Ši apžvalga atsirado labai neplanuotai ir taip pat netikėtai virto trumpu interviu, nes aš senokai nieko nerašiau apie muziką, tačiau – sena meilė nerūdyja – taigi per mano ankstesnį pomėgį tokio tipo muzikai ir naująjį – vinilams, mano namuose atsirado Donio naujasis leidinys, o vėliau pats Donatas mane atsitiktinai užkalbino socialiniam tinkle ir po itin malonios pažinties ir pokalbio, kurio metu sužinojau apie albumo pratęsimą, gimė ir mintis kažką parašyti bei užduoti keletą klausimų. Juolab, kad ir “Ore.lt” jau senokai minėjo šį originalų kūrėją.
Tik išgirdęs apie šį leidinį, o tiksliau pamatęs jo grafišką viršelį išmargintą „kirilicos“, suklusau ir susimąsčiau… Donis – Donatas Bielkauskas man ir manau daugeliui į sąmonę įsirėžęs labai lietuviškomis, folk ir post-folklorinėmis natomis ir darbais. Kai kuriems žinomas ir kaip radikalesnės industrinės scenos atstovas po pseudonimu d.n.s. Taigi – „БЕЗ ГРАЖДАНСТВА“ nei to, nei ano sukirpimo, bet labai Donio ambient stilistikoj ir lietuviškoj dvasioj. Jis – kitoks albumas: kaip nekeista, šiais „Rusijos, kaip natūralios grėsmės“ laikais jis nėra itin politinis, gal labiau istorinis; nėra autobiografinis, bet inspiruotas kūrėjo senelio istorijos; nors ambientinis, tačiau nėra elektroninis, o priešingai – instrumentinis su nemažai aplinkos garsų įrašų. Autoriaus teigimu, jis – melancholiškas, atmosferinis instrumentinio ambient įrašas, skirtas žmogaus būsenai, kai savo tėvynėje tampi svetimu, įkalintu sunkaus pasirinkimo spąstuose: bėgti ar pasilikti.
Apie šias plonybes paklausiu Donato apžvalgos pabaigoje, nes tai – jo senelis, jo kaip kūrėjo intencija atskleisti šeimos nario originalią istoriją, o galbūt iš jos kažkas pasakytina ir mums? Taigi, skaitykite iki galo, o ten galėsite ir paklausyti.
Aš norėčiau pakalbėti apie tai, ką man šis albumas sukelia be anksčiau minėtos nuostabos.
Pirma, kad tai vinilas. Pirmas Donio vinilas. Baltas, storas, egzotiškas, išskirtiniame „sename“ ir dar, kaip minėjau, „rusiškame“ voke. Iškart panorau jo. Yra tik 150 kopijų, bet jų, manau, prekyboje dar rasite. (užsisakyti galima leidėjo „Autarkeia“ svetainėje)
Antra, kam buvo sunku atsispirti, tai ypatinga meditacinė atmosfera, kuria pasižymi nemažai Donio kūrybos – „BALTOS juodos KLAJOS“, „Švilpiai“ – tai ta muzika, kuri leidžia nerti į save ir tai padaryti itin giliai. Ta pačia ramybe su kančios priemaiša pasižymi ir šis ne toks šviesus, tačiau vietomis kažkuom kone sakralinis leidinys. Daug tikrų aplinkos garsų, kurie leidžia iškilti asmeniniems prisiminimais, vaizduotė pati kuria scenarijus: ar tai būtų kažko metalinio daužymas, žingsniai sniegu „B“ pusėje, pavadintoje „GEBURTSORT: SZINDAITSCHEN“, ar rausimasis daiktuose, žingsniai grindimis „A“ pusėje („БЕЗ ГРАЖДАНСТВА“) . Viską vainikuoja minimalus akordeonas, pulsuojantis aidas ir kt.
Trečia, jis mano galva yra labai naktinis albumas. Dieną, kai pilna pašalinio triukšmo, veiksmo ir trikdžių galima net neklausyt, jam reikia tylos ir tamsos aplinkui. Netgi kilo mintis kokiomis aplinkybėmis jis skambėtų idealiai. Draugas vasarą parodė pačių iškastą miške „bunkerį“ – t.y. panaši į partizanų slėptuvę duobė miške, kurios nežinodamas niekad ir nerastum, nebent netikėtai įgriūtum. Atsidengia sąmanos specialiu dangčiu iš šakų ir įlendi į žemę. Talpina, mano manymu, iki 8 žmonių, galbūt ir daugiau susispaudus. Tai ten, drėgnos žemės apsupty, temstant reiktų įlyst su nešiojamu patefonu ir perklausyt apmąstant ir pajaučiant savo kailiu, kaip tiems partizanams, pabėgėliams ar bet kokiems likimo nublokštiems žmogeliams tenka jaustis. Būtų stipru, tikiuosi kadanors išbandyt. Vyno butelis ir dramatiškas dangus taip pat nepakenktų…
Ketvirta, jau yra ir antroji dalis CD formatu, išleista ne kur kitur, o Rusijoje! Išleido „GSProductions“.
Įpakavimas neįmantrus, bet vėlgi konceptualus – digipack‘as, primenantis seną žalsvą dokumentą. Kaip dažnai pasitaiko jo kūryboje – tai vienas ištisinis kūrinys, o trunka jis beveik valandą. Pradžia įklampina į niūrokus apmąstymus, kuriuos sklaido ir tarsi pro indo įtrūkimus šviesos įpučia Donio birbynė. Kompozicijos plaukia ir kinta, išnyra abstraktūs aplinkos garsai, jie vis kiti, tačiau meditacinė / susikaupimo atmosfera panaši kaip pirmojoje dalyje, galbūt kiek tamsesnė, vietomis labiau drone‘inė. Tačiau jeigu tiko ir patiko vinilas, patiks ir kompaktas. Galima tarp jų atrasti puikių muzikinių sąsajų.
Norėčiau dar šie tiek kritikos įpilti į abiejų leidėjų daržus: tiek lietuviško, tiek rusiško. Abu labai nepriklausomi ir nedideli, taigi matyt nemėgtsa ilgų aprašymų. Jų nerasite nei vinile, nei CD. O gaila, informacijos nelikus (arba neradus) internete, neliks sužinota ir istorija, apie ką šis albumas ir kodėl jis būtent toks.
Todėl, kad taip nenutiktų jums, besidomintiems šiuo leidiniu, pateiksiu dar keletą paties Donato – Donio atsakymų į klausimus.
Iš kur, Donatai, semiesi tos ramybės, kurią sudedi į įrašus? Ar tau svarbu būti tokioje būsenoje?
Sunku pasakyti, iš kur ta ramybė, gal tai apgaulė, gal vienatvė, pabėgimas, nepatirtų įvykių prisiminimai… Savo diskografijoje turiu ir ganėtinai aktyvios muzikos, todėl gaunasi natūralus balansas, ramybė veda link triukšmo ir atvirkščiai. Kalbant apie atmosferinę muziką, man patinka emocinis sąstingis, lėta tėkmė, tarsi stebėjimas iš šono. Neatrodo kad tai kažkokia ypatinga būsena, natūraliai net mūsų šeimos svetainėje dažnai skamba “Fluid radio“.
Kieno tai istorija, kurią atskleidi šiuo leidiniu? Tik senelio? Visos tautos?
Esi teisus, nors albumas dedikuotas seneliui, tačiau tai tik mano asmeninis priėjimas. Žinių apie jo likimą turiu tik nuotrupas, todėl ir muzika čia labai abstrakti. Klausytojui siūlau rinktis gerokai platesnį požiūrio kampą ir įžvelgti pokarinio laikotarpio nuotaikas.
Kaip tai aktualu šiandieniniam lietuviui? Nes, manau, galima rasti sąsajų su lietuvių emigracijos troškimu, supriešinti jį su tavo senelio situacija, kurio taip lengvai neišprašysi iš gimtųjų vietų…Taip jau nutiko, kad senelis, būdamas etninis lietuvis, po karo ilgą laiką tarybinėje aplinkoje gyveno su vokiškais dokumentais kaip Vokietijos pilietis. Ir ilgą laiką to niekas nežinojo.
Jo pasirinkimas buvo likti čia, savo krašte, nors, neabejoju, kad jis suprato – bus nelengva. Šiuo požiūriu jis mane stipriai įkvepia. Jo atsidavimas ir meilė tėvynei stipriai kontrastuoja su šiandienine situacija. Kiek tenka girdėti, daugelį emigrantų kankina tėvynės ilgesys. Mano senelis tai suprato dar iki tos lemtingos apsisprendimo akimirkos. Nors močiutė norėjo išvykti, senelis pasakė, kad ji nežinanti koks stiprus tas ilgesys ir kaip sunku su tuo jausmu gyventi. Todėl jie liko čia. Kilus sąmyšiui dėl vokiškų asmens dokumentų ir pilietybės, buvo išduoti sovietiniai su dideliu antspaudu „БЕЗ ГРАЖДАНСТВА“. Pagalvojau, kad tai labai simboliška ir atspindi visą pokarinį laikotarpį.
Įžvelgiu šioje istorijoje labai stiprų charakterį ir pasipriešinimą svetimai ar net visai valdžiai apskritai. Senelis, galima sakyti, parklupdė rusišką administraciją, juk ne jis nusileido ar pasitraukė, o jie išdavė jam pasą su įrašu “БЕЗ ГРАЖДАНСТВА”.
Kiek žinau iš pasakojimų, jis buvo ramus ir taikus žmogus. Turbūt savo sprendimo jis nemotyvavo kaip pasipriešinimo. Iki karo jis turėjo galimybę keliauti po Europą, matė didelius kultūrinius ir ekonominius skirtumus, tačiau greičiausiai ten jautėsi svetimas. Liko čia, bet tapo svetimu tarp savų. Didžioji dalis jo draugų pasitraukė į Vakarus. Gaunamus laiškus jis degino net neskaitydamas. Žmones kaustė visuotinė baimė. Norėčiau tikėti, kad jis galutinai nepalūžo, nors, neabejoju, kad buvo tikrai sunku.
Kaip manai, ar pakito Lietuva ir gyvenimas joje po tavo senelio? Jis mirė 1977 m., o tais pačiais metais gimei, ar ne? Nors metai tie patys, tai tik poros kartų tarpsnis, o pokyčiai – esminiai?
Yra tam tikrų paralelių. Po karo dalis turėjusiųjų galimybę bėgti, nepaisant sunkumų ir represijų, pasiliko čia. Tai galėtų būti mus įkvepiantis pavyzdys. Žinoma, yra nuomonių, kad geriau reikėjo bėgti ir puoselėti savo kultūrą laisvajame pasaulyje.
Lyginant tada – dabar, greičiausiai daugelis amžinų žmogaus, šeimos, visuomenės problemų liko, atrodo, kad iš esmės niekas nesikeičia.
Ar iš karto buvo sumanytos 2 dalys ar tik vinilas, o CD, kaip tęsinio idėja gimė vėliau?
Kai jau pradėjau albumo įrašus, dar nežinojau, koks bus formatas. Svajojau apie LP. Pirminė medžiaga buvo pasiūlyta „Autarkeia“ leidyklai. Supratau, kad turiu dar ką pasakyti, todėl atsirado ir II-oji dalis, bet publikuota buvo tik I-oji LP formatu. Visai apsidžiaugiau, kai „GSProductions“ pasiūlė bendradarbiauti, juolab, kad gamyba vyksta Maskvoje, o tai – konceptualiai prasmingas momentas. Dar paminėsiu, kad CD trukmė – 58 minutės, lygiai tiek metų gyveno mano senelis.
Kaip ir kur buvo įrašinėjami aplinkos garsai? Ar jie buvo rinkti specialiai, o gal tu, kaip prisiekęs „ambientininkas“, garsus kolekcionuoji nuo seno?
Visas albumas yra paremtas mano mamos atsiminimų nuotrupomis ir tremtinių atsiminimais, kuriuos įrašinėjau ekspedicijų po Klaipėdos kraštą metu. Keletą metų dėliojau galimus albumo skambesio variantus. Tikslingai pasirinkau instrumentus, specialiai važiavau į vietas, iš kurių norėjau autentiškų aplinkos garsų: senelio gimtinė, sendaikčiai, močiutės siuvimo mašina, Žindaičių miestelis, sodyba Jurbarke, bažnyčia, pamaldos, kapinės… Šis albumas atsirado ramiai, tikslingai apgalvojant detales.
Garsų kolekcijos neturiu, dažniausiai juos renku konkrečioms užduotims, tokius, kokių reikia dėl skambesio arba užmanymo.
Kokie užsienio klausytojų ar muzikos kritikų atsiliepimai apie šiuos leidinius? Rusijos leidėjo požiūris į albumo idėją?
Už Lietuvos ribų rimtesnių atsiliepimų, apart kelių sakinių asmenine žinute, šis dvigubas albumas neturi arba neteko matyti.
Vitalijus iš „GSProductions“ pats savo transportu iš Maskvos į Klaipėdą atvežė man supakuotus albumo CD. Juokavo, kad netoli, darbo reikalais kasdien po Maskvą nuvažiuoja 300-400km. Jo tėvai yra iš Ukrainos. Kalbėjomės apie iš proto besikraustantį pasaulį. Supratau, kaip išties daug dalykų yra artima ir tolima tuo pačiu metu.
Minėjai, XX-ajame festivalyje “Mėnuo Juodaragis” atliksi šią programą, papasakok, ko tikėtis klausytojams ir ištikimiems tavo gerbėjams, kurių, tikrai žinau, yra ne vienas.
MJR – asmeniškai man – kultinis festivalis. Mano muzika nuo pat pradžios skambėjo šiame festivalyje. Džiaugiuosi, kad ir 20-ą kartą šios galimybės nepraleisiu. Tikiuosi, pavyks pasirodyti nedidelėje naktinėje erdvėje su šio albumo abiejų dalių programa. Galvoju apie ramų, santūriai organišką pasirodymą, ieškantiems poilsio po pilnos įspūdžių dienos. Kviečiu susitikti…
Ačiū už malonų ir įdomų pokalbį. Sėkmės kūryboje!
Internete:
Komentarai