Žmogiškasis Umiko faktorius ir “Aftermath” tyla prieš audrą

Balandžio 5-ąją “Perone” prognozuojami neramūs orai. Cunamio bangas kels grupė Umiko pristatanti naujus sąskambius ir vėjo gūsius sutalpintus į naująjį albumą “Aftermath“. Tai – pasekmė virsmo, kuomet projekto įkūrėja Elena Neniškytė, ilgą laiką grojusi viena, atrado ir įsileido kitus muzikantus su savitais skambesiais bei vizijomis. Umiko iš vieno žmogaus kūrybos virto keturių žmonių kolaboracija, kuri savitomis spalvomis ir ryškumu nebijo eksperimentuoti bei išsilaisvinti iš žanrų rėmų.

Prieš pat koncertą grupės nariai – Elena Neniškytė (kitas alter ego – Kotori, taip pat žinoma ir kaip regio ambasadorių Ministry of Echology vokalistė), Mantas Augustaitis (solinis projektas Chung Kran, taip pat – InSearch ir kt. grupės), Vytautas Narkevičius (Ministry of Echology) bei Paulius Vaškas (Sheep Got Waxed) pasakoja apie albumo kūrimo užkulsius.

Kokiomis nuotaikomis šiuo metu gyvena grupė? Neseniai įrašėt gyvo garso koncertą “LRT Opus Ore”, laukia albumo pristatymo koncertai. Nekantraujat?

Mantas: Žiauriai nekantraujam, šventė bus! Per skausmą ir kančias medžiaga įrašyta, bet tikslas pagaliau pasiektas.

2012 metais ore.lt Elena pasakojo apie tuometinį savo solinį projektą Umiko, per penkis metus įvyko permainos ir dabar tai – keturių žmonių kolaboracija. Kaip prisijungė kiti muzikantai ir kaip jie įtakojo dabartinį Umiko skambesį?

Elena: Kai sukūriau gabalą “It is”, kuris yra albume, pagalvojau, kad jei jį sugrotų gyva grupė, tai būtų toks fenomenas, magija. Tuomet po kokių 4-5 metų bandžiau tą seną kūrinį įkomponuoti į mix‘ą podcast‘ui ir kaip tik tuo metu užėjo į svečius Mantas, būgnininkas, išgirdęs pasakė, kad būtų geras gyvai sugrot. Taip ir prasidėjo kalba, ką darom ir kodėl, iškart pagalvojom apie sudėtį, jog reikėtų sintezatorių ir gitaros. Vienas telefono skambutis ir taip atsirado Vytautas su Paulium.

Vytautas: Gaunasi, jog muzikos autorius Elena, o idėjinis – Mantas.

Elena: Prodiuseriais tapom visi, turėjom labai žalią medžiagą, kurią reikėjo paruošti. Bet galiausiai viskas puikiai išsivystė. Aš žiūrėjau į tai kaip į metų evoliuciją, visom prasmėm, nuo instrumentų įsigyjimo iki pat albumo mix‘o ir master‘io. Gera injekcija.

Kokie iššūkiai atsiranda, kai daugiau žmonių perima režisavimą?

Elena: Kartais norisi pasmaugt, o kartais apsikabint ir apsiverkt, nes gražiai groja. Vienas pats negali sugalvot ir prieiti prie tokių sprendimų, kaip kiti padaro.

Mantas: Būna kas nors taip gražiai groja, bet net negali pasakyt, kad diskusija neužvirtų.

Vytautas: Taip, gerų žodžių reikia gailėti. Manau, pačioje pradžioje per daug mąstėm ir sudėtingai galvojom, kaip dalykus atlikinėt. Buvo utopinės idėjos groti su kompu išsistačius visus takus, Mantas dar susikrovęs visą būgnų rinkinį, Vaškas atėjęs su papildomais gitarų efektais ir t.t.

Mantas: Buvom apsisunkinę amunicija.

Vytautas: Galvojom, kad čia bus toks utopinis elektroninis – akustinis reikalas.

Paulius: Muzikantams taip jau būna, kad groji daug daug medžiagos ir po to išsirenki vieną, taip pat ir čia įvyko, norėjom daug, bet pamažu išsigrynino, supratom ko reikia, o ko ne.

Turbūt svarbu kūrinių esmes pajaust, kurie buvo iš anksčiau sukurti. Kaip kiti grupės muzikantai jas perteikia?

Elena: To paties nėra ko perteikti. Man atrodo, kad kiti žmonės išpildo viską daug geriau, negu pats galėtum, aišku, būna momentų, kai pats sau neskambi, tada ir kitas tau neskamba. Aš tiek laiko grojau viena, kad tas laikas, kurį mes praleidom studijoj ganėtinai sudėtingas. Daug ilgų galvojimų, laukimų, kol užkraus kokį sample‘ą, kurį ką tik išrenderinom.

Vytautas: Ir po to kažkas pasako, kad jo iš vis nebereikia.

Elena: Arba mokaisi kokią partiją, mokaisi mokaisi, ir po to kas nors sako: ai negrok šitoj vietoj, tada susinervini kažkiek, bet..

Mantas: Gyvenimo mokykla.

Elena: Gyvenimo mokykla! Mokaisi bendrauti.

Labai pasikeitė garsinė vizija, kai pradėjot studijoj įrašinėti?

Vytautas: Sukomės su tuo, ką radom vietoj. Ten yra labai įdomi studija, įkurta buvusioj koplyčioj. Jie orentuoti į vintažinį, senesnį skambesį, tad turi daug senų instrumentų, technikos. Tik ne viskas veikė, būdavo techninių problemų, tačiau tas gal ir faina, kad kai kuriuos instrumentus pakeičiau tuo, ką ten radau, tai tik muzikos spalvą gal labiau įtakojo.

Elena: Čia buvo spalvos iš esmės ir ryškumas, nes dirbom visi kartu. Per penkias dienas įrašėm devynias dainas.

Greitai!

Elena: Taip, reikėjo susiimti.

Mantas: Mažai laiko buvo.

Elena: Bet po to dar buvo mix‘avimas, vokalų įrašymas ir kiti sprendimai, viskas ilgiau užtruko. Šiaip turėtum savaitę ar dvi sėdėt su žmogum ir mix‘uot, o mes online viską derinom, vietomis skirtingai suprasdami, koks garsas turėtų būt. Bet apskritai turėjom fainą eksperimentą įrašinėjant albumą, nors ir buvo nuomonių susidūrimas tiek mix‘e, tiek master‘į, bet viskas gavosi.

Ar galima būtų nusakyti albumo klausymo/vartojimo instrukcijas? Kur jis galėtų būti klausomas, kokiomis aplinkybėmis?

Paulius: Mašinoj! Atsisiunti mp3, persikeli į flešiuką, tada į magelį ir garsiai klausai.

Vytautas: Aš manau, kadangi albumas vadinasi “Aftermath”, viskas apie tą atriedančią bangą. Žmonės kartais atėję į koncertą nustemba, nes tikėjosi pamatyti Eleną vieną prie kompo sukinėjančią efektus ir t.t. o mes dabar keturiese. Būna pagroji gabalą ir matai, jog tai paveikia klausytojus, tarsi ta banga nurieda, stipraus muzikinio gūsio netikėtumas.

Mantas: Gerai pastebėjai. Man dar atrodo, kad žmonės reflektuoja mūsų jausmus būnant ant scenos. Kartais jaučiam daug atsakomybės vienas už kitą, tuomet ir klausytojas reaguoja taip pat, kaip pats jautiesi.

Vytautas: Aš manyčiau, kad mes vis tiek gerokai stipriau visa tai išgyvenam.

Elena: O mano draugės net apsiverkė per mūsų koncertą, įsivaizduoji?

Paulius: Grįžtant prie klausimo, jei esate mokinys, tai po matiekos reikia klausyt.

Elena: Būtent! Gi a f t e r-m a t h.

Paulius: Po kontrolinio.

Elena: Instrukcija.. žmogus gali klausyti, kuriam atsitiko kažkas itin netikėto ir jis kardinaliai keičia gyvenimą, dar nesusipratęs kas įvyko.

Vytautas: “LRT Opus” vedėjas užsiminė, jog esam grupė, kurios greičiausiai nesat girdėję ir man tas visai patinka. Tuomet žmonės neturi jokio nusistatymo ateidami į koncertus. Kiek esam jų turėję, turbūt nebuvo, kad publika kartu dainuotų žodžius mintinai.

Elena: Man buvo toks juokingas atvejis. Buvau pas Andrių, mix‘avom įrašus pas jį namuose, ateina jo penkių metų dukra ir angliškai mano gabalą dainuoja, visą tekstą mokėdama, vos neapsiverkiau. Tai po šito supratau, kad net jei vaikas gali dainuot, tai nesvarbu, ar esat girdėję prieš tai grupę, ar ne, tai kažkaip veikia. Geras jausmas.

Ar buvo sunku elektroninį skambesį perkelti į kitokią instrumentinę sudėtį?

Elena: Vytautas yra žmogus, kuris tai padarė. Jis pradžioje susistatė visą set‘ą ieškodamas priėjimų.

Vytautas: Šios grupės muzika nėra atliekama taip, kaip tipinė elektroninė muzika, nors pradžioje gal ir buvo manyta, kad taip bus. Maždaug, pasistatysi kompiuterį ir jis gros kokius tai ritmus ar pan. Bet galiausiai viskas išsirutuliojo į dabartinį skambesį, tai nėra vien elektroninė muzika.

Elena: Tai sintezė.

Vytautas: Aš tiek paprastinau visą savo setą, kad galėčiau jį elementariai sugroti. Visa medžiaga yra pakankamai techniškai sudėtinga ir ji atliekama ne kaip elektroniškai orentuoto bendo.

Paulius: Yra elektroninė ir yra elektro-akustinė muzika. Ir yra kitas geras žodis, tiesiog m u z i k a.

Mantas: Priemonių išbandėm nemažai, repetuodami ir konstruodami tai, kas yra dabar. Žinoma, ne viskas pasiteisino.

Paulius: Taip pat svarbus žmogiškasis faktorius, kad kuo mažiau mašinizmo būtų. Tuomet atlikėjas pats gali reguliuoti bei keisti situaciją ir pasirodymas tampa labiau gyvas.

Apie vaizdinę “Aftermath” pusę. Klausant albumą, man asmeniškai jis kėlė daug vizualinių užuominų. Jei tai būtų ne muzika, o, pavyzdžiui, filmas, nuotraukų albumas ar paveikslas, koks jis būtų?

Elena: Turiu vieną mintį, tai turėjo būti mūsų albumo viršelis, bet gavosi kitaip. Vieną vakarą manęs paprašė nusakyti, kas man yra šita muzika, kaip ji atrodo ir pan. Tuomet pirmą kartą bandžiau vizualizuoti visa tai galvoje, ką mes grojam, jaučiam. Ir aš tiesiog pamačiau paplūdimį, tokį visiškai ramų, uždarytą, palmės aplink, maži namukai, paukščiukai tolumoje matosi, su debesimis susiliejanti jūra.. po to, už namukų pirmame plane pamatai didžiulę cunamio bangą ir saulė vos kampe įsikišus viską švelniai nušviečia tame paveikslėlyje, kai banga tuo metu ima ir taip… clash the beauty.

Paulius: Netikra ramybė.

Mantas: Ramybės pabaiga.

Paulius: Po matiekos.

Mantas: III-asis pasaulinis.

Vytautas: Sakyčiau ir dabartinis viršelis taip pat visai atspindi…

Elena: Ten yra mano trijų metų dukros Smiltės piešiniai. Sako, vaikai gali taip piešti, kad joks vizualus menininkas po to neatkartotų tokios plastikos. Pasirinkom šitą, nes man panašiai su muzika vyksta kaip trijų metų vaikui su piešimu.

Paulius: Ir trims bičams grupėje reikia tai išmokti priimti.

Kokios nemuzikinės įtakos, aplinkos veiksniai, kultūrinis srautas jus veikia?

Elena: Aš su dukra daug Mijazakio filmų žiūriu, beveik visus jau matėm. Dar mane labai inspiravo poetas Chalilis Džibranas, kurį siūlau visiems paskaityti, kas linkę į ateizmą, ar Jėzų Kristų, ar abu. Taip pat neseniai skaičiau Aleksandrą Alekseičiką – nuostabų daktarą, kuris irgi labai patiko. Jis įdomiai rašo apie žmogų iš filosofinės ir psichologinės perspektyvos, kas yra sudėtinga bei apskritai mažai ištyrinėta.