Atrodytų, kad akinančios šviesos yra būtinas koncerto atributas kaip ir kurtinantis garsas.
Bet jei sekate Electron Emitter leidyklos naujienas, galėjote pastebėti, kad leidžiant albumą „Short Message Service“ dar buvo ir pristatymo renginys, ir ne bet koks, o judesio interakcija.
Judesys kaip judesys, jis visuomet prisišlieja prie muzikos, nebent klausantysis būtų supančiotas kaip koks kūdikis ir negalėtų nė linksėti į taktą. Bet šviesos – tai jau kas kita. Vaizdas muzikai nebūtinas, nors dainų konkursas pavadintas EuroVIZIJA vis bando įtikinti priešingai. Jei muzika yra verta ausų dėmesio, vien garso pakanka užpildyti visus vidinius kanalus ir pervirškinus ją paversti judesiu. Ar kontempliacija.
Ir štai, atėjusieji į „Short Message Service“ albumo pristatymo renginį buvo suvaryti į kambarį ir buvo išjungtos šviesos. Tačiau pasiklysti neleido ir kelius (veikiau labirintus) žymėjo įvairiausi šviečiantys daiktai nuo „Alisos stebuklų šalyje“ knygos iki (turbūt) neveikiančio mobilaus telefono.
Muzikos klausėme kiekvienas per savo ausines ir klaidžiojome tarp šviečiančių daiktų bei visiškai tamsių žmonių, kiekvienas judėdamas savo ritmu. Gali susidaryti įspūdis, kad tai galėjo atrodyti kaip bepročių susirinkimas ar paslaptingi kulto šokiai, tačiau mes, lietuviai, esame santūrūs žmonės ir staipytis kaip pašėlę nepuolame tamsoje, net kai niekas nemato (na kur jau nemato, šio straipsnio autorius viską stebėjo).
Bet visgi efektas įdomus. Pirmą kartą išgirstas albumas visam laikui susiejo su tamsia erdve ir šviečiančiais daiktais. Jei tik sugalvoju paklausyti šios muzikos per ausines, kaip mat nusikeliu į tą keistą kambarį.
Muzikos autorė – jau ne vieną albumą išleidusi atlikėja KiB, šitokį pristatymą sukūrusi kartu su keliomis choreografėmis. Kažin kam tos choreografės, kyla natūralus klausimas, jei šokti reikėjo pačiam?
Bet visgi – kviečiu paklausyti ir kokį tamsų vakarą nors įsivaizduoti, kad aplinkui pilna žmonių ir dar kas nors šviečia:
Komentarai