Jurijus Dobriakov geriausiai žinomas savo kultūrine veikla – be šimtų išverstų straipsnių bei knygų, jis dėsto Vilniaus dailės akademijoje, kuruoja parodas, rašo straipsnius apie muziką ir meną, aktyviai dalyvauja kultūrinėje veikloje. Neužtektų vietos surašyti viską, ką Jurijus yra padaręs, parašęs ar išleidęs.
Gruodžio 9 dieną, pasislėpęs po Grįžulo Ratų vardu, Jurijus gros “Ghia” organizuojamame renginyje „Polaris: Vilkduja x Sala“. Ta proga susėdome su juo pasikalbėti apie kultūrą, meną, medijų filosofiją, prieš daugiau, nei 10 metų jo įkurtą įrašų leidybos kompaniją ir artėjantį pasirodymą.
VDA svetainėje tavo dėstoma disciplina įvardinta kaip kasdienybės kultūrologija. Kas tai?
Tai yra susiję su technologijomis, kurias naudojame kasdien – iš jų neišvengiamai gimsta kultūra. Tai nėra kultūra, kuri turi konkrečią erdvę, kaip muziejus, galerija ar kino teatras – ji gimsta tarp žmonių ir iš to susiformuoja tam tikri ritualai. Bandau su studentais aptarti kažkokius savo pastebėjimus apie tai, kaip šis technologizuotas pasaulis gimdo naujas meno formas, kaip tame atsiskleidžia mūsų pomėgiai, lūkesčiai, bendravimo ar pasaulio suvokimo schemos. Tai galėtų vadintis ir įvadu į medijų filosofiją.
Esi rašęs, kad menininkai nevengia minėti savo kairuoliškų pažiūrų ir apie tai, kad jos įtakoja kūrybą. Ar menas neišvengiamai politiškas?
Kairuoliškumas yra labiau būdingas Vakarų ir Šiaurės šalių medijų menininkams – žmonėms, kurie su technologijomis daugiau dirba iš aktyvizmo perspektyvos – kaip jas panaudoti, kad būtų išspręstos kažkokios nelygybės problemos ir panašiai.
Lietuvoje pastebiu, kad šiuolaikiniai menininkai dažniausiai yra apolitiški ar kritikuojantys tam tikrą prisirišimą prie ideologijos ar politinių įsitikinimų. Čia šiek tiek pasigendu kalbėjimo apie socialines problemas. Nors tą irgi galiu suprasti – dažnai socialiai angažuotas menas tampa kažkuo šiek tiek naiviu, pranyksta meninė kokybė vardan kalbėjimo ar bandymo įtraukti atskirties problemas patiriančias bendruomenes. Tada supranti, kad tai yra labiau socialinis darbas, o ne menas tikrąja prasme. Čia keblus klausimas – norisi daugiau socialiai angažuoto meno, bet tame glūdi nemažai rizikos.
Ar menas, kuris yra kuriamas vien dėl kritikos, nėra trumpalaikis? O gal atvirkščiai – istorijoje jis išliks kaip atspindintis tam tikrą laiką su savomis problemomis?
Manau, kad išliks. 2005-aisiais Gedimino ir Nomedos Urbonų organizuotas Lietuvos protesto laboratorijos projektas “Lietuvos” kino teatre iki šiol yra prisimenamas kaip precedentas – jie parodė kaip bendruomeninis menas gali tapti rimtu politiniu įrankiu kovojant dėl viešos erdvės, kuri nebūtų okupuojama verslo interesų. Taip, tai buvo tik to laiko aktualijoms būdingas ėjimas, bet jis pakankamai tvirtai laikosi Lietuvos šiuolaikinio meno istorijoje. Žinoma, tai priklauso nuo meninės idėjos kokybės.
Istorijoje turime pavyzdžių, kaip pasikeitus ideologijai „netinkamas“ menas buvo naikinamas – juk vien dėl to turėtų kilti pavojus tokio tipo menui?
Daugeliui Lietuvos menininkų ideologinis prisirišimas apskritai siejasi su šalies politine istorija. Jei bandai pririšti savo meną prie kairiųjų minčių kartais atrodo, jog grįžti prie kažkokių socialistinių ar komunistinių idėjų.
Kita vertus, tam tikros idėjos nėra labai priklausomos nuo kažkokio laikmečio realijų – pvz., meno prieinamumas: ar meno pasaulyje lygybė yra kažkokia savaime duota gėrybė, kuri yra visiems priklausoma, ar tai yra kažkoks elitinis dalykas, kuris turėtų būti prieinamas kokiems 5% žmonių, o kitiems liktų tenkintis laikraščių skaitymu ir televizijos žiūrėjimu?
Ar menas išvis geba spręsti problemas?
