Ekstremalios muzikos festivalio „Armageddon Descends“ pradžia – 2013-ieji. Anot organizatorių, tuo metu panašios muzikos scenoje buvo visiškas vakuumas ir be nekryptingų festivalių, pavienių koncertų mažuose klubuose ar metalotekų nevyko nieko rimtesnio. Pagrindinė paskata pradėti savo festivalį buvo noras sukurti kryptį, vienyjančią ekstremalios muzikos muzikantus ir klausytojus. Šiemetinis 5-asis festivalis didesnis nei anksčiau – metalo, industrial ir power electronics gerbėjams pasirodys net 12 atlikėjų iš Lenkijos, Lietuvos, Graikijos, Švedijos, Prancūzijos bei Jungtinės Karalystės.
Per lietų laukdami Swans koncerto susitikome su festivalio organizatoriais Kamil Urbanovič, Dainiumi Prakapavičiumi ir Laimiu Juzeliūnu, kurie keistame Šnipiškių bare papasakojo apie artėjantį, balandžio 22-ąją “Kablyje” vyksiantį „Armageddon Descends V“.
Pirmieji festivaliai buvo labiau orientuoti į metalą, tiesa?
Kamil: Taip. Nors jau pirmame „Armageddon Descends“ turėjome minčių daryti antrą sceną dedikuotą power electronics muzikai, bet šiek tiek pabijojome. Pasisekus pirmajam festivaliui jau antrame prijungėme ir ekstremalią elektroniką.
Laimis: Metalo muzikos atlikėjus rinkome pagal tai, ką daugiausiai sekėme bei mėgome patys, bet tuo pačiu tikslas buvo atrinkti muzikantus turinčius bendrą vienijančią idėjinę ar estetinę giją. Nepaisant to, metalas nėra ir nebuvo vienintelė muzika, kurios klausėme – šalia visad domėjomes ir kitais žanrais, kurių atlikėjai neša panašią žinutę bei turi ekstremalią idėjinę potekstę. Todėl triukšmo ir industrinės muzikos sekimas mums buvo natūralus. Kadangi Lietuvoje ši scena pakankamai aktyvi (nors ir nišinė), pagalvojome, kad visiems būtų įdomu bei naudinga, jei jungtumėmės į vieną renginį. Nors abiejų žanrų išpildymas pakankamai skirtingas, ekstremalios elektronikos ir metalo perteikiamos mintys dažnai būna gana panašios.
Papasakok apie tas mintis…
Laimis: Šių žanrų idėjų išskirtinumas geriausiai jaučiamas ir suprantamas lyginant jas su idėjomis kituose žanruose. Abi scenos nebijo šokiruoti žmonių, nebijo lįsti iš nusistovėjusių muzikos sampratos rėmų bei klausytojui nepatogius dalykus pasakyti garsiai ir tiesiai į akis. Atlikėjai nebando savęs morališkai cenzūruoti ar slėpti – tai man visad atrodė bendra tarp metalo ir triukšmo muzikos.
Ar šokiravimas yra būtinas žinutės perteikimui?
Laimis: Šokiravimas nėra kažkas, ko atlikėjas savaime siekia, tai labiau būdinga klausytojo reakcijai. Pačiam muzikantui jo perteikiama vizija ir žinutė gali būti visai ne šokiruojančios, o natūralūs jo kūrybos atributai – galbūt jis juos vysto ir skleidžia jau 20 metų. Tokiu atveju tiesiog neegzistuoja baimė būti suprastam kaip labai ekstremaliam kūrėjui. Į už skolas nudurtą ar iki mirties perdozavusį žmogų vienaip žiūrima Vakaruose, o visai kitaip kokiam nors gūdžiam Rytų mieste. Čia tas pats – viskas priklauso nuo to, kaip klausytojas reaguos į tai.
Kaip keitėsi „Armageddon Descends“ klausytojas? Turbūt ne visi patenkinti didėjančia elektronikos scena festivalyje.
Laimis: Būna įvairiai. Kai kurie nusprendžia net nesilankyti antrojoje scenoje ir sako, kad ten vyksta remonto darbai. Kiti atvirkščiai – klausosi triukšmo, nežengia į kitą sceną juokdamiesi, kad joje groja raumeningos kiaulės. Yra tokių, kurie atėję ir išvydę “priešingą” sceną kaip tik visiškai pakeičia išankstinį turėtą suvokimą apie ją. Bet kuriuo atveju daugiausiai patirties gauna tie, kurie ateina nuo pat pradžių ir ištveria visą 6-7 valandų muzikos maratoną.
Kamil: Į pirmąjį festivalį labiau rinkosi puristai, kurie žinojo, kur eina ir ko reikėktų laukti. Iki šiol tokių yra, bet per vykusius metus renginio publika prasiplėtė gana stipriai – turime iš užsienio atvykstančių žmonių su savo asmeniniu požiūriu “kodėl ir kaip”, yra žmonių, kurie vien dėl ekstremalios elektronikos ateina ar išvis vos dėl poros atlikėjų. Galbūt mes pataikėme į kažkokią dar neegzistuojančią madą, nes į festivalį pritraukiame net ir hipsterių sluoksnį.
Dainius: Per penkis festivalio metus tapo aišku, kad yra labai įvairių žmonių ir jų nuomonių. Dėl to nesinori skirstyti publikos į puristus, hipsterius ir taip atitinkamo skonio žmogui primesti vieną ar kitą stereotipą. Kaip bebūtų, manau, kad daugiausiai iš festivalio pasisemia tie, kurie paprasčiausiai nesitiki nieko.
Ar nejaučiat, kad jūsų darbas organizuojant šį festivalį tampa kone edukaciniu?
Kamil: Žinoma, yra toks aspektas. Jei kviestumėme vien tuos atlikėjus, kuriuos tik mes patys mėgstame, tai ateitų penki draugai ir nieko neįvyktų. Mes visuomet ieškome atlikėjų, kurie ne tik mums patinka, bet kartu ir galėtų sudomintų daugiau žmonių, kurie atėję atrastų kažką jiems patiems naujo, nors tokios muzikos nebuvo girdėję.
Dainius: Didžioji dalis mūsų vežamų atlikėjų visgi yra undergroundas, o ne plačiai žinomos grupės, scenos veteranai. Vien tai, kad turime progą suteikti toms grupėms galimybę kokybiškai pasirodyti prieš Lietuvos publiką, kuri galbūt nėra pilnai susipažinusi su tuo undergroundu, turi kažkokią edukacinę vertę. Pirmajame “Armageddon Descends” buvo 2 užsienio atlikėjai, šiemet pasirodys net 7.
Kamil: Lietuviškos ekstremalios elektroninės muzikos atslikėjų visada „atsiranda“ gana lengvai. Pati scena yra pakankamai gili ir ištikima savo menui, todėl mums labai smagu su ja bendradarbiauti. Pilna tiek senų, tiek naujų atlikėjų su potencialu, kartais kalbinam ir mažiau aktyvius ar visai neaktyvius projektus, kurie sutinka pagroti pas mus ir padaro vos ne reunion pasirodymus.
Dainius: Tiesa, verta paminėti, kad elektroninės muzikos atlikėjams gali būti daug lengviau paruošti naują programą pasirodymui, nei metalo grupėms. Pastarosios naują muziką bei naują gyvo pasirodymo programą gali ruošti net kelis metus, tuo tarpu elektronikos ar industrinės muzikos atlikėjai yra labiau dinamiški. Jie gali kaskartą pasirodymui adaptuotis ir kiekvieną pasirodymą padaryti išskirtiniu. Dėl šios priežasties šiemet pas mus jau trečią kartą pasirodys Pogrom (power electronics/noise, Lietuva), kuris visad gali pateikti kažką naujo. Dėl tokių dalykų Lietuvos elektroninės muzikos scena gali pasirodyti neišsemiama.
Kuo „Armageddon Descends“ bus kitoks šiemet?
Kamil: Šiais metais trečioje festivalio dalyje – parodoje – pirmą kartą pasirodys svečias iš užsienio. Parodą surengs italų menininkas Paolo Girardi. Jis labiausiai žinomas savo bažnytiniu, kone renesansiniu tapybos stiliumi, nagrinėja gana tamsias, demoniškas, biblijines temas. Daugiausiai Paolo garsus albumo viršeliais, kuriuos kuria undergroundinio metalo grupėms (Inquisition, Diocletian, Blasphemophagher, Manilla Road ir t.t.)
Laimis: Festivalyje bus ne tik Girardi atsivežta ekspozicija, bet ir gyvas jo paties pasirodymas, kurio metu jis tapys. Nežinau, kaip tai tiksliai atrodys ir ar jis spės pabaigti festivalio metu pradėtą darbą, bet pamatysim. Bet kokiu atveju, ši paroda yra didelis žingsnis į priekį tiek pateikiant žiūrovams scenose egzistuojančią vizualaus meno kultūrą, tiek tiesiog kuriant tinkamą festivalio aurą.
Kas bus pagrindiniai headliner’iai?
Dainius: metalo scenoje – blacką grojantys lenkai Mgła. Jie turuoja Europoje, Amerikoje, headlinina panašaus kalibro festivalius ir yra tikrai aukštai vertinama grupėje. Prisikviesti Mgła į Vilnių mums užtruko beveik 4 metus, o per tą laiką jie atliko kokybinį šuolį į scenos avangardą. Elektroninės scenos headlineris – kultinis švedų atlikėjas Nordvargr, žinomas iš tokių projektų kaip Mz.412 bei Pouppée Fabrikk. Tokio lygio ir statuso atlikėjo šioje scenoje, manau, dar neturėjome.
Laimis: Nordvargr laikomas vienu aktyviausių elektroninės muzikos atlikėjų – jo diskografijoje yra virš 50 leidinių, o žanrai varijuoja gana stipriai. Dar vieni atlikėjai metalo scenoje verti headlinerių pozicijos – Acherontas. Tai aktyviai grojanti okultinio black metal grupė iš Graikijos, kurią dauguma išgirdę gyvai sako, kad tai iš tiesų kažkas labai stipraus. Tuo tarpu elektronikos scenoje taip pat paminėčiau prancūzą Treha Sektori kaip vieną iš headlainerių.
Ar sunku tokius atlikėjus atsivežti į Lietuvą?
Kamil: Taip. Būna įvairių situacijų – šiųmetines grupes prisikviesti buvo gana sunku, bet būna ir fenomenalių dalykų, kaip įvyko su Cult of Fire, kurie dabar gana ant bangos. Manėm, kad juos privilioti į Vilnių bus itin sunku ir honoraras bus milžiniškas, bet jie lengvai sutiko vien dėl to, kad dar nėra groję Lietuvoje. Jie yra gana įdomūs žmonės ir jiems svarbiausias dalykas yra sugroti šalyje pirmą kartą ir aplankyti kažkokią sakralinę vietą. Pvz., pas mus jie aplankė Kryžių kalną.
Laimis: Tiesa, šiemet atsirado nemažai grupių, kurios pačios rašo ir nori čia pasirodyti. Kažkodėl atlikėjus pradeda traukti šis festivalis – galbūt dėl to, kad čia Lietuva ir apie ją nelabai daug kas žino, galbūt dėl to, kad Vilniaus miestas traukia, o galbūt tai, kad mes 5 metus nuosekliai tai darome ir jau turime kažkokį vardą.
Dainius: Paminėčiau ir Acherontas iš artėjančio festivalio. Visada galvojome, kad tai mums būtų šiek tiek per didelis kąsnis, tačiau situacija parodė, kad tie žmonės turi labai palankų požiūrį į savo muzikos sklaidą ir undergroundo fenomeną plačiaja prasme. Be to, verta pastebėti, kad didžioji dalis grupių, su kuriomis kontaktuojame yra pirmiau suinteresuoti gyvais pasirodymais ir sugrojimu vietose, kuriose dar negrojo, todėl interesas yra abipusis.
Kas „Armageddon Descends“ laukia ateityje?
Dainius: Dar sunku ir per anksti kalbėti apie tai. Kai festivalis pasibaigia, visada viduje lieka tuštuma ir sukasi mintys, kad viskas, nu jau dabar tai geriau nepadarysim, pasiekėme ribą, nebeturime kur plėstis. Tada per vasarą susiguli mintys ir link vasaros galo imamės darbų. Bet galiu pasakyti, kad yra dar idėjų, daug grupių, kurios atstovauja mūsų tikslinę muzikos kryptį.
Kamil: Vis tiek džiaugsmingai galima pasakyti, kad pagaliau pasiekėm tą penkmetį ir tai jau šis tas. Per šį laiką daug kas pasikeitė ir daug ką pridėjome prie viso festivalio komplekto. Sunku pasakyti, kas įvyks po penktojo „Armageddon Descends“, bet manau, kad jau pasiekėme tam tikrą įkalnės vietą ir ateitis parodys, ką dar galime pridėti ar padaryti naujo.
Internete:
Komentarai