Prieš kelias savaites gavome laišką: “Labas, aš esu junior a. Kad negaišinčiau jūsų laiko, pirmiausia duodu muziką. Nevarginsiu biografinėmis detalėmis, nes šiuo metu tai visiškai nesvarbu. Noriu, kad žmonės sužinotų apie dainas, apie meną, apie viziją.” Ir pridėjo savo kūrinį “Sleeping Machine Lyrics”. Pirmoji perklausa neatbaidė, antroji suintrigavo, o po trečiosios atsirado susidomėjimas. junior a. kūryba skamba šviežiai ir nuoširdžiai. Galėjo sėkmingai apšildyti the XX koncertą Vilniuje. Bet turbūt todėl ir neapšildė, kad labiau tiki pačia muzika, o ne jos vadyba.
Pasidalinome šia žinia ir sulaukėme netikėtai didelio jūsų susidomėjimo. Paprastai postas apie mažai žinomą Lietuvos atlikėją vargiai sulaukia bent keleto jūsų “laikų”. Inercija – didis dalykas ir žmogus linkęs mažiau ieškoti, daugiau pasikliauti patikrintais dalykais. Lietuvoje (kaip ir visur kitur pasaulyje) nemažai tokių gyvųjų numirėlių, kuriuos palaiko ne tiek jų kūryba, kiek vadyba – visas tas šaršalas aplink – pasirodymai įvairiose tuštybės mugių galerijose. Scenoje jiems paprastai užtenka vieno kito keliolikos ar keliasdešimt metų senumo hito. Sudėjus junior a kūrybą ir jūsų dėmesį, atsirado pokalbis su šiuo laimingu atsiskyrėliu.
Kodėl junior a ir kas jis toks?
Pažadu viską papasakoti ateityje. Pirmiausia muzika.
Tavo paskyra internete skelbia, kad esi unadulterated living produktas. Ką turi omenyje?
Visiška laisvę. Kai sieki tobulybės, tačiau nekamuoji savęs dėl netobulumo.
Kokią laisvę turi omeny? Laisvę nuo ko ar kam?
Nuo visko. Kalbant apie [ muzika + laisvė ] koncepciją – atsakymas ir yra visa mano istorija. Aš su niekuo nelenktyniauju, esu visiškai nepriklausomas kūrybiškai. Rašau – nes myliu muziką.
Noriu būti geriausias junior a, koks galiu būti.
Vizualiniai tavo pėdsakai internete gana paslaptingi, išblukę, kontrastingi, iškraipyti. Tarsi neaiškios sapnų ir praeities nuotrupos. Kodėl pasirinkai tokią komunikaciją?
Tai eina koja kojon su mano tiesiogine misija – dainomis. Kadangi mano muzikoje produkcinė dalis be galo minimali – vaizdinę dalį perkrauti ryškiais, ultra mega hd vaizdiniais būtų tiesiog nesąžiningą dainų atžvilgiu. Viskas dėl dainų.
“Daina muzikoje vadinamas santykinai trumpas vokalinės muzikos kūrinys, kurį gali lydėti muzikos instrumentų akompanimentas. Ypatingas dainos bruožas yra tekstas, kuris yra dainuojamas.” Ar tenkina tave toks apibrėžimas?
Čia kaip “a song” ir “the song”. Jūsų pateiktas apibrėžimas puikiai nusako kas yra daina (a song). Yet again, – dream a little bigger, sing a little louder. Daina (the song) – man yra kur kas daugiau. Ir, manau, daugumai taip. Ir čia kalbu apie visus – tiek rašančius, tiek klausančius.
“Surask 10 skirtumų” čia galbūt nesuveiktų, tačiau kai ima skambėti Iggy Pop “The Passenger” arba The Stone Roses “I Wanna Be Adored”, kambaryje atmosfera staiga, atrodo, ima ir pasikeičia. Daug įdirbio, polėkio, ryžto ir magijos.
Atrodo, kiekvienai tavo dainai sukurtas ir video klipas. Kaip suprantu, pats juos ir kuri?
Taip. Daryti viską pačiam nuostabu. Nelengva, bet nuostabu. Rezultatas – labiausiai išgrynintas menas kokį šiuo metu galiu pasiūlyti. Jokiu būdu neteigiu, kad vizualinę dalį perėmus kam nors kitam (pavyzdžiui, tai kur kas geriau išmanantiems žmonėms) idėjos prarastų svorį, – tačiau reiktų sutikti tinkamus žmones. Ir komunikacija, žinoma, – komunikacija kuriant.
Aplink mažai lyriškai nusiteikusių vyrų. Daug kam atrodo, kad vyras turi būti “kietas” visomis prasmėmis ir jo dainos turėtų skambėti atitinkamai. Ką tokiems atsakytų junior a?
Kiekvienam savo. Manau, yra kitų žanrų tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje, kaip pvz., tradicinis pop, contemporary rnb, rap – kur vyrai (standartiškai) kur kas labiau hyper-emocionalūs negu aš savo muzikoje. junior a tiesiog pasakoja istorijas – daina apie naivumą ir dainą laukimą (atsiprašau už abstrakcijas) turi pakankamai skirtingą emocinį krūvį. Tie, kas pažįsta mane (Tautvydą), žino koks aš. Tie, kas po truputį susipažins su junior a, gaus visą spektrą emocijų.
Vėl gi – čia svarbiausia ne artistas, o menas. Dainos.
Dainų, kaip popkultūros dalies, meno pasaulis dažniausiai rimtai nevertina. Nebent kaip medžiagą savo post-trivialiems diskursams… Galbūt šiandien muzika yra daugiau komunikacijos priemonė nei menas?
Menas visada buvo ir bus komunikacijos priemonė. Nusistatymai apie tai, kad populiarusis menas pasiekia mases, o “subtilus” – širdis, turi dvi puses. Aidintys stadionai, minios dainuojančios “Rebel Rebel” neišvengiamai perplėšia poną D.Bowie į dvi dalis.
Čia ne juoda / balta, ko verta “rimta” ir kas yra “meno pasaulis”.
Jei galėtum sudainuoti duetu su tavo svajonių atlikėju, kas tai būtų?
Pasirinkai anglų kalbą – kodėl? Nenori būti siejamas su lietuviškaja scena, niekas joje nepatinka?
Nieko panašaus. Man garbė būti lietuviškos scenos dalimi. Kiekvienas, paėmęs gitarą, prisėdęs prie pianino ar midi klaviatūros (ilgesniam laikui ir for all the right reasons, žinoma), norom-nenorom, rodos, perima estafetę (kad ir kaip grandioziškai ar naiviai tai skambėtų).
Tiesa, menas – ne sportas, menininko kelionė labai asmeniška, emocijos neturi vėliavų, o kalba tik įrankis, ne tikslas ir ne rezultatas.
Tiesa, sąmoningo pasirinkimo nebuvo. Tiesiog visi mano herojai, artistai, muzikantai, rašytojai, kuriais žaviuosi, kuriuos studijavau rašė angliškai: nuo Hunter S. Thompson, Syd Barett, Lou Reed, Nick Cave, Frank Black iki Earl Sweatshirt, King Krule ir t.t.
Kiekvienas kūrinys – atskira istorija, bet kaip bendrai apibūdintum, apie ką savo dainose kalba junior a?
Apie laimę bei patį gyvenimą iš laimingo atsiskyrėlio perspektyvos. (viskas savo noru, žinoma) Mat taip jau sutapo, kad Tautvydas ir junior a atsiskyrėliai. Abu.
Minėjai, kad nori, kad žmonės sužinotų apie dainas, apie meną, apie viziją. Apie dainas jau lyg ir pašnekėjom, o kaip dėl meno ir vizijos?
Pradžioje buvo noras save klonuoti – sukurti grupę, kurioje visiems žmonėms menas reikštų tą patį – viską. Siekis sutrumpinti atstumą [ mintis – žodis ] iki minimumo. Tam prireikė laiko (ir vistiek, manau, kad esu tik kelio pradžioje, nors rašau jau dešimtį metų). Galimybių dirbti / kurti daugiau nei kiti, dėl to tenka daug ko atsisakyti. Supratimo, kad nereikia nieko laukti (pagalbos, mistikos, pirmadienio etc.). ir, svarbiausia, nieko nebijoti.
That’s the thinking behind.
2016 liepos 13 nusprendžiau, kad pakeisiu savo pasaulį. Po dvidešimties minučių pirštai rašė “turn into a sleep machine…”
O keliomis savaitėmis anksčiau tie patys pirštai parašė “looking for an axe” – kam tau prireikė to kirvio?
“Axe” tiesiog slengas apibūdinti gitarai (praėjusiame amžiuje gitaros dažniau būdavo vadinamos “malkomis” – ore.lt past.) Ieškojau elektrinės gitaros. Radau. Ačiū barzdotam vyrui automobilių stovėjimo aikštelėje.
Kada labiausiai jautiesi ore?
Kai su Goldie kalbu apie paskutinį pabėgimą.
*shout out – negaliu nepaminėti Jokūbo Tulabos – puikaus žmogaus bei talentingo kūrėjo, kuris man daug padėjo įrašinėjant pirmuosius mano bandymus. Ačiū.
Ir žinoma jums, “Ore”.
Internete:
facebook.com/hellojuniora
hellojuniora.com
soundcloud.com/hellojuniora
instagram.com/senioryears
twitter.com/hellojuniora
Komentarai