Savo magistrinį darbą rašiau apie bendruomenių įtraukimą į meno procesus atokiose vietovėse – pvz. Nidos meno kolonijoje. Man buvo įdomu, ar tokios institucijos, kaip VDA geba panaudoti atvykstančius menininkus, kurie atvykę užkurtų procesą, o bendruomenė vėliau galėtų tęsti tai be jų. Čia yra gana sudėtingas klausimas, kadangi dažnai tai tampa interesų nesutapimu – žmonės, kurie gyvena vietoje, nori, kad menininkai įsitrauktų ir gražiai apipavidalintų jų tradicines šventes ar renginius. Bet jei menininkai pasiūlo spręsti kokias gilesnes problemas – dialogas nebevyksta.
Dar gali būti, kad menininkas žmones panaudos tik kaip dalyvius ar medžiagą savo kūrinyje, o jam išvažiavus žmonės liks su nuliu. Nėra ilgalaikio poveikio, nors pats norėčiau tikėti, kad menas gali pažadinti žmonių sąmoningumą, po kurio ilgalaikėje perspektyvoje jų gyvenimas pagerėja.
Viena tavo interesų sričių – psichogeografija. Kas tai?
Kitas psichogeografijos pavadinimas – unitarinis urbanizmas. Pats terminas nurodo į tai, kad buvo siekiama sukurti įrankių rinkinį tam, kad žmonės savo artimiausioje aplinkoje kovotų su svetimėjimu. Psichogeografijos pradininkai – prancūzų situacionistai – pastebėjo, kad Paryžiuje miesto viešajai erdvei vis labiau tampant funkcine erdve, kur žmonės eina iš namų į darbą, apsipirkti ir tiek, miestas tampa konteineriu funkciniam judėjimui. Bet ta erdvė yra daugiau, nei tai.
XX a. pabaigoje Didžiojoje Britanijoje psichogeografija išsiplėtė naudojant naujausias technologijas, norint į miesto tyrinėjimo procesus įnešti dar daugiau žaidybiškumo. Buvo įtraukta GPS technologija ir atsirado tokie žaidimai, kaip “Geocaching”. Visų šių praktikų ir veiklų esmė yra viena ir ta pati – pastebėti, kad miestas nėra vien architektūra, keliai ar funkciniai pastatai. Miestas yra bendrabūvio terpė, kurią galima išnaudoti ir nesijausti taip, kad miestas yra nepažįstamų ir susvetimėjimusių žmonių prasilenkimo erdvė.
Lietuvoje tai irgi gyva – prieš kelis metus ŠMC vyko Baltijos meno trienalė, kurios tema buvo miesto istorijos ir įvairių psichogeografinių miesto tyrinėjimų buvo nemažai. Architektūros fondas anksčiau darydavo temines ekskursijas po Karoliniškes.
Berlyne yra organizacija “B_Tour”, kasmet vis kitoje vietoje rengianti festivalius, kuriuose menininkai organizuoja ekskursijas pagal pasirinktą meninį veiksmą, sujungtą su ekskursijos procesu, siekiant to patyrimo per žaidybiškumą. Kitąmet tai vyks Vilniuje ir tikiuosi, kad tai pritrauks dar daugiau dėmesio.
Prieš daugiau, nei 10 metų turėjai virtualią įrašų leidybos kompaniją „Surfaces Netlabel“. Kas ir kaip tai buvo?
Bendraudami internetu, besidalindami savo įrašais ir bandymais, pagalvojom, kad jau yra kažkokia kritinė masė, kurią reikią tinkamai pristatyti. Vakaruose tuo metu buvo gana populiarus internetinio leiblo formatas – norėjom jį išnaudoti. Gana greitai apie tai sužinojo užsieniečiai ir supratom, kad reikia tai tęsti. Išeidom 17 leidinių, kurie buvo ne tik lietuvių – buvom visai žinomi užsienyje, žmonės rašė albumų recenzijas, sekėsi puikiai. Visa tai vyko 2002-2005 metais.
Sunku įsivaizduoti kažką panašaus dabar – tokio poveikio nelabai būtų. Tai buvo sąlygota tam tikro kultūrinio deficito – nei mes kažką žinojom apie tai, kas vyksta tarptautinėj scenoj, nei jie. Dabar tie ryšiai gana tvarūs: ir kai kurie lietuviai atlikėjai jau neblogai žinomi užsienyje, ir mes jau viską matom ir žinom.
Didžėjaus kuprinėje atsiradus laptopui, pradėjo nykti riba tarp jo ir selektoriaus, kuris tiesiog parenka dainas iš kompiuterinio grojaraščio. Kuris esi tu?
Aš savęs neįvardinu kaip DJ – tai labiau hobis, kuris prasidėjo po ilgos pertraukos, kai Arma Agharta kelis kartus po savo renginių paprašė pagroti afterparty – pas mane fonotekoje buvo prisikaupę nemažai muzikos, tad pagalvojau kodėl gi ne?
Prieš kokius 3-5 metus Vilniuje „Paryžiaus“ kavinėje pakviesdavo kažkokį žmogų, kuris nėra DJ – tiesiog žmogus, kuris turi neblogą skonį ir kolekciją, ir jo paprašydavo pagroti savo įdomiausius ir mėgstamiausius kūrinius. Man atrodo, kad tai yra įdomi forma, kuri galėtų atgimti.
Kokią muziką groji dabar? Pradėjai nuo eksperimentinės elektronikos, kaip judėjai toliau?
Savo DJ veiklą pradėjau nuo to, kas tuo metu buvo populiaru vakarėliuose – įvairių house muzikos atmainų: disco house, deep house ir pan., pakankamai standartiška. Vėliau akiratis prasiplėtė, pamačiau įdomesnių, sunkiai apibūdinamų žanrų. Palaipsniui atradau griežtesnę elektroniką, o kai 2002-ųjų vasarą praleidau Berlyne, pamačiau, kad elektroninė muzika gali būti skirta ne tik šokiams.
Pats muziką kūriau tik kelis metus prieš dešimtmetį. Tada internetu pradėjau bendrauti su bendraminčiais iš Vilniaus, kūrėm, bet galiausiai nemažai mūsų užmetė šį reikalą, susidomėjo kitomis veiklomis. Likusieji dabar yra vieni iš garsiausių, žinomiausių ir geriausiai kuriančių Lietuvos eksperimentinės elektronikos scenoje iki šiol.
Viename straipsnyje nostalgiškai kalbėjai apie 2000 pradžią: mIRC, jau minėtos muzikos bendruomenių užuomazgos ir pan. Dabar internetas kitoks – dėl standartizuotų muzikos ir menų platformų individualumas dingsta, tai įtakoja ir kūrybos turinį. Ar dabartinis internetas meną nupigino, ar kaip tik suteikė daugiau galimybių?
Dabar viskas tikrai patogiau, bet individualumo sumažėjimas akivaizdus. Kalbant iš medijų filosofijos pusės, dabartinė interneto logika yra labai automatizuota – labai daug dalykų yra numatyta jau iš anksto, yra patiekiamos žaidimo taisyklės, kurias priėmęs tu renkiesi iš kelių tau duotų variantų. Žinoma, jei moki programuoti, tu vis dar gali sau susikurti ką nori, tačiau vis mažiau žmonių turi tam laiko ir mato tam poreikio. Jei visi šablonai jau yra parengti ir gali įkelti savo turinį, kam visa tai daryti pačiam?
Kitas dalykas, kuris labai būdingas interneto platformoms – algoritmiškumas. Pagal kažkokius duomenis tau pateikia panašius variantus. Kuo daugiau keliauji nuorodomis, tuo labiau supranti, kad tai, kas tave pradžioje nustebino, su sekančiais išgirstais atlikėjais pamatai, kad nė velnio – tai trendas, kuriame viskas skamba daugmaž panašiai. Tokie dalykai sumažina atradimo džiaugsmą.
Grįžulo Ratai – iš kur toks pavadinimas? Ar tai pirmas pseudonimas?
Vardų buvo milijonas – pats pirmas, kai grojau house muziką, buvo Disconaut, prie eksperimentinės buvo m/play ir t.t. Grįžulo Ratų motyvą visad turėjom su drauge – labai smagu būdavo pamatyti šį žvaigždyną danguje. Kai po pertraukos mane pakvietė pagroti, reikėjo susigalvoti vardą – tai buvo pirmas dalykas, atėjęs į galvą. Vėliau draugė atrado Kauno kompaniją “Mė0”, kurių kuriamų drabužių vienas motyvų yra Grįžulo Ratai, tad dabar tai tapo vos ne darbo drabužiai (juokiasi).
Ko tikėtis iš tavo pasirodymo renginyje „Polaris“?
Mano grojama muzika yra vienetinė. Aš pats neklausau muzikos pagal žanrus, nes man labai įdomu atrasti kažkokį atlikėją ar grupę, kuris skamba taip, kad jis savaime galėtų būti atskiras žanras, kurį klausydamas supranti, kad nieko panašaus nėra – jis yra reiškinys pats savyje. Grodamas stengiuosi parinkti tokią muziką, kuri neturi žanrinių apibrėžimų.
Buvo labai smagu, kad mane pakvietė pagroti šiame renginyje – matau, ką “Ghia” kompanija daro ir man tai labai patinka. Jie startavo labai stipriai ir turi aukštą kokybės standartą. Šitam pasirodymui norisi parinkti pačius geriausius gabalus ir padaryti garso choreografiją – tai nebus atskirų kūrinių pagrojimas, pasirodymas turės scenarijų: kas po ko turi eiti, kaip žmonės turi jaustis. Tai tikrai bus vienas rinktinių pasirodymų.
Nuotrauka: Marius Morkevičius / morkfoto.lt
Komentarai