leidžia su kitais, nepakankamai linksminasi. Atrodo, nuolatinis vaikų užimtumo ir mokymosi visą gyvenimą bei turiningo laisvalaikio diegimas rodo, kad abu neklydo. Abi distopijos nepakenčia kontempliatyvaus gyvenimo. Abiejuose vietoje religijos, kaip individualaus santykio su Dievu, esama tam tikro sekuliaraus kulto, primenančio totalitarines sektas. Orwello kūrinyje tai „Didžiojo Brolio“ ekstatiškas garbinimas ir neapykantos manifestacijos, o Huxley versijoje – stačiai „New Age‘inis“ kultas, besiremiantis narkotikų vartojimu.
Dažnai minimas Huxley distopijos bruožas yra nežabota seksualinė laisvė. Čia daugelis „šiuolaikinės moralės“ kritikų įžvelgia bauginančią pranašystę. Seksualinė laisvė „Puikiajame naujajame pasaulyje“ turi savo kainą – jokio intymumo, jokios draugystės. Kita vertus, Huxley, kaip ir Herbertas Marcuse, tam tikras viltis sudėjo į „defektuotus“ visuomenės narius (pagrindinis „Puikiojo naujojo pasaulio“ veikėjas Bernardas Marxas yra žemesnio ūgio, nei priklauso, jį lydi gandai, kad į jo embrioną per klaidą buvo pripilta alkoholio jį „gaminant“; kitas veikėjas, „laukinis“, išvis yra išimties produktas), kaip, dalinai, ir Orwellas („proliai“ esą ateityje galėtų sukilti prieš sistemą), tačiau, atrodo, visi pervertino galimybes atsispirti vienodinančiai tvarkai, vyraujančiai šiuolaikinėse valstybėse, kuri pajėgi suvirškinti bet kurį individą ar mažumą, ne, ne suvirškinti ir asimiliuoti, bet paversti savo įrankiu ir nauja tiksline rinka. Orwellas ir Marcuse, beje, abu manė, kad permanentinis karas yra labai parankus įrankis palaikyti tvarką šalies viduje. Ar priešas keičiasi, ar lieka tas pats, priešas – amžinas, o karas – teisingas. Šiuo atžvilgiu Huxley versija yra savotiška „istorijos pabaigos“ situacija, kur visiškai nebelieka išorinių antagonizmų.
Tarp kitko, verta pabrėžti, kad abi distopijos apipintos nesusipratimų. Orwellą dažnai įsijautę cituoja nenuovokūs dešinieji, vaizduodami jį kaip dešinįjį, nors jis buvo prisiekęs socialistas. Huxley įprastai cituoja bijantys „seksualinės revoliucijos“, šeimos panaikinimo ar narkotikų legalizavimo (pvz. neofašistinė „Pro Patria“ organizacija dalinosi jo knyga), praleidžiant pro akis tai, kad Huxley iš principo visai nebuvo prieš radikalią visuomenės pertvarką, tik norėjo harmoningesnės versijos, kuri, berods, randama jo veikale „Sala“ („Island“).
Grįžtant prie utopijų, supaprastinant, galima tarti, kad radikalioji Kairė laikosi utopinio mąstymo, nors ir išskydusio, palyginti su ankstesniais laikais, o Dešinė atstovauja anti-utopiniam mąstymui, kuriame dominuoja pragmatizmas. Kapitalizmas esą yra natūrali tvarka, atliepianti pačiai žmogaus prigimčiai – tverti, griebti kas geresnio ir siekti praturtėjimo. Kovoti prieš šią prigimtį esą kvaila ir utopiška, tereikia prisitaikyti ir didinti savo konkurencingumą. Viltis, kad įmanoma kažką iš esmės pakeisti, yra išjuokiama kaip utopinė ir absurdiška. Ne piktintis gyvenimu, o naudotis juo (ką iliustruoja legendinis šūkis „YOLO“) turi būti žmogaus tikslas šioje žemėje. Ir bemaž kieviena/s skaitanti/s šias eilutes mintyse pasakys „Ir kas iš viso to? Nebūsiu gi mėmė, ir aš noriu pasiekti ko nors šiame gyvenime…“, parodydami, kad visos kalbos atsiremia į lemiamą argumentą – gyventi tai reikia…
Tai ką, matote, gyvenimas toks, nieko nepakeisi, reikia gyventi kaip visi ir jokiais būdais nepasitikėti utopistais, siūlančiais alternatyvas, pokyčius. Bet, palaukite, ar pats kapitalizmas, pati liberalioji demokratija nestovi ant utopinių pamatų? Jau minėjau distopinius bruožus, būdingus mūsų laikams, kurių svarbiausias yra begalinis noras kontroliuoti viską („dėl jūsų pačių saugumo“), priversti visus ir kiekvieną įsilieti į visuomenę („integruotis“), visiškai panaikinant galimybę priešintis. Visų daiktų, idėjų, patirčių ir „vertybių“ lygybė ant prekystalio yra esmingiausias mūsų gyvenimo bruožas, gerai nusakytas Marcuse‘s veikale „Vienamatis žmogus“. Franzo Kafkos „Procesas“ taip pat puikiai aprašo situaciją, kai kontrolė yra efemeriška ir todėl nenugalima.
Tačiau dar svarbiau yra tai, kad visa ekonomika stovi ant utopinio tikėjimo pažanga ir augimu. Ekonomika auga, nes jeigu ji neauga, ji stagnuoja. Huxley kūrinyje tai puikiai nusakyta: propaguojamos tos sporto šakos, kurioms reikia daugiausia įrangos, žmonės verčiami nuolat pirkti naujus drabužius. Senovės graikui tai būtų protu nesuvokiama logika. Amžinas augimas, kuriuo remiasi laisvoji rinka ir kuris mums kalamas į galvą, yra utopija. Jis yra neįmanomas. Tačiau „progresas“, kurį vienbalsiai liaupsino tiek liberalai, tiek komunistai, seniai yra dogma. Bene vienintelis Walteris Benjaminas bus jai paprieštaravęs. Ji pagrindžia mūsų kasdienį gyvenimą, kuriuo mes verčiami tikėti kaip atsvara pavojingam utopiniam mąstymui. Šis gyvenimas iš tikrųjų pats yra utopija.
Galiausiai, tokį mūsų gyvenimą taikliai nusako terminas „biopolitika“, pirmą kartą pavartotas Foucault. Tai politika, kurios centre – gyvybė. Iš esmės, tai visiška ir nenugalima kontrolė, nes persmelkia visą žmogaus gyvenimą. Foucault idėją pratęsė Giorgio Agambenas, nusakydamas tokios distopijos, kurią sunku atskirti nuo gyvenimo, kontūrus: visuomenės modelis, anot jo, mūsų laikais yra koncentracijos stovykla. O tikėjomės, kad distopiją pamatysime iš tolo. Niekas nesakė, kad stovykla turi būti nepatogi – apskritai tokia, kaip nacių, čia svarbi pati paradigma, juk įmanoma suderinti visa persmelkiančią kontrolę su galimybe „išreikšti save“, ką mes ir matome šiais laikais, kiekvieną dieną.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai