Buvo laikai, kai norėdamas klausytis aktualios muzikos, nori nenori turėdavai nerti į juodąją rinką. Oficialiose muzikos įrašų parduotuvėse galėjai rasti nebent tuo metu jau galutinai legalizuotus bitlus ir panašų naftaliną. Papūtus permainų vėjams atsirado tokių išimčių, kaip perleista Sonic Youth klasika “Daydream Nation”, kastruotame rusiškame leidime praradusi beveik visą skambesio kokybę ir iš dvigubo 14 kūrinių albumo, virtusi viena plokštele su 8 gabalais – juos savo nuožiūra atrinko leidėjai. Todėl visiems norėjosi originalų. Su atitinkama kokybe, vidiniais vokais, tekstais, nuotraukomis ir panašiai.
Jei neturėjai giminių už sienos ar tiesioginių ryšių su tuometiniais spekuliantais, originalius vinilus galėdavai… išsinuomoti, palaikyti rankose ir persirašyti iš pradžių į juostas, vėliau – į kasetes. Dėka vyresnio brolio namuose taip atsirado keletas Swans albumų. Vienas ankstyvos paauglystės prisiminimų – “White Light from the Mouth of Infinity” albumo viršelis su zuikiu. Nors tuo metu labiau atliepė pankroko agresyvumas ir tiesmukumas, tačiau post-punk su visomis savo atmainomis visada buvo kažkur aplink. O pirmosios “God Damn The Sun” eilutės: “When, when we were young / We had no history / So nothing to lose / Meant we could choose / Choose what we wanted then / Without any fear” tarsi apibūdino mano tuometinį romantišką nusiteikimą pakeisti pasaulį.
To meto lietuviškose subkultūrose, Swans’ai buvo lyg ir padėti į gotų lentyną kartu su The Cure, Sisters of Mercy, Bauhaus ir kitais. Nors ši eksperimentinio noise roko grupė niekada nesižavėjo mirties estetika, tačiau tamsos jos kūryboje tikrai netrūko. Ir ta tamsa dažnai buvo gerokai gilesnė ir nuožmesnė. Kartu su Swans albumais Lietuvą pasiekė ir gandas apie tai, kad šioje grupėje bosine gitara groja lietuvis, o ir jų lyderis, sprendžiant iš pavardės turbūt tautietis. Tuo metu nebuvo visiems prieinamo interneto, muzikinė spauda iš užsienio pasiekdavo retokai, todėl šios informacijos nebuvo kaip patikrinti. Vis dėlto tai kažkiek priartino Swans prie Lietuvos. Vėliau paaiškėjo, kad spėjimas dėl M.Gira – neteisingas, tačiau informacija apie bosistą pasitvirtino.
Mūsų pašnekovas Algis Antanas Kizys prie Swans prisijungė 1984-aisiais ir grojo ten beveik 10 metų. Ir nors kovo viduryje Vilniuje jo su Swans nepamatysime, negalėjome praleisti šio lietuviško akcento. Juolab, kad tai – pirmasis Algio pokalbis su lietuviška žiniasklaida.
Šiandien Algis gyvena Brukline Niujorke ir dalyvauja daugybėje įvairių garso ir vaizdo meno projektų. Vienas paskutinių jo darbų – 2016-ųjų pabaigoje išleistas eksperimentinio ambient darinio ALN albumas “Something In The Water”. Jame groja gitaristas Norman Westberg (vienas originalių Swans narių, grojantis ir šiandieninėje grupės sudėtyje), gitaristė Lynn Wright (iš Bee And Flower) ir, žinoma, A.Kizys. Taip pat menininkas su the Hallicrafters projektu eksperimentuoja trumposiomis bangomis, kurdami garsovaizdžius realiu laiku ir pradėjo montuoti savo filmą-instaliaciją pagal S.Beckett “Krapp’s Last Tape”.
Žinomas garso menininkas, kompozitorius ir režisierius, savo margos karjeros metu yra grojęs ne tik su Swans, bet ir tokiais atlikėjais bei grupėmis kaip: Foetus/Jim Thirlwell, Teenage Jesus and the Jerks, Glenn Branca, Of Cabbages And Kings, Lydia Lunch, Bag People, Problem Dogs, the Termites, NeVAh ir kitais, taip pat bendradarbiavo su menininkais: Eve Sussman, Simon Lee, Matthew Barney, Jonathan Bepler ir kt.
Kiek žinau, tai – pirmasis tavo interviu Lietuvos žiniasklaidai?
Taip, tai iš tikrųjų pirmasis mano pokalbis su Lietuvos žiniasklaida. Ačiū už šią galimybę.
Gimei Čikagoje ’60-aisiais. Ar tėvai ką nors pasakojo apie savo gimtinę, kai buvai mažas? Kada nors buvai Lietuvoje?
Išties gimiau Čikagoje, tačiau pradėtas buvau Toronte. Mano tėvai iškeliavo į Kanadą po Antrojo pasaulinio karo – šalies vyriausybė buvo paskelbusi programą dėl pabėgėlių ir svetimšalių priėmimo. Kadangi Lietuva, kaip nepriklausoma valstybė, nebeegzistavo, mano tėvai karo metu buvo priversti bėgti, jie buvo žmonės be pilietybės. Galimybė apsistoti Kanadoje jiems pasirodė patraukli, taigi jie atvažiavo į Kanadą ir tapo šios šalies piliečiais.
Jie persikraustė iš Toronto į Čikagą prieš pat man gimstant ir pasiliko čia visam gyvenimui. Mano tėvas buvo iš Kauno, o mama kilusi iš per karą sunaikinto ūkio prie Raseinių. Jie niekada nebuvo grįžę į Lietuvą, kurią paliko konflikto metu.
1987-aisiais su Swans grojome Gdynėje, Lenkijoje, norėjau sėsti į traukinį ir važiuoti į Lietuvą, tačiau nepavyko, nes buvau amerikietis, o Lietuva atgavo neprikausomybę tik po kelių metų. Sovietų teritorijoje buvau nepageidaujamas asmuo, todėl nepavyko apsilankyti savo tėvų gimtinėje. Tai buvo arčiausia, kiek pavyko būti prie Lietuvos.
Kaip atsitiko, kad susidomėjai vietine punk/noise scena?
Čikagoje įstojau į Ilinojaus universitetą ir ten pradėjau darbuotis radijo stotyje kaip didžėjus. Tuo metu kaip tik atradau bosinę gitarą ir mano idėja tapti fiziku sparčiai sklaidėsi. Aš ir keletas kitų radijo programų vedėjų nusprendėme sukurti grupę, kadangi, mūsų nuomone, tuometinei muzikos scenai drastiškai trūko mūsų balsų. Buvome pankroko gerbėjai, todėl natūraliai tapome šios krypties atstovais. Kartu grojome kelis metus, tačiau bėgant laikui mane pradėjo dominti labiau eksperimentiniai konstruktai. Galų gale, prisijungiau prie grupės, kuri, mano nuomone, vienintelė Čikagoje darė kažką įdomaus. Kadangi šis miestas niekada nebuvo žaliausia ganykla tam, ką mes grojome, grupė nusprendė kraustytis į Niujorką.
1982-aisiais Niujorkas buvo nuostabus savo laukine energija ir idėjomis (bet ne gyvenimo kokybe ar asmeniniu saugumu), ideali vieta muzikos ir skambesio tyrinėjimams. Muzikinė scena visur tiesiog sproginėjo, tai buvo derlinga aplinka eksperimentavimui. Įdėtos pastangos gerokai viršijo rezultatus, nes buvome naujokai šiuose beprotiškuose soduose ir turėjome mokytis įdirbti savo sklypą. Vis dėlto po kurio laiko apsipratome ir tapome unikalios Niujorko scenos dalimi. Tuo metu pirmą kartą ir sutikau Swans, Sonic Youth ir šimtus kitų grupių, gyvenančių ir grojančių mažoje izoliuotoje East Village ir Lower East Side saloje Niujorke. Tikrai yra ką prisiminti. Išskyrus kelis epizodus, nuo tada gyvenu Niujorke.
Papasakok, kaip tapai Swans nariu? Praėjusio amžiaus pabaigoje grupė užsitarnavo kultinį statusą Lietuvoje ir daug kas kalbėjo apie mistinį bosistą iš Lietuvos.
Tuo metu mano grupė Bag People kartais grodavo vietoje pavadinimu “The Sin Club” (šiuo atveju sin buvo safety in numbers santrumpa), ten ir sutikau Swans, kurie taip pat čia koncertuodavo. Patiko tai, ką jie darė, nes tai buvo unikalu. Vienu metu repetuodavome jų studijoje, kur galutinai ir susipažinome.
1984-ųjų vasara Bag People išsiskirstė, o aš keletui mėnesių palikau Niujorką. Kitais metais grįžęs gatvėje atsitiktinai sutikau Swans bosistą Harry Crosby. Jis papasakojo, kad išeina iš grupės ir pasiūlė užimti jo vietą. Aš pabandžiau ir taip atsidūriau Swans.
Kaip atrodė grupė iš tavo, kaip bosisto, perspektyvos?
Swans pateikė specifinę dilemą mano, kaip bosisto, pasaulėžiūrai. Harry Crosby naudodavo bosinę gitarą, visų pirma, kaip garso įrankį, o ne ritmo priemonę. Man patiko ritmas ir mąsčiau, kaip padaryti taip, kaip Harry darytų, bet tuo pačiu ir saviškai. Taip pat buvo naudojama labai aptaki garso koncentracija ten, kur paprastai būtų grojama viena nata arba jos grupuojamos. Taigi, pradėjau galvoti, kaip apjungti ritminius elementus ir garso gabaliukus į kažką dinamiško ir muzikalaus, neprarandant grupės estetikos ir išlaikant savo paties susidomėjimą visa tai groti. Pasitelkdavau energiją, reikalingą sugroti kelias natas ir sudėdavau ją į pliūptelėjimus, kuriuos savo ruožtu naudodavau metronomiškai. Skamba paprastai, tačiau taip nėra. Tačiau buvo, ir yra, labai smagu. Taip ir susigrojau su Swans’ais.
Ar buvo diskusijų dėl tavo galimo dalyvavimo Swans atsikūrime 2010-aisiais? Kaip tau atrodė ši idėja?
Kalbant apie Swans atsikūrimą, nebuvau įtrauktas į šios idėjos aptarimą. Mano dalyvavimas grupėje buvo jau seniai baigtas ir man labiau patinka žiūrėti į priekį, o ne atgal. Tiesą sakant, tik tokiais momentais, kaip šis interviu ar įvairios užklausos, panaudoju savo muzikinį galinio matymo veidrodėlį. Kelias priešakyje, štai kas mane domina labiausiai.
Visi šie atsikūrimo projektai yra gana rizikingi ir matėme daug nesėkmių. Tačiau Swans šiame etape tapo dar didesni nei prieš tai. Ar tau tai buvo netikėta?
Swans visada buvo toli muzikinių tendencijų priekyje ir įtakojo daugybę žmonių. Žinau, Swans pakeitė muziką. Mačiau, kaip tai atsitiko. Tiesiog šiek tiek užtruko, kol viskas susigulėjo ir pasivijo. Didžiosios muzikos bibliotekos pavadinimu internetas atėjimas suteikė Swans šiuolaikiškumo bei patrauklumo. Žinomumas augina supratimą, o prieinamumas – žinomumą. Ribos tarp pop ir avangardo kasdien nyksta, taip ir turėtų būti.
Daugeliu atvejų prie tavo vardo vis dar kabinama Swans etiketė… Ar tai neerzina?
Kažkas kartais ar nuolat lipdoma prie ar su kažkuo. Tai neturi nieko bendro su norais ar valia, taip jau yra. Mano ryšys su Swans visada buvo man ypatinga garbė. Esu laimingas, kad patyriau tai, ką patyriau su grupe. Taip pat esu laimingas, kad susidraugavau su kai kuriais žmonėmis, kuriuos sutikau grodamas Swans. Taigi, ar mane erzina būti siejamam su grupe? Ji niekada manęs nepaliko.
Tavo diskografijoje yra daugybė įvairių projektų. Kuris jų tau atrodo įdomiausias ar vertingiausias šiandien?
Vertingiausi ir įdomiausi projektai paprastai būna tie, su kuriais dirbi šiuo metu. Man patinka nerti į kažką ir visiškai paskęsti toje laikinoje realybėje, laikinai. Tai ir bandau padaryti ir darau, darydamas vieną ar kitą projektą. Tai dalis suteikianti dalykų darymui džiaugsmo. Smagu pasimesti.
Atrodo, paskutiniu metu labiau domiesi garsovaizdžiais ar meno scena. Tavo paskutinis projektas su ALN skamba tarsi tamsi eksperimentinė ambient kelionė per garso vandenyną. Ar pavadintum save labiau garso menininku nei muzikantu?
Paskutiniu metu domina skirtingi dalykai nei anksčiau. Vietoje to, kad žvelgčiau pro vieną lęšį, dabar žiūriu pro kelis. Pasikeitė ne mano idėjos, o požiūris į jas. Turėjau laimės ir prabangos paskutiniu metu dirbti su keliais gana įdomiais ir skirtingais projektais, taip pat – su keliais labai įdomiais žmonėmis. Meno pasaulyje, muzikos pasaulyje, vaidybos pasaulyje, rašymo, šokio. Nekenčiu skirstymo į pasaulius, tačiau dabar darau tai sąmoningai dėl aiškumo. Man visi jie yra tiesiog vienas pasaulis. Realybėje per mažai žmonių peržengia šias ribas. Menas ir menininkai atrodo specializuoti, o man niekada taip neatrodė. Ir apie save taip nemaniau. Todėl, jei kas nors klausia, ar aš muzikantas, atsakau, kad ne, aš tik kartais groju muziką. Bet koks kitas atsakymas būtų tiek pat netikslus, kiek apribojantis.
Kas tau šiandien yra idealus garsovaizdis?
Sunku pasakyti, kas man šiandien yra idealus garsovaizdis. Kaip sakau, atrodo, mano vienintelis pastovumas yra pokyčiai. Bendrumas šiomis dienomis, panašu, priklauso nuo matmenų. Gylio. Pobūdžio. Unikalaus, bet nebūtinai naujo. Viso to visuma man šiandien labiausiai patinka. Todėl tai groti gali būti didelis iššūkis, priešingai nei tiesiog groti ir leisti muzikai tekėti sava vaga. Idealiu atveju, tu ieškai, atrandi ir eini toliau. Eini link malonumo. Aha, tobula.
Be viso kito, esi įsitraukęs į kelis kino projektus. Ar kada nors teko sutikti eksperimentinio kino meistrą Joną Meką, taip pat gyvenantį Niujorke?
Dalyvauju ir dalyvavau keliuose kino projektuose, iš tikrųjų, nors kinu tai vadinti gal truputį per skambu. Tik kartą esu dalyvavęs su, galima sakyti, “holivudiniame” kine ir tai buvo susiję su muzikos kūriniu (režisierius Gus Van Sant panaudojo kūrinį “Firmament” pagrindinei savo filmo “Finding Forrester” scenai su Sean Connery – ore.lt past.). Dauguma mano atvejų labiau susiję su meno reikalais, filmais, kurie yra įprastos trukmės ir daromi kaip filmai, tačiau labiau yra meno kūriniai nei tai, ką įprastai įsivaizduojame kalbėdami apie kiną. Juostos, neturinčios nei pradžios nei pabaigos, nuolatos atsitiktinai besikeičiantis montažas. Pasakojimą, jei galima jį taip pavadinti, kuria kompiuteris, šiuo atveju montuotojas, atsitiktine tvarka paimantis iš tam tikro klipų rinkinio vieną ar kitą ištrauką. Tai iš tikrųjų veikia ir, mano nuomone, veikia labai gerai. Šis darbas yra nuolatinėje “Smithsonian” kolekcijoje (garso dizainas Eve Sussman instaliacijai “whiteonwhite:algorithmicnoir” – ore.lt past.).
Šiemet, 2017-aisiais, pradėjau montuoti S.Beckett “Krapp’s Last Tape” versiją, kurią nufilmavau pernai. Tai bus ir kino kūrinys, ir daugelio ekranų instaliacija. Vėlgi, labiau menas nei kinas.
Jonas Mekas daro šiuos ir daugelį kitų dalykų jau labai seniai. Turėjau garbės su juo susitikti prieš kelis metus, kai jis pristatė kelis atkurtus Jack Smith filmus. Jis – vienas tų ypatingų žmonių šioje planetoje ir jis – lietuvis.
Kas daro tau didžiausią įtaką?
Įtakas, dideles ar mažas, visada sunku atsekti ir taip pat sunku nepadaryti jų akivaizdžiomis. Jos labai takios savo forma ir poveikiu. Kartais – pokalbis, kartais – neištartas žodis. Šiandien stengiuosi minimalizuoti įtakas. Bandau internalizuotis. Iki galo neįmanoma to padaryti, tačiau vistiek stengiuosi. Kartais renkuosi beprotystę ir ji tampa mano didžiausia įtaka.
Internete:
Komentarai