Pakalbėjus su Dimitar Gougov iš grupės Violons Barbares, teko gūglinti kiekvieną jo minimą muzikos instrumentą. Tuo ir žavi pasaulio muzika – kiekviena atrasta grupė yra ir kultūra, instrumentai, istorija, besislepianti po jais. Violons Barbares istorija – prancūzo, bulgaro ir mongolo sąjunga, supynusi tradicinę mongoliško dainavimo manierą su rytietiškų styginių instrumentų pritarimu ir netikėtu rokerišku būgnų ritmu. Dandarvaanchig Enkhjargal (grupės nariai į jį kreipiasi tiesiog draugišku „Epi“) vibruojantis gerklinis vokalas išskleidžia ant scenos ir pačias Mongolijos stepes, kuriose jis užaugo, o pritarianti bulgariška gadulka Dimitar Gougov rankose, rodos, pasakoja spalvingas čigoniška magija apipintas istorijas. Jų pasiklausyti „Gera Muzika Gyvai“ organizatoriai kviečia vasario 3 dieną Vilniuje bei vasario 4-ąją Kaune.
Esate iš trijų labai skirtingų šalių – Prancūzijos, Bulgarijos ir Mongolijos. Kaip likimas jus suvedė krūvon?
Aš (Dimitar Gougov) gyvenu Strasbūre, Prancūzijoje nuo 2000-ųjų. Čia sutikau ir Fabien Guyot ir mes kartu grojome Grand Ensemble de le Méditerranée ansamblyje nuo 2005-ųjų. Dandarvaanchig Enkhjargal, trečiasis Violons Barbares narys, 20 metų gyvena Vokietijoje. Mes jį ten ir sutikome – pasaulio muzikos festivalyje 2006-aisiais. Pamenu, tuomet mane labai nustebino mongoliškas dainavimo menas ir jo naudojamas muzikos instrumentas Morin Khuur, kuris puikiai derėjo su mano bulgariškos gadulkos skambesiu. Tuomet pasiūliau suburti grupę, o Fabien pridūrė „Gal grojam roką?“ – ši idėja man atrodė puiki, tad jau 2008-aisiais sugrojome pirmąjį koncertą Paryžiuje.
Kaip kiekvienas jūsų pradėjo muzikuoti?
Gadulką įvaldžiau muzikos mokykloje savo gimtajame mieste Silistroje, Bulgarijoje, kai man buvo 10 metų. Po to studijavau Plovdivo meno akademijoje, o 2000-aisiais išvykau į Prancūziją. Fabien Guyot studijavo klasikinę perkusiją Nicos konservatorijoje, po to Strasbūre. Jį visuomet labai traukė rytietiška perkusija (zarb, daf, darbuka, rek…), o mūsų grupėje jis nusprendė groti visai kitaip – kažką tarp tradicinės perkusijos ir roko būgnininko. Dandarvaanchig Enkhjargal gimė Ulan Batore, Mongolijoje, užaugo stepėse su šeima ir avimis. Vietiniai muzikantai pastebėjo jo vokalinį talentą ir išsiuntė studijuoti į Ulan Batoro konservatoriją dainavimo ir morin khoor instrumento paslapčių. Mongolijoje jis dar turėjo ir roko grupę, kurioje grojo elektriniais klavišiniais.
Kokios muzikos klausot leisdami laiką kartu? Ar turit bendrų mėgstamiausių atlikėjų?
Kai buvau jaunas, mano mėgstamiausia grupė buvo Deep Purple, vėliau daug skirtingo roko (Metallica, Panthera, U2, Red Hot Chili Peppers), taip pat smagiai klausosi bulgarų džiazo atlikėjas Theodossii Spasov, grojantis kaval instrumentu. Dabar neturime mėgstamiausių atlikėjų, klausome daug skirtingos ir įvairios muzikos.
Ar yra atlikėjas, su kuriuo norėtumėte kartu sugroti?
Taip, tai būtų pianistas Bojan Z!
Jūsų muzika yra, sakytum, tarptautinė ir tarpkultūrinė. Kaip patys jaučiatės dėl šių skirtumų savo muzikoje?
Šie kultūriniai skirtumai yra mūsų grupės variklis. Kiekvienas kuriame atskiras kompozicijas, bet aranžuotę sudedame bendrai – tai visada visos grupės kūdikis. Šis tarpkultūriškumas kartais trukdo surasti bendrą kalbą tikslingam išsireiškimui – visi kalbame vokiškai, kartais angliškai. Mes su Epi skaldom juokelius ir rusiškai. Taigi, kartais būna sunkoka, bet visada randame išeitį.
Muzika atveria kelius ir kelionėms. Kurias šalis labiausiai patiko aplankyti?
Dažniausiai grojame Prancūzijoje, kur maistas, vynas ir koncertų salės yra tikrai puikios. Po to, mano mėgstamiausia vieta, kurioje grojome, buvo Viljandi Estijoje – daug jaunų žmonių puikiame vasaros festivalyje. Fabien mieliausios kelionės į Pietines šalis, o Dandarvaanchig juokauja, kad vis dar laukia, kol sugrosime didžiausiame kurios nors šalies stadione.
Tai mieliau grojate didelei auditorijai, nei saujelei klausytojų?
Yra daug grupių, kurių karjeros kelią diriguoja prodiuseris, norintis greito tempo ir didelių scenų. Mūsų atvejis visai ne tas – mes neturime prodiuserio, patys juo būname. Gyvenam savo gyvenimą, kaip norime ir grojame, kur norime, kartais tai būna 200 žmonių, kartais 5000. Iš patirties galime sakyti, kad mums reikia ir tokių, ir tokių koncertų.
Ar aplankę naują šalį paklausote ir vietinio folko?
Jei tik susipažįstame su vietiniais muzikantais, visada mielai dalinamės ir muzika! Bet dažnai tai būna tik skrydis-soundcheck‘as-koncertas-viešbutis-skrydis rutina.
Jau esate buvę Lietuvoje?
Taip, 2015-aisiais grojome „Suklegos“ festivalyje, buvo puiki auditorija ir patirtis. Džiaugiamės, kad galėsime šiemet čia sugrįžti ir uždirbti daug pinigų bei padaryti didžiulį turą! Juokauju, žinoma. Labai laukiame koncertų Vilniuje ir Kaune vasario pradžioje, tikimės išvysti ten jaunų žmonių, gal net tų pačių veidų iš „Suklegos“ festivalio – būtume labai laimingi.
Koncertai Vilniuje ir Kaune vasario 3-4 dienomis
Internete:
Violons Barbares Spotify:
Komentarai