Socialiniai tinklai yra beveik kiekvieno mūsų kasdien naudojami. Lėtai, bet užtikrintai, jie tapo neatsiejama gyvenimo dalimi. Keikti juos ir trinti savo paskyras „Facebook‘e“ ar „Twitter‘yje“ irgi tapo madinga. Visgi, imsiuos nelengvo uždavinio kritikuoti jūsų naudojamus soc. tinklus ir, tuo pat metu, neįpulti į nusibodusių klišių liūną, kuriuo virsta bemaž kiekvienas bandymas supeikti juos.
Pradžiai kritikuosiu kritikuojančiuosius. Dažniausi argumentai, kodėl „Facebook“ ir kt. yra blogai, yra paviršutiniški ir pagrįsti medijų nesupratimu.
Tarkim, sakoma, kad naudodamasis „Facebook“, tampi visuotinio sekimo taikiniu. Arba, priešingai, kad soc. tinkluose žmonės meluoja apie save, vaizduoja savo gyvenimą kaip kokią holivudinę pasaką – argi taip gyvenime būna, ką? Arba, dar vienas variantas: bendravimas per soc. tinklus – netikras, žmonės nebemoka bendrauti „tikrovėje“, paduok jiems virtualybę. Galiausiai, sakoma, kad soc. tinklus žmonės, ypač vaikai ir paaugliai, naudoja netinkamai ir todėl jiems gresia priklausomybė… Numanoma, kad tinkamai naudojantis, soc. tinklai yra gėris, taigi, apskritai, yra neutralus dalykas. Tik nukrypimai nuo normos kelia bėdų: arba pateiki savo gyvenimą ne tokį, koks yra (o koks gi jis yra?), arba praleidi per daug laiko soc. tinkluose (kas nustatys, kiek tas „per daug“?), arba kažkas ima ir „įsilaužia“, „pažeidžia privatumą“ ir t.t. Dar verta pastebėti, kad argumentas, esą žmonės soc. medijų pagalba kažką vaidina ir apsimeta kažkuo, remiasi neištartu garsiai pageidavimu, kad kiekviena/s išpažintų savo nuodėmes pasauliniam tribunolui tiesioginiame eteryje, tad piktinamasi tais, kurie tikrai ar tariamai „vaizduoja“ kažką kitą negu „tiesa ir nieko išskyrus tiesą“.
Problema, mano galva, ne tai, kad žmonės soc. tinkle apsimeta, kad yra laimingi, – po galais, žmonės tą daro ne tik čia. Problema ir ne tai, kad kažkas kažką seka, – kaip Foucault “Panoptikone”, – koks skirtumas, ar seka, jei tiki, kad seka (arba netiki ir gyveni ramiai). Ir ne problema, kad žmonės bendrauja „ne gyvai“, o per mediją, nes, plačiau pamąsčius, bendravimas internete tik atkartoja seną rašto mediją (laiškai, kuriuos žmonės rašydavo nuo senų senovės), tik pagreitina apykaitą, kaip anksčiau padarė paštas ar telegrafas. Žmonės laiškais bendraudavo nuo seniausių laikų ir toks bendravimo būdas turi savo pliusų, tarkim, leidžia apmąstyti, ką nori išsakyti, surikiuoti mintis ir sklandžiai perteikti Kitam. Ar bendravimas laiškais sugadino žmones? Vargu. Aišku, esama reikšmingų skirtumų, tarkim, „Facebook“ leidžia bendrauti nepalyginamai greičiau negu kažkada laiškai, net greičiau negu elektroninis paštas, tačiau logocentristinis, kaip sakytų Derrida, argumentas, kad „gyvai yra geriau“, nes „balsas“, o ne „raštas“, pats vienas nieko neįrodo.
Galiausiai, priklausomybė nuo soc. tinklų yra kraštutinumas, kuris iliustruoja vyraujančią, bet paslėptą tendenciją. „Saikas“, naudojantis „Facebook“ ar kt., yra kažkoks numanomas common sense, kuris, savo ruožtu, žmogų paverčia efektyviu vartotoju. „Saikingai“ vartojant, atgauni jėgas ir sugeneruoji naujų resursų (pvz., eidama/s į darbą, kur užsidirbi pinigų naujoms prekėms įsigyti) ir gali vėlei kibti į vartojimą, kiek tik leidžia jėgos ir minėti resursai. Iki kito sustojimo poilsiui. Priklausomybė numato, kad žmogus nori būti toks geras vartotojas, kad stengiasi išspausti viską iš vartojimo/naudojimo galimybių . Tokiu atveju, žmogus pamiršta common sense, tačiau, tiesą pasakius, nenusižengia naudojimosi taisyklėms, jos tokių dalykų netvarko. Soc. tinklai, šiuo atveju, teoriškai numato būtent tokį vartotoją, kuris dieną naktį scroll‘ina, like‘ina ir post‘ina, atlieka kiekvieną įmanomą veiksmą (viską, kas techniškai įmanoma). Kaip teigia Slavojus Žižekas, esame kamuojami „imperatyvo mėgautis“, todėl, kad įmanomas malonumas tampa privalomas. Jis remiasi Jacques‘o Lacano psichoanalize, tačiau, visiška ja nesiremdamas, ir Guy Debord‘as prieina išvados, kad tai, kas technologijų yra numatyta, kaip įmanoma, būtinai būna panaudojama… Kenčiantis nuo priklausomybės žmogus tik yra pursuit of happiness gone wrong pavyzdys. Taigi, šis nelaimėlis yra numanomas vartotojas, kuris nustojo naudotis „sveiku protu“ ir todėl neilgai gali išgyventi tokioje nenormalioje padėtyje. Tiesa, soc. tinkluose egzistuoja bot‘ai, kurie veikia lygiai taip pat. Jie, kita vertus, tveria tol, kol juos ištrina.
Didžiausia problema, mano galva, yra prielaidos, kuriomis remiasi socialiniai tinklai. Tos prielaidos yra, visų pirma, visų dalykų vienoda vertė (Marcuse‘s vienamatė visuomenė) ir postmodernus „tiesos nebuvimas“. Kaip tai pasireiškia? Na, tarkim, „Facebook“ sistemos atžvilgiu, kiekvienas vartotojas ir kiekvienas kiekvieno vartotojo įrašas yra techniškai lygiaverčiai. Vieno ar kito vartotojo (Kim Kardashian ar Andriaus Užkalnio) populiarumas remiasi galios santykiais, o ne tiesa, ką pastebėjo jau Friedrichas Nietzsche. Galia čia reiškia galėjimą sugeneruoti minias „follower‘ių“ ir surinkti milijonus „like‘ų“. Toks populiarumas iš principo yra pereinamas ir netvarus. Tokiu būdu soc. tinklai imituoja kasdienybę, kur visi yra (neva) lygūs, tačiau kiekviena/s savo talentu (neva) gali pasiekti aukštumų. Ir ten, ir ten galioja Rinkos dėsniai. Tad, esame kviečiami varžytis – krūtimis, užpakaliais, raumenimis, veidais, automobiliais, žmonomis/vyrais, vaikais, katėmis ir šunimis, savo valgomais valgiais ir žodžiais, mintimis, jausmais, ašaromis, džiaugsmais ir kančiomis, inteligentai gali varžytis poezija ir socialine kritika, o paprastesni žmonės – drabužiais ar jų nebuvimu. Ir nė vienų negali kaltinti.
Tačiau socialiniai tinklai ne vien imituoja, bet ir produkuoja kasdienybę. Jie diegia tas neoliberalias vertybes, kuriomis gyvenimas neva remiasi. Tuo jie yra „heterotopija“, kaip sakytų Foucault: vieta, kuri tai, kas mūsų pasaulyje yra chaotiška, pateikia planingai. Ir šis pateikimas veikia pasaulį, kurį neva viso labo vaizduoja. Taip pat, socialinių tinklų teikiamos galimybės (dalintis, bendrauti, kurti savo įvaizdį, skleisti idėjas ir t.t.) yra ne mūsų pačių susikurtos, o mums suteiktos jų savininkų, kurie mus „įgalina“, tačiau bet kada gali ištraukti laidą iš rozetės.
Būtent tai, kad soc. tinklai remiasi šiais visų dalykų (vartotojų, teiginių, vaizdų, idėjų, minčių) vienodos vertės ar vienodo bereikšmiškumo bei įpročių formavimo per „gyvenimo, tokio, koks jis yra“ vaizdavimą principais, yra didžiausia problema, kurią jie kelia. Taip pat, kaip pastebėjo Marshallas McLuhanas, „medija yra pranešimas“, tai yra, medija (suvokiama plačiaja prasme) pati savaime yra mus veikiantis dalykas, jos pranešimas (konkretus „Facebook“ post‘as) yra antraeilis ir neesminis dalykas.
„Facebook“ ir kt. socialiniai tinklai labiausiai mus veikia ne per sekimą, moderavimą, administravimą (taip, per juos irgi), o savo medialumu, pačiais savo techniniais parametrais. Soc. tinklai verčia mus nejučia imti pasaulį suvokti per „sieną“, „srautą“, „post‘us“, „like‘us“, „selfie‘ius“, „tweet‘us“ ir „follow‘inimą“. Tai pasaulio sutvarkymas, kuris ir įmanomas tik sistemoje, kuri paremta binariniu kodu. Čia yra jų nuopelnas – kaip jais naudojamasi, yra visiškai nesvarbu, svarbu techninė, principinė pusė: kas įmanoma padaryti, kas įmanoma perteikti.
