Abudu peržengia slenkstį

Po pusės metų trukusios tylos Abudu pristatė naują savo kūrinį pavadinimu „Pavargau“. Taip vaikinų penketas pranešė apie baiginėjamą debiutinį albumą pavadinimu „Akys žvyro pilnos“, kurį netrukus jau bus galima įsigyti albumo pristatymo koncertuose (žr. pokalbio pabaigoje). Prieš metus Abudu įsileido į savo virtuvę ir davė pirmąjį savo interviu.

„Reprezentuoti albumą kūrinys „Pavargau“ pasirinktas ne atsitiktinai. Jis sudėtingas, atsiskleidžiantis palengva, gerai perteikia mūsų grupės kūrybos augimą, ieškojimą savęs. Daina kalba apie pokytį, kai naivų paprastumą palengva keičia sudėtingesnė būsena su daugiau įvairesnių emocijų, daugiau vilties, bet kartu ir dvejonių. Toks paralyžiuojantis pasirinkimų jausmas dažnas mūsų bendraamžiams. Norisi jiems pasakyti – jūs nesat vieni, nėra nei vienos problemos, kurios negalima išspręsti.“ – sako kūrinio idėjos autorius ir vokalistas Domantas Starkauskas.

Dalį instrumentinių partijų grupė įrašinėjo savarankiškai, namuose, bet didžioji dalis darbo vyko Vilniuje esančioje įrašų studijoje „Eleventy-One Audio“. Joje savo albumus įrašinėjo ba., jautì, Local Blood ir kitos grupės.

„Albumo kūrinius repeticijų metu kramtėm jau pusantrų metų. Dėl ekstensyvios struktūros kurdami ir įrašinėdami dirbom itin daug ir beprotiškai pavargom, tuo pačiu įprasmindami dainos idėją. Kūrybinis procesas privertė atsisakyti stipraus asmeniškumo ir labiau nei bet kada įsiklausyti vieniems į kitus. Šis bendras augimas girdėsis visuose 9 albumo „Akys žvyro pilnos” kūriniuose”. – mintimis dalinasi grupės narys Leonas Rėčkus, praleidęs daugiausiai laiko prie galutinių įrašo tobulinimo darbų.

Prieš daugiau nei metus “Ore” korespondentą vaišinote makaronais, ką padėtumėt ant stalo dabar?

Lukas: Naujas meniu pasididžiavimas – blynai su namine uogiene, kepami grupei būnant kartu. O taip dažnai nutinka, nes nuo pat metų pradžios savaitgaliais įrašinėjam. Grupės susirinkimo ir nakvynės vieta Vilniuje vis dar pas mane, tik kitam bute. Čiužiniai ir miegmaišiai tie patys.

Leonas: Jei būtų proga apsilankyt mano bendrabutyje, gal tektų paragauti ir šefo specialųjį risotto!

Vytenis: Turbūt vėlgi kažką iš Luko kulinarinių stebuklų. Pastebėtina tai, jog labai paretėjo Abudu apsilankymai greitojo maisto restoranuose. Atsitiktinumas? Galbūt.

Tautvydas: Labai paprasta – tai, ką Lukas turėtų šaldytuve ar lentynoj, galbūt vėl tuos pačius makaronus, o gal šerno koldūnus, arba dvidešimt kiaušinių. Bet čia vėl, visų akys į Luką – jis mūsų maitintojas. Kažkada seniai Luko paklausiau, kodėl tu tiek dėmesio skiri maistui? Ir savo atsakymu Lukas man įsiminė turbūt amžiams – maistas yra viskas, be jo mirtume, be visko išbūt gali, be bet maisto ir vandens tiesiog negali, tai todėl verta valgyt, tam išleist pinigus ir valgyt įvairiai. Tiesa.

Lukas: nu duodi džiazo Tautvi! Gal grįškim prie muzikos?

Jau pergyvenot tą pirminį buvimo grupėje jaudulį. Sakėt: “Tik dabar pradėjome galvoti, ko iš tiesų norime. Rutuliojasi klausimas, kas iš viso to turi būti, kas išaugti – pradžioje to tikrai nebuvo”. Ar išrutuliojot tą klausimą?

Leonas: Mano galva, tai yra nuolat “rutuliojamas” klausimas. Ką sugebėjom padaryti, tai suvokti, kaip turėtų skambėti naujasis albumas, kokią bendrą žinutę jis turėtų nešti. Kaip grupė, manau, tiesiog imam atpažinti savo vaidmenį ir įtaką klausytojams, atsakingiau renkam žodžius. Nenorim būti tiesiog muzikine grupe, grojančia dainas, norim būti įvykiu, fenomenu.

Vytenis: Čia dar klausimas, ar jau tikrai pergyvenom pirminį buvimo grupėje jaudulį. Galbūt jis praeina tik po dvidešimties metų, grupės koncertinės veiklos užbaigimo ture. Kas čia žino. Man atrodo, kad yra labai gerai turėti to jaudulio, ieškoti. Nors daug dalykų aiškėja, niekada neturėsim fiksuoto nusistatymo, kad dabar grosim taip ir tik taip. Manau visą laiką ieškosim.

Tautvydas: Kai pradėjom galvot, tai taip ir buvo, bet šitas galvojimas tęsiasi ir nemanau, kad kažkada galvoti nebereikės. Jeigu taip atsitiks – tada blogai.

Domantas: Šitas klausimas vėliau dar labiau kankino ir pritariu bičams, kad jis turbūt niekad nenustos kankinęs. Įrašinėjant albumą aš labai daug galvojau apie Abudu, ką mes norim pasakyt, koks mūsų tikslas… Realiai, debiutiniam mūsų albume užfiksuota tai, kaip mes bandom atsakyt į šitą klausimą, jame vyksta nuolatinė kaita, noras keistis ir nerti į gilesnius vandenis, bet tuo pačiu ir neprarasti to kas jau formavosi ir davė pradžią.

Kalbėjomės prieš “Garažo” finalą, kuriame užėmėte 3 vietą. Ten laimėjote “Behringer” pultą ir prizą išleisti albumą 2000 vnt tiražu. Ar albumą įrašinėjote šiuo pultu ir jo tiražas bus būtent 2000 vnt.?

Leonas: Dėl pulto neklydote, bet albumo prizą laimėjome ne mes. Turiu nuvilti ir tuo, kad įrašinėjom ne su savu pultu, o profesionalioje “Eleventy One Audio” studijoje. Linkėjimai Jurgiui!

Vytenis: “Garažas” jau istorija. Graži istorija. Laikas nuo laiko vis prisimenam. Dabar man atrodo, kad gerai, jog laimėjom trečią, o ne pirmą ar antrą vietą. Tai buvo geras spyris į užpakalį.

“Garaže” laimėjimus pasidalinot su Abii ir jauti. Po aukšto starto ir koncertų, vėliau visos grupės pritilo ir štai, po pusmečio tiek jūs, tiek jauti skelbia apie debiutinius įrašus. Net jūsų pavadinimai kažkuo panašūs. Ar galime kalbėti apie naują lietuviškos gyvos muzikos bangą?

Vytenis: Nežinau, ar galima tai pavadinti banga, bet kažkas įdomaus šiuo metu vyksta lietuviškos alternatyvios muzikos scenoje. Man anksčiau atrodydavo, kad jei norėčiau išgirsti kažką įspūdingo, reikia važiuoti toli toli, kažkur į Europos didžiuosius festivalius. Dabar vis dažniau norisi išgirsti, ką grupės gamina Lietuvoje.

Tautvydas: Kalbėti apie naują lietuviškos gyvos muzikos bangą galime, nes panašūs klausimai daugeliui dažnai iškyla. Lietuvoje prisikaupė jaunosios kartos muzikos kūrėjų, o jų kurta ir kaupta kūryba pastaraisiais metais ir trykšta.

Lukas: Nesutikčiau. Kelios muzikos grupės nėra banga. Jei jau reiktų pažvelgti platesniu žvilgsniu, jaunų grupių coming off’ą susiečiau su maždaug tuo laiku, kai atsirado Fingalick’as, o djais būti tapo nemadinga – reikėjo daryti kažką “live”. Beatmaker’iai ėmėsi “prodiusuoti elektroninę muziką”, “Ableton’u” kurtą muziką visi kėlė į soundcloud’ą. Vėliau atsirado ba., jaunoms grupėms parodęs, kad nenuolaidžiaujant sau, galima padaryt stipriai, o metai tam netrukdo. Viskas po to – šios bangos purslai, žavūs ir savalaikiai. Jei yra kažkokia nauja banga, ji tokia maža, kad įvardinti dar negalima – viskas prieš akis.

Domantas: Pritarčiau Lukui, neišskirčiau jauti, Abudu ar Abii. Esame dalis tos vienos bendros lietuviškos muzikos bangos ir čia jau ateitis parodys ant kiek svarbi jos dalis esame. Mes, Frank Fitts, jauti, Timid Kooky, ba., Garbanotas Bosistas, Baltasis Kiras ir kitos grupės turim labai daug ambicijų ir žiauriai daug dirbam prie vieno bendro produkto – geros lietuviškos muzikos. Man ir, manau, visai grupei svarbiau sukurti vieną nuostabią, turtingą, lietuvišką sceną, negu vienos grupės interesai. Čia mano pagrindinis tikslas.

Su kūriniu “Pavargau” tarsi sakote, kad tai, kas anksčiau buvo aišku, dabar kelia daugiau klausimų nei atsakymų. Pavargote nuo… ko?

Vytenis: Dainos žodžiai yra Domanto, tai galbūt jis geriau pasakytų, nuo ko jis pavargo. Abiturientas visgi žmogus, sunkus jam dabar gyvenimas. Manau, kad šiek tiek pavargom nuo įrašų šlifavimų. Bet nuovargis toks malonus – nuo to smagu pavargti.

Leonas: Tas nuovargis yra vis dėlto labiau emocinis, socialinis. Ko gero, pavargom būti kažkuo kitu, dabar yra toks kritinis taškas, kuomet mes pradėjom galvoti apie tai, kas mes iš tikrųjų. Kaip grupė, kaip žmonės. Galų gale, tai neturėtų būti suprasta kaip mūsų ieškojimų dugnas, veikiau slenkstis nuo kurio bus dar ryškesnis augimas.

Domantas: Sutinku su Leonu, albume ir apskritai mano paauglystės metuose „Pavargau“ – kritinis taškas. Dėl tam tikrų išorinių nutikimų ir vidinių klausimų, iš naivaus, nerūpestingo vaikio nenorom vyksta kaitą į kažkokį niūrų, ieškantį savęs, dar daugiau klausimų kankinamą žmogų. Tai veikiau etapas, kuris įkvepia ir pastumia kūrybą šiek tiek kita linkme.

Man asmeniškai labiausiai patinka jūsų psichodelinės kūrinių antrosios dalys. Galbūt todėl, kad klausytojas joms tarsi paruošiamas pirmosiose dalyse. Ar sąmoningai taip dėliojate, ar išeina savaime?

Leonas: Natūraliai gaunasi, klausome gan progresyvią, kintančią muziką, mėgstam kaitą, todėl savotiškai sutariam dėl to. Tie kontrastai tarp pirmos dalies ir vėlesnių puikiai suveikia sudarant šiokį tokį didingumo įspūdį, viskas mažiau vienprasmiška.

Vytenis: Man atrodo, išeina savaime. Psichodelika (jei taip galima vadinti) ar progresyvumas, man atrodo, išreiškia ieškojimą. Mes ieškom, norim, kad kiekvienas gabalas išsivystų, pasiektų kuliminaciją ir sprogtų. Kad išneštų kažkur į kitas erdves, nestovėtų vietoj. Bet progresyvios yra ne visos mūsų dainos. Kartais žavi paprastumas.

Tautvydas: Tokią dainų struktūrą kažkiek lemia žanras, muzikos klausymo patirtis, kuri tarp mūsų nėra labai skirtinga. Brolių Vytenio ir Domanto muzikiniai skoniai panašūs, psichodelinis ar progresyviojo roko žanras jiems artimiausias, tad jų atsineštos dainos ir be kitų grupės narių prisilietimo, jau turi spalvą ir skonį. Leono gabalai turi kitą spalvą, bet jis moka ir prisitaikyt. Kūrybos metu gludinam visų trijų kuriančių muziką iki visų pritarimo. Psichodelika gaunasi natūraliai.

Domantas: Abudu kaip grupė, iš savęs yra pastoviai kintanti. Grupės dainas kuriame tryse, kiekvienas turi skirtingas idėjas ir spalvas ir tai jaučiasi muzikoje. Visų influencai ir įkvepiantys dalykai nuolat keičiasi. Kaita ir progresyvumas yra svarbi Abudu muzikos dalis ir tokia grupės muzika kokia yra dabar, manau, po kelių metų gali būti labai pakitusi.

Pradžioje nemažai dėmesio skyrėte savo kūrinių klipams, tačiau “Pavargau” pasirodė tik audio formate. Ar turite idėjų dėl vizualikos naujiems klipams ar koncertams?

Tautvydas: Idėjų turim visada, bet ne visada laiko kartu susėsti. Šiuo metu prioritetas albumas ir susigrojimas artimiausiems koncertams.

Domantas: Taip, apie vizualą daug galvojome ir viskas ateityje.

“Esame sutarę: jei atsiranda konfliktas – sėdame ir šnekamės.” Teko per grupės egzistavimo laiką prisėsti pašnekėti?

Vytenis: Teko. Konfliktų didelių neatsimenu, kad būtų. Bet šnekamės daug. Kalbam apie idėjas, bandom geriau suprasti vienas kito įsivaizdavimą, vizijas. Esam penki žmonės, tad sakyčiau, nešnekėtume – neišgyventume.

Tautvydas: Sėdame ir šnekamės ne tik kai konfliktas, bet kai ir ne konfliktas, sėdame ir šnekamės visada – tai labai natūralu.

Lukas: Iš šono tikriausiai nesimato, kokie skirtingi esam. Politika, religija, džinsų plotis ar kečupo rūšis – visi su savo skirtingom nuomonėm. Kažin, ar būtume pažįstami, jei ne ta pati gimnazija? Tad be tarimosi ir kits kito girdėjimo būtų sunku. O juk muzikos kūryba mums nėra darbas, tai asmeniška saviraiška, čia nėra objektyvių kriterijų, kad A yra geriau nei B. Tikriausiai kažkuo vieni kitus papildom, kad sugebam ir A, ir B, ir dar C suderint.

Leonas: grupėje kaip ir bet kokiuose santykiuose su žmonėmis negalima dvejoti, jei kažkas kirba galvoje. Galų gale, kiekviena nuslopinta dvejonė prisideda prie nestabilumo įsivyravimo, taip ir sugriūna ir santykiai tarp žmonių, ir grupės.

Negalvojat savo gimtojo miesto herojų Impulso koverio padaryt? Mano galva, Lietuvos atlikėjai neišnaudoja mūsų estrados palikimo.

Leonas: Su šia grupe yra susijęs šioks toks tabu, kadangi tai – mano tėvų grupė. Būtų išties be galo keista pergroti jų dainas. Žodžiu, pernelyg daug apie tai negalvojom, galbūt vieną dieną!

Lukas: koveriai fun, bet kai tiek savos kūrybos, kam su jais prasidėt. Graudi istorija “jaunuoliai iš kaimiškos vietovės skinasi kelią muzikos pasaulyje” palengvintų darbą galvojantiems antraštę, bet pataikaut nenorim. Visi esam iš Šakių krašto, ten mūsų namai, bet tai tik dalis visos istorijos.

Dabar jau sunkoka rasti atlikėjų, kurie savo karjeras tvarkytų patys. Daugumą supa įvairaus kalibro vadybininkai. Ar jus jau apsupo?

Leonas: Po “Garažo” konkurso teko nemažai kalbėtis su įvairaus plauko vadybininkais, tuomet dar labai atsargiai į visą tai žiūrėjom, nematėm prasmės būti supančioti įsipareigojimų ar reikalavimų, vis dar ieškojom savęs. Ir dabar tebeieškom, bet ilgainiui ima trūkti pagalbos susidorojant su komunikacija ar planais, tačiau kalbėdami randam išeitį. Ir, aišku, reiktų padėkot Lukui, kad jis visiems paspardo užpakalius, kai reikia.

Domantas: Viską susitvarkyt kartais būna sunku, dėl to kartais nelengva susikoncentruot į muziką, kas ir yra svarbiausia.

Lukas: Tikriausiai tuo esam šiek tiek unikalūs. Patys organizuojam koncertus, rašom sutartis, valandų valandas sėdim prie įrašų suvedimo. Turint omenyje, kad gyvenam trijuose miestuose, dviese ką tik užbaigėm bakalaurą, Domčius – mokyklą, o ir šiaip dirbam… Už vienos valandos ant scenos slepiasi tikriausiai penkiasdešimt valandų darbų darbelių ir messengerio chat’o.

Kaip apibūdintumėt savo debiutinį albumą “Akys žvyro pilnos”? Kokį įