Drausti, negalima pasigailėti ar drausti negalima, pasigailėti? (2)

Pirmiausia pažymėtina, kad šiemet XX festivalyje alumi prekiaujama bus. Ketinimai įstatymais uždrausti svaigiuosius gėrimus tikriausiai būtų įgyvendinami nuo ateinančių metų. Kaip tai paveiktų šalies festivalius ir kokia būtų tolesnė MJR gyvavimo ateitis?

Jau per 20 metų vykstantis “Mėnuo Juodaragis” savo kryptį ir turinį pagrindžia baltų tradicijomis ir jų šiuolaikine raiška. Alus ir midus šių kraštų kultūroje minimas nuo seniausių laikų, vargiai rastume kokį metraštininko aprašymą, kur baltų tautų šventėse nepaminėtas alus. Kiekviename didesniame suėjime tai buvo apeiginis, proginis, šventimo gėrimas, bendrinantis ir džiuginantis. Bet kuris etnologas patvirtintų, kad alus yra kultūrinės lietuvių tapatybės dalis.

Alus ir midus taipogi yra ir “Mėnesio Juodaragio” šventės, festivalio dvasios DALIS (bet ne sąlyga).

Niekad nesiekėme alaus vartojimo gausinimo ir nuėjome netrumpą kelią alaus kultūros savitumo linkme: atsisakėme komercinių alaus pramonės pasiūlymų, pasirinkome gyvą mažųjų lietuviškų bravorų alų ir jo įvairovę, su “Dundulio” meistrais kasmet festivaliui darome proginį “Juodaragio” alų, pagaminome daugkartinius bokalus ir t.t.

Nesame turėję bėdų dėl girtavimo nei su lankytojais, nei su policija. Girti asmenys MJR festivalyje nesivolioja. Gal todėl, kad Juodaragio lankytojus labai gerbiame ir esame linkę pasitikėti jų gera valia, bei atsakingumu. Ir kad tokia geranoriška bendruomenė savaime tampa paveikiausia tvarkos prižiūrėtoja. Pastaraisiais metais Juodaragis gausus šeimomis, kasmet vis daugiau jaunų tėvų atvyksta su vaikais, – ko gero jie nevežtų savo vaikų ten, kur kažkas negerai.

Suprantame rimtas alkoholio vartojimo bėdas Lietuvoje ir būtinumą jas mažinti, bet nemanome kad gėrimų “pakavojimas”, asocializavimas ar draudimas artintis prie kultūros yra geriausia priemonė. “Mėnesiui Juodaragiui”, kaip ir absoliučiai daugumai kitų muzikos festivalių, tokie pokyčiai būtų gluminantys. Netikime, kad mūsų festivalis skatina girtavimą, greičiau atvirkščiai. Mūsų noras matyti blaivesnę Lietuvą yra toks pat didelis ir nuoširdus, kaip ir noras gražią dieną atsigaivinti bokalu alaus.

Sunku būtų įsivaizduoti “sausą” renginį ir tarptautiniu žvilgsniu, nes praktiškai visuose didžiausiuose Europos festivaliuose alus yra savaime suprantamas, būdingas visai muzikinių festivalių kultūrai. Taip pat ir Skandinavijos šalyse, kurias nuolat pavyzdžiu mini mūsų skurdokos šalies kapitonai.

MJR pajamos iš alaus ir midaus prekybos sudaro tokią pat dalį, kiek ir valstybės parama festivaliui. Akivaizdu, kad tai vienas tų šaltinių, kuris daugumai renginių padeda dengti didelę dalį išlaidų, gerinti kokybę, aplinką, saugumą, o dažnam festivaliui ir leidžia išgyventi. Draudimo atveju neišvengiamai tektų branginti bilietus – lankytojai gaus mokėti už tai, kad ragauti alaus negalės, o negeriantys, kurių mūsų renginyje apsilanko irgi gausiai, – dar ir už tuos, kurie norės, bet negalės. Nežinia kam tektų gaudyti ir kaip bausti pasislėpusius ragautojus, kurie praturtintų tik aplinkinius prekybos centrus, bet ne kultūros vyksmą.

Tačiau šiuo atveju svarbiausia ne “ekonominė” klausimo pusė. Net jei alaus draudimas būtų kažkokiu mistiniu būdu padengtas valstybiniu rėmimu, kažin ar festivalio lankytojai džiaugsis pasikeitusiu renginio pobūdžiu, suvaržyta aplinka ir tuo keistoku veidmainiavimu, šmugelninkavimu, kurį nenorom galime įsivaizduoti. Juolab atviro dangaus festivalis nėra poros valandų renginys mieste, čia žmonės atvyksta gyventi kelioms dienoms.

Seime susitikę su Ramūnu Karbauskiu ir pirmininku Viktoru Pranskiečiu, gavome suprasti, kad klausimas dar dalinai diskutuotinas, tačiau renginiuose, kuriuose dalyvaus vaikai, gėrimų nebus. Jeigu išties tokie nutarimai įsigaliotų, takoskyroje “alus arba vaikai” mes, žinoma, rinksimės jaunimą, nes be jaunų žmonių savo festivalio (kaip ir bet kokio kito didelio festivalio) neįsivaizduojame. Tuomet alaus būties klausimą ir vietą spręs abipusis šventės rengėjų ir lankytojų išradingumas. O kadangi jis didelis, tai tikime, kad galimybių geram alui vis tiek rasime.

Kvietimus į MJR XX mes išsiųsime visiems Seimo nariams, gal kurie apsilankytų ir galėtų patys įvertinti mūsų kuriamos kultūros tikrovę.

Taip pat norime sužinoti ir Jūsų, MJR festivalio lankytojų, nuomonę. Ar įsivaizduojate vasaros šventes be alaus? Gal visiškai blaivus festivalis Jums dar labiau patikų? Gal turite savų argumentų, pasiūlymų, pastebėjimų? Ypač būtume dėkingi ne už emocinius, bet galvotus ir dalykinius komentarus.

Čia galite pasirašyti Lietuvos festivalių peticiją:
https://www.peticijos.com/uzlaisverokenrolui

Ugnius Liogė yra festivalio “Mėnuo Juodaragis” įkūrėjas ir organizatorius