„Facebook“ yra puiki iliustracija Marcuse‘s vienamatės visuomenės idėjai. Jame viskas yra imanentiška jo sistemos atžvilgiu, viskas yra dalis rišlios visumos, kuri rišli todėl, kad nerišli, todėl, kad „toks yra mūsų gyvenimas“. Visų dalykų pastišas, kurį ten matome, yra skirtas formuoti mūsų nuomonę apie pasaulį, kaip suvokiama būtent tokiu būdu. Principinis visų pranešimų bereikšmiškumas, be kita ko, kuria komiškas situacijas. Palike‘inti galima ir pranešimą apie kieno nors mirtį. Tačiau mes net nebejaučiame, kad tame yra kažkas makabriško. Medijos, tiesa, neišranda naujų egzistencijos aspektų, o tik amplifikuoja esamus, todėl pačių soc. tinklų neverta kaltinti dėl juose rodomos žmonių tuštybės – jie tiesiog suteikia scena žmonių banalumui, kuris kuo puikiausiai egzistavo ir iki jų.
Kitas soc. tinklų aspektas, yra tai, kad jie projektuoja pasaulį pagal bylos provaizdį. Vardas, pavardė, lytis, amžius, šeimyninė padėtis, išsilavinimas, darbovietė, nuotrauka, informacija apie pomėgius ir draugus/pažįstamus – viskas vienoje vietoje. Taip pat, viskas, ką vartotojas mėgsta ar komentuoja, yra susiejama su jo identifikacijos duomenimis į vieną rišlią charakteristiką. Čia irgi ir imituojama „realybė“, ir ugdomas tam tikras identifikavimosi instinktas. Ne vien „aš, kaip N. N., sakau“, bet ir „kaip vyras/moteris“, „kaip lietuvis“, „kaip stalius/virėja/ugniagesys/vadybininkė“ – disciplinavimo funkcija, žmogau, žinok, kokiai kategorijai priklausai.
Yra tokia austrų rašytojo Stefano Zweigo trumpa novelė „Knygius Mendelis“ („Buchenmendel“). Ji puikiai tinka pavaizduoti specifinį gyvenimo standartizavimą ir naujovišką apskaičiuojamumą, apie kurį, aptardamas disciplinavimą, kalba ir Foucault… Knygius Mendelis – senas Galicijos žydas, kuris dieną naktį sėdi prie purvino stalelio mažoje užeigoje, tačiau žino apie kiekvieną knygą Vienoje, todėl yra visiems reikalingas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, staiga paaiškėjo, kad visiems pažįstamas senukas yra priešiškos Rusijos imperijos pilietis (nes buvo gimęs Ukrainoje, tačiau iš ten pabėgo į Austriją, o pilietybės pakeisti nematė reikalo), be to, siunčiąs ten laiškus. Paaiškėjus tokiam neapsižiūrėjimui, Mendelis atsidūrė kalėjime. Galiausiai, kai kažkas lyg ir susizgribo, kad senukas visai nėra joks šnipas, jis buvo išleistas, tačiau niekas užeigoje, pasikeitus savininkams, nepageidavo „priešo“, tad jis buvo išmestas į gatvę… Ši istorija parodo, kaip visuomenė pratinama prie tvarkos ir „sąmoninama“, kaip dokumentai ir identifikacijos duomenys vis labiau apsprendžia žmogaus vertę ir paskirtį joje. Šis pokytis užklupo tarp knygų gyvenantį seną žydą visiškai netikėtai – jis nesidomėjo politika ir nesijautė kažkuo nusikaltęs, tačiau biurokratinis aparatas, besivadovaujantis disciplina, pastato jį „į vietą“.
Socialiniai tinklai, reikalaudami mūsų duomenų, paversdami šį reikalavimą rutinos dalimi, toliau gilina sistemos įsiterpimą į mūsų visų gyvenimą. Tinklas, kuriame mes visi lindime, vis giliau įsirėžia į mūsų odą ir kaip tik pro jį mes matome pasaulį aplink ir pačius save. Tapti žvaigžde, tapti geriausiu vartotoju, kad ir tik savaitei, gali kiekviena/s, tad bandykim, gal įkūnysime savimi neoliberalizmo imperatyvus ir parodysime, kad kiekvienas gyvenimo būdas, kiekviena tapatybė tinka pasiekti laimę vartojant, kaip teigė Debord‘as, pridurdamas, kad įžymybė – individo priešas.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai