Šunys loja, karavanas eina, o visame tame beprasmiško pasaulinio cirko kontekste pasibaigė dar vienas – šiais metais jau 67-as – Berlyno filmų festivalis. Kasmetinėmis šventėmis, kaip Kalėdos ar panašaus plauko užsiėmimai, o šiuo atveju – kino šventėmis, galima džiaugtis jau vien dėl to, kad kasmet besikartojantis ritmas sudaro iliuziją, kad pasaulis vis dar laikosi tam tikros logikos. O be to, “Berlinalė”, kaip ir kinas apskritai, – puiki eskapizmo forma. Ir net jei jos dalyvis atidirbinėja kino industrijai festivalio metu vykstančioje mugėje European Film Market, vis tiek visi, bent jau akredituotieji, dešimčiai dienų pasineria į pararealybę, kurioje prislopsta klounų išsišokimai.
Taip, “Berlinalė” yra didžiausias pagal lankomumą kino festivalis pasaulyje, didžioji kino šventė su raudonais kilimais, žvaigždynu ir visa kita tam privaloma atributika bei vienam žmogui neaprėpiama filmų programa. Bet “Berlinalė” yra ir pasauliui aktualių įvykių ir tendencijų atspindys, ir ne tik kino programa, bet ir kita jos vykdoma veikla. Galima sakyti, praktiškai, crash-course, norintiems susipažinti su prasmingomis aktualijomis, ir ypač rekomenduojamas pasimetusiems globaliuose ar provincialiuose anekdotuose.
Tikriausiai Lietuvoje tam tikroms grupėms tai sukeltų nepakeliamą siaubą, bet festivalio kino teatruose jau antri metai iš eilės stovėjo aukojimo dėžės, skirtos pabėgėliams, o tiksliau – vaikų ir jaunimo centrui, kuris teikia psichologinę, socialinę ir integracinę paramą patyrusiems kankinimus, persekiojimus ir kitus karų baisumus.
O dar pratęsiant kai kurių jūsų, gerbiamieji, siaubo agoniją, pridėsiu, kad vos įsibėgėjus festivaliui akredituotiesiems “atėmė” vienkartinius puodelius ir vietoj jų paskatino imtis dovanotųjų daugiakartinio naudojimo, kuriais buvo galima semti neišsenkančią “Berlinalės” rėmėjų kavą. Smulkmena, kai pagalvoji, ir šiaip, graži dovana, bet kalba čia ne apie svetingumo gestus, o apie sąmoningumo ir asmeninės atsakomybės skatinimą, nes, na, juk net popieriniai puodeliai šiukšliadėžėse nevirsta orchidėjomis. Žinoma, konceptas kol kas skylėtas, nes kava iš plastikinių kapsulių, bet gal tikrai pokyčiai turi ateiti pamažu, o revoliucijos veiksmingos tik jauno Karlo Marxo galvoje bei apsnūdusių Berlyno kairiųjų šūkiuose? (“The Young Karl Marx”, rež: Raoul Peck, FR, DE, BE 2017)
Pasaulines aktualijas atliepia bei geopolitines madas atspindi ir pati “Berlinalės” kino programa. Pavyzdžiui, iš karto po kultūrinės revoliucijos Kinijoje festivalio programose atsirado daug kiniško kino, su apdovanojamais Zhang Yimou ir kompanija. O pradėjus kalbėti apie Balkanų karų žvėriškumus, čia pamatėm daug šio regiono kino su Jasmila Žbanić priešakyje. “Berlinalė” – tiesiog, lakmuso popierėlis visoms pasaulinėms negandoms vizualizuoti. Todėl nieko nuostabaus, kad šių metų Sidabrinį lokį gavo Aki’s Kaurismäki’s su savo “The Other Side of Hope” (org. “Toivon tuolla puolen”, FI, DE 2017), kurioje pasakojama prieglobsčio ieškančio siro istorija. Logiškas atrodo ir Auksinis lokys vengrų filmui „On Body and Soul” (org. “Testről és lélekről” , rež: Ildikó Enyedi, HU 2017), kai mūsų spektaklio visuomenėje norisi atsisukti “atgal į jausmus” ir betarpišką lėtai besimezgantį artimą ryšį.
Nieko nuostabaus, kad ir čia vis daugiau rodomas arabų šalių kinas (pavyzdžiui, “Forumas” vieną programų skiria autoriniam Maroko kinui). Atrodo, ir vėl sukamas dėmesys į Tolimųjų Rytų kiną, kur daug kinų (žemyninės, Honkongo ir Taivano), Korėjos, Japonijos filmų bei kol kas beveik nežinotų šalių-atradimų kino. Vienas iš asmeninių atradimų ir kinematografinių džiaugsmų – tai Butano “Honeygiver Among the Dogs” (Rež: Dechen Roder, BT 2016) – iki pabaigos dėmesį laikantis, budistine pasaulėžiūra ir fabulom paremtas film-noir, kalbantis apie moterų emancipaciją.
Šiais metais Berlyno filmų festivalis meistriškai čiuopia šiandienos pulsą ir retrospektyvą skiria mokslinės fantastikos klasikai, pavadinimu “Future Imperfect“. Taikliau net negali būti, išgyvenant dabartines “choleras”, kurios prieš kelis dešimtmečius atrodė tik baugios distopinės pasakos. Tarp jų: 1956 m. Michael’io Anderson’o „1984“, 1973 m. Richard’o Green’o „Soylent Green“, 1973 m. „Inquest of Pilot Pirx“ (org. „Test Pilota Pirxa“) ir daug kitų.
Taip pat, atrodo, pačiu laiku tematizuojama ir „Y karta“, kuriai skirta šių metų vokišką naująjį kiną pristatanti programa “Perspektive Deutsches Kino”. Čia minėtos kartos režisieriai kalba apie tą mūsų “paklydusią kartą”, gimusią tarp 1978-1998 m., kurios “statuso ir prestižo siekį, kaip gyvenimo tikslus, seniai pakeitė prasmės ir savirealizacijos paieškos”. Puikiausiu šio tematizavimo ir gero kino pavyzdžiu vadinčiau “Millennials” (rež. Jana Bürgelin, DE 2017), kurio herojai Berlyne užsiima “išgyvenimo” menais. Tikėtina, kad nemaža dalis atvykėlių šiame metropolyje, išsisklaidžius rožinei miglai, užsiima ta pačia “kūryba”: konkurencija kūrybiniame sektoriuje, anonimiškumu, freelancerių persidirbimu, besąlygiška laisve.
Berlynas, kaip tema, ir jo magnetizmas atliepiami ir kitose gretutinėse Berlinalės programose. Nežinia, ar dėl efektingos berlynietiško kino “B-Movie: Lust & Sound in West-Berlin 1979-1989” (rež. Jörg A. Hoppe, Klaus Maeck, Heiko Lange, DE 2015) ir „Victoria“ (Sebastian Schipper, DE 2015) sėkmės, šių metų festivalyje turime galimybę per skirtingus pjūvius pažinti Berlyną, tą urbanistiniuose mituose išgodotą stebuklų miestą, kuriame išsipildo visos kūrybinės ir savirealizacijos svajos, lydimos laimingų dienų ir [hedonistinės] meilės. Kaip išsireiškė ir “Panoramos” programos kuratorius Wieland’as Speck’as: „The promise of happiness is part of the great allure that Berlin has, and this is what is still drawing a veritable number of young cosmopolitans today.” Ir mes čia važiuojame, tikėdamiesi tos laimės ir nepakeliamos būties lengvybės.
Filmas „If I Think of Germany at Night“ (org. “Denk ich an Deutschland in der Nacht”, rež. Romuald Karmakur, DE 2017) kaip tik ir duoda tą saldų ilgo naktinio gyvenimo pažadą, skambant vokiškam techno. Filmas kalba apie 5 elektroninės muzikos pionierius: Ricardo Villalobos, Sonja Moonear, Ata, Roman Flügel, Move D, kur DJ’ų mintys apie muziką jungiamos su statiška kamera filmuotais jų setais naktiniuose klubuose. Deja, lūkesčiai didesni už filmą, o jo egzistenciją pateisina tik televizijai skirtas formatas.
Kitas “pažintinis” filmas apie Berlyno muzikinę sceną ir grupę Tangerine Dream, kaip vieną didžiausių įtakų (ir) Berlyno elektroninei, new-age, ambient ir trance muzikai – “Revolution of Sound. Tangerine Dream” (rež: Margarete Kreuzer, DE 2017). Jis, iš esmės pastatytas “kalbančių galvų” principu, vertingas kaip informacijos šaltinis, kuris supažindina su grupės įkūrėjo ir vienintelio pastovaus grupės nario Edgar’o Froese kūrybiniu keliu.
Dokumentiniame filme “My Wonderful West Berlin” (org. “Mein wunderbares West-Berlin”, rež. Jochen Hick, DE 2017) rodomas homoseksualų, daugiausia gėjų, gyvenimas ir judėjimas Vakarų Berlyne. Filmas, apimantis laikotarpį nuo 6-o iki 10-o deš., – odė ir tų laikų Berlyno dvasiai, kuri ir iki šiol čia traukia žmones, o taip pat tų laikmečio įvykių dokumentacija: žinoma, Berlyno siena, homoseksualumą kriminalizuojantis §175, politinė atmosfera, kultūrinė queer scena, AIDS epidemija Berlyne. Ir visa tai pasakojama per charizmatiškų protagonistų (tarp jų ir Wieland’o Seck’o, Romy Haag) istorijas. Tai dar vienas režisieriaus Jochen’o Hick’o filmas, pasakojantis apie praėjusių laikų queer Berlyną (tarp jų: 2013 m. “Out in East Berlin – Lesbians and Gays in the GDR”, (org. Out in Ost-Berlin – Lesben und Schwule in der DDR ), 2016 m. „The GDR Complex“ (org. „Der Ost-Komplex“).
Queer tematiką į svaiginančias aukštumas iškeliantis filmas – “Fluidø” (rež. Shu Lea Cheang, DE 2017) – distopinė mokslinės fantastikos parapornografinė drama. 2060 m., laikai, kai išnaikintas AIDS, o mutavęs genas kūno skysčius pavertė naujuoju high ir vertinga valiuta. Vizualiai itin paveikus filmas, kuriame labai liberaliai ir kūrybiškai kalbama apie seksualumą ir lytiškumą.
Ko gero, vienas konvencionalesnių filmų Berlyno tematika – “Berlin Syndrome” (rež. Cate Shortland, AU 2017). Trileris apie į Berlyną iš Australijos atkeliavusią merginą , kuri pabudusi po vienos nakties nuotykio, supranta, kad yra įkalinta bute. Pavadinimas ne veltui susišaukia su terminu “Stokholmo sindromas” ir perteikia naujas aukos-pagrobėjo santykio variacijas.
Apie Berlyno “realijas” kalba ir pretenzingo hipsteriško kino pavyzdys “Self-criticism of a Bourgeois Dog” (org. “Selbstkritik eines bürgerlichen Hundes”, rež: Julian Radlmaier, DE 2017), kurio pavadinimas – labiausiai vaizduotę stimuliuojanti filmo dalis. Pats filmas – nesibaigianti postmodernizmą cituojančio postmoderzimo gyvatė.
Jau apie kitokį kitokio metropolio gyvenimą kalbą Alex’o Ross’o Perry filmas “Golden Exits” (USA 2017). Dar vienas iš festivalio asmeninių rekomendacijų ir puikus amerikietiško nepriklausomo kino pavyzdys. Filmas apie kinvos-klasės brukliniečius, žmones, lyg ir “nieko ypatingo neveikiančius”, kaip saviironizuojama pačiame filme. “Golden Exits”, iš esmės pastatytas ant dialogų, subtiliai perteikia po taktiškumo ir mandagumo kaukėmis maskuojamas neurozes.
Berlyno kino festivalis, suteikė progą žiūrovams pamatyti ir ilgai lauktą/nelauktą “Trainspottingo” tęsinį – „T2 Trainspotting“ (rež. Danny Boyle, GB 2017), kuris, kaip ir pridera, susirinks nemažai žiūrovų, pasiilgusių “senos jaunystės grupės susijungimo po daugelio metų”. Bet, jei rimtai, kas nutinka, kai bandoma pasiekti vieno didžiausių kultinių filmų aukštumas, reablituojant “numirėlius”? Būtent tai, ko ir galima tikėtis, – frankenšteino bruožų turintį darinį. Filmas, prasidėjęs greitu pirmajam filmui būdingu montažu, lyg ir žada panašų svaigulį, bet po įžangos netenka kvapo ir virsta klasės susitikimu po 20 metų, pasūdomu inkliūzais iš pirmojo filmo bei nuspėjamomis situacijomis bei klišiniais dialogais. Kaip rašo “The Hollywood Reporter”: “the film can be compared to an eager-to-please dog who knows only old tricks.”
Internete:
Komentarai