Eidamas mieste, link viešojo transporto stotelės „Lietuvos Sąjūdžio kelias“ (keistas pavadinimas, leisiu sau pastebėti), pamačiau, kad keli darbininkai uoliai gramdo ir valo požeminės perėjos paviljoną iš „Forum Palace“ pusės. Tas pastatas, kiek tik gyvenu Vilniuje, buvo visas apipaišytas graffičiais, o vienas langas – išdaužtas. Kitą kartą, eidamas ten pat, mačiau, kad viskas daugiau mažiau nuvalyta, tik langas taip ir neįtaisytas; ar tuo viskas pasibaigs, ar čia tik darbų pradžia, liko neaišku…
Šis įvykis paskatino apmąstyti graffičius ir jų vaidmenį mieste. Nuolat girdime, kad tai esą didelis blogis, kad piešiniai ant sienų darko miesto veidą, apie vis griežtėjančią atsakomybę už „vandalizmą“, taip pat ir už tai, kad netvarkai nutagintų tau priklausančio pastato sienų. Kita vertus, atsiranda iniciatyvų pritraukti žinomus gatvės menininkus, kad jie apipaišytų kokį nykų, apleistą pastatą – vienas toks yra visai netoli mano minėtos vietos. Aš, kita vertus, noriu šią temą aptarti kitu aspektu. Graffiti ir tag‘ai, mano manymu, yra lyg komentarai miesto paraštėse, menas, atsisakantis autorinių teisių, neprivatizuojamas viešosios erdvės likutis, kažkas panašaus į Jacques‘o Lacano minimą Daiktą (Ding), tokį visiškai neredukuojamą likutį, kurio neįmanoma įtraukti į simbolinę tvarką. Šiuo atveju, miesto sienų, kurias apipaišo mums nežinomi anonimai, niekaip neįmanoma pilnutinai įtraukti į „valdomą“, simbolinei tvarkai pavaldžią, teritoriją. Tad kviečiu pasvarstyti apie šį viešumo likutį, kuris mums lieka totalizuotoje visuomenėje.
Minėtas pastatas buvo apipaišytas daugybe įsimintinų piešinių ir užrašų: išorinėje pusėje buvo nupieštas gal iš animacinių filmų pasiskolintas personažas, pro langus matėsi užrašai „Abortas – žmogžudystė, Abortas – laisvė rinktis“ (taip ir nesupratau, ką tas užrašas norėjo įteigti ir ar visi jo elementai vienalaikiai; beje, analogiškas yra vis dar įmanomas pamatyti „Panoramos“ prekybos centro požeminėje perėjoje) ir stambiomis raidėmis išvedžiotas užrašas „RYTAS ULTRAS“, kurie visi, savo ruožtu, per daugelį metų apaugo naujais, konkuruojančiais tag‘ais. Toks apipavidalinimo procesas niekada nesibaigia… Ir dabar viso to nebėra!
Ką mes matome mieste, dažniausiai yra plikos sienos ir reklamos. Piešiniai ant sienų, kita vertus, yra lyg įsibrovimas į privatizuotą, nugludintą ir sterilią, sutvarkyto miesto (gyvenimo) erdvę. Tai lyg iliuzijos, kuria mes visi mintame, pertrūkis. Iliuzijos apie šviesų, švarų ir tobulą miestą, kuriame visiems gera. Ši iliuzija dar matoma naujose erdvėse, pavyzdžiui, ką tik atidarytoje požeminėje perėjoje Pilaitės mikrarajone, kurioje, visgi, jau spėjo pasidarbuoti, kad ir negrabūs, grafitistai. Tačiau be kelių tag‘ų joje vyrauja sintetinė, nužmoginta atmosfera, tam tikra negyva, žmonių nelankoma erdvė. Lygiai tokį pat jausmą sukelia nauji daugiabučiai. Iš esmės, žmogus tokiame mieste yra lyg svetimas ir visiškai nebūtinas elementas, stafažas, statistinis vienetas, kuris yra pakeičiamas bet kuriuo kitu asmeniu.
Įdomu pamąstyti, kokius mus nori matyti miesto projektuotojai? Būtent miestas projektuoja žmogų, o ne vien žmogus – miestą. Ekspertai sprendžia, kokie turi būti namai, gatvės, skverai, parkai, kad jaustumės gerai, kad norėtume dirbti ir užsidirbti. Planingai statant ištisus kvartalus, nuo sovietinės okupacijos laikų iki pat dabar, iš esmės neįmanoma apsieiti be tam tikros socialinės inžinerijos, kai presuponuojamas tam tikras „normalus“ elgesys, kuriam atliepti turi vienokie ar kitokie pastatai, erdvės. Erdvės, kiemai, gatvės, laiptinės, koridoriai, holai, fojė verčia mus judėti tam tikru būdu, tam tikrais keliais, verčia paklusti savo logikai, įteigia tam tikras elgesio taisykles pačiu savo egzistavimu. Ko jie iš mūsų nori? Na, prekybos centrai aiškiausiai byloja apie savo kėslus: jiems reikia mūsų pinigų. Darbovietei reikia mūsų darbo jėgos. Mokymo įstaigoms reikia mūsų dėmesio ir koncentracijos, paklusnumo. Michelis Foucault yra puikiai aprašęs, kaip elementarios interjero detalės ar architektūriniai sprendimai mokyklose, kalėjimuose, ligoninėse padeda šioms įstaigoms vykdyti savo funkcijas. Henri Lefebvre‘as teigė, kad santvarka reprodukuoja save kasdieniame gyvenime, taigi ir mieste. Plačiaja prasme, visas miestas, kiek jis sutvarkytas, suplanuotas ir paverstas logišku ir funkcionaliu, yra formuojantis mus. Mes jame ir turime būti efektyviai funkcionuojantys.
Kokią vietą šioje schemoje užima graffičiai? Jie yra lyg iššūkis tam sklandumui, kuris mums pateikiamas, kaip idealas, tiesa, niekur taip ir nepasiektas. Nesugebėjimas mūsų visų paversti robotais ir statistiniais vienetais, paklusniai vykdančiais savo funkciją šiame gyvenime pasirodo daugybe įvairiausių pavidalų ir piešiniai ant sienų yra vienas iš jų. Iš esmės, tai – nusikalstama veika, nes visos sienos priklauso kažkam, privačiam savininkui ar valstybei, todėl piešti ant jų be leidimo draudžiama, be to, tai – neestetiška, nes neatitinka reikalavimų to, kas laikoma „miesto veidu“, suformuotu, steriliu ir oficialiu. Reklama atitinka, jeigu už ją sumokėta ir gautas savivaldybės leidimas. Ji į mus byloja suinteresuotai, norėdama mus įtraukti į žaidimą, paskatinti mąstyti jos terminais ir sutikti su jos reikalavimu. Graffičiai ant sienos į mus kreipiasi, priešingai, nesuinteresuotai, jie (dažniausiai) anonimiški ir atsisako prisiimti atsakomybę už savo žodžius. Bet žodžiai lieka galioti.
Nors tagai dažniausiai nieko nesako, jie išsako save, tačiau kai kurie užrašai ant sienų tarsi kreipiasi į mus, praeivius. „Tik bijok netikėt“ – skelbia ilgus metus taip ir neuždažytas užrašas ant baltos sienos Konstitucijos prospekte, beveik tiesiai priešais savivaldybę. „Kai man liūdna, aš tiesiog einu. Žmogus“ – skelbia užrašas gausiai išpieštoje Bernardinų gatvėje, Senamiestyje. Gausiai išpaišytos aklinos S. Skapo gatvės ir kai kurių kitų senamiesčio gatvelių sienos; kaskart, užėjus tvarkymosi vajui, jos būna išvalomos, tačiau neilgai stovi švarios.
Ir, be abejo, galima ginčytis dėl miestą „darkančių“ tagų ar miestą „puošiančių“ graffičių, tačiau gatvėje, galima sakyti, vyrauja lygybė ir gerą piešinį gali (gal iš pykčio…) sunaikinti kitas piešėjas. Galiausiai, tai atspindi, kokia yra mūsų visuomenė. Užrašai nuogi ir beginkliai stovi prieš mūsų visų teismą. Gal išeitis, sakysite, yra leisti apipaišyti specialiai tam skirtas vietas, leisti tai daryti profesionalams, arba tam tikras visiškai jau niekam nereikalingas erdves atiduoti kad ir mėgėjams, vaikams, paaugliams? Tačiau argi tai – ne išdavystė? Juk pati gatvės meno esmė yra būti už oficialiojo diskurso ribų, o tapimas oficialaus miesto gyvenimo papuošimu yra visiškas revoliucinio potencialo atsisakymas, tai tapimas kažkuo kitu, kažkuo, kas toleruojama, kas suvirškinama sistemos kaip dar vienas urban life ekscesas. Atsidurti parodų salėje šiems piešiniams būtų nesusipratimas… Recuperation, sugrąžinimas į kapitalistinio vartojimo girnas, yra tai, apie ką seniai kalbėjo Situacionistai – sistema mikliai perima „revoliucinius“, „avangardinius“ dalykus ir panaudoja savo reikmėms. Jau seniausiai atsirado anti-reklama, sakanti „Taip, visos reklamos meluoja, chi chi“. Taip ir graffiti, ilgą laiką būdamas pogrindinis ir didžiai nelegalus dalykas, tiek miestų valdžioms, tiek miestiečių daugumai atrodęs esąs tiesiog banalus vandalizmas, buvo inkorporuotas į miesto audinį su miesto valdžios ar privačių kompanijų sankcija.
Ką dar norėčiau pabrėžti, yra įdomūs filosofiniai užrašų ant sienų aspektai. Tokie užrašai ir piešiniai, kaip jau minėjau, dažnai kreipiasi į praeivį ir lyg bando užmegzti su juo kontaktą. Tuo jie panašūs į reklamą. Panašūs jie ir tuo, jog yra anoniminiai (reklamos autoriai kaip fiziniai asmenys taip pat anoniminiai), tačiau reklama skelbia, kam ji naudinga, ji skelbia, ko iš mūsų nori, tuo tarpu graffiti yra lyg mūsų sąžinės balsas, jie yra visiškai anoniminiai, nes kalba su mumis ekonomine prasme nesuinteresuotai. Foucault, tekste „Kas yra autorius?“, iškėlė tezę apie „autoriaus funkciją“ bei pabrėžė, kad „autorinės teisės“ pradžioje buvo skirtos disciplinuoti. Dabar dauguma mūsų trokšte trokšta, kad, jeigu jau ką pasakėme (kad ir socialiniuose tinkluose), tai būtinai privalo būtų siejama su mūsų vardu ir pavarde. Mintis, kad kažkas perskaitė, ką parašei, ir nežino, kas ta/s autorius/ė, kas taip puikiai parašė, mums atrodo žlugdanti. O, įsivaizduokite, Benediktas Spinoza išleido savo knygą „Etika, pagrįsta geometrijos metodu“ anonimiškai. Man kalbant šia tema, vienas kolega pareiškė, kad tai galima suprasti ir kaip atsakomybės nusikratymą. Hmm, taip, galima, tačiau man svarbiausias aspektas rodosi tai, jog šiais laikais įprasta, kad rašoma tam, kad autoriui būtų padaryta garbė, anais laikais žmogui atrodė geriau likti nežinomam, bet pasakyti, ką norėjo. Štai čia skirtumas. Mūsų laikais žmogus, neužsitikrinęs sau autorinių teisių, matyt, nesutiktų nieko pasakyti. Ir piešiniai ant sienų pasako kažką, ką jų autoriai norėjo pasakyti mums, mums visiems. Mainais visiškai nieko, kitaip negu reklama, iš mūsų nereikalaudami.
Kita vertus, įdomus yra laiko klausimas. Užrašai ant sienų, kaip ir seni skelbimai, mane be galo žavi savo iškritimu iš laiko. Kiekvienas naujas praeivis, eidamas gatve, pamato juos, apmąsto, užfiksuoja savo atminty ir taip jie gyvena toliau. Lietus ir saulė juos naikina, bet jie išlieka. Jie gyvuoja toliau, kaip užrašai miesto paraštėse. Panašiai funkcionuoja knygos. Kadangi daugiausia skaitau knygas iš bibliotekos, tenka matyti daugybę pabraukimų, pastabų paraštėse, dedikacijų, kartais labai juokingų dalykų, o kartais mįslingų. Šie paratekstai funkcionuoja kaip nenumatytas papildymas oficialiajam, sankcionuotam tekstui, pateikiamam spausdintomis raidėmis. Visi šie žmonės įkišo savo trigrašį, tarė savo žodį ir pažymėjo savo susitikimo su knyga faktą. Dabar aš galiu matyti ne vien oficialų tekstą, kurį aš ir ketinau skaityti, bet ir ženklą, kad aš ne vienas, kad turiu draugų. Užrašai ant sienų funkcionuoja būtent taip: jie reikšmingai papildo oficialų miesto diskursą, jie pažymi, kad šiame mieste esama žmonių. Kad anapus oficialių šūkių ir reklaminių stendų egzistuoja ne-ekonominis, neprivatizuotas subjektyvumas, kuris lyg ir atsižada savo individualumo, nes lieka anoniminis, tačiau, kita vertus, kaip tik įtvirtina savo vienkartinį individualumą anapus iš mūsų reikalaujamos biopolitinės tapatybės, anapus formos „Vardas, Pavardė; Gimimo data; Asmens kodas; Gyvenamoji vieta“. Tai lyg likutis, kurio miestas, kaip funkcionali ir formali, įstatymais, taisyklėmis paremta sistema, kad ir kiek besistengtų, nesugeba suvirškinti. Taip, švarios knygos be pabraukimų ir pastabų paraštėse yra gražios, kvepia spaustuvės dažais, tačiau dabar man kartais atrodo, kad jos ir baugina, nes alsuoja grėsminga būtimi, kuriai manęs ar tavęs nereikia.
Galiausiai, graffiti ir tag‘ai, kaip sakiau, turi revoliucinio potencialo, leidžia išsakyti kažką, visiškai nemokamai ir be pažinčių tapti menininku/e, įgalina mus patirti nuostabą ir pagalvoti apie savo gyvenimą ir patirtį mieste. Jie yra lyg žinutė iš praeities, kuri visada lieka aktuali. Sterili miesto tvarka meluoja mums, nes bando įteigti, kad tokia tvarka egzistuoja, nors spūstys ir avarijos parodo, kad jos nėra. Ji bando mums įteigti, kad su mumis viskas tvarkoje. Ir tai nėra tiesa. Visiškai nenoriu pasakyti, kad reikia ne-tvarkos, tačiau reikia pagalvoti, ar mes norime gyventi viename dideliame prekybos centre (kurie, kaip žinia, imituoja miestų erdves) ir ar mūsų iš ten kartais neišprašytų, kaip nepageidaujamų prašalaičių.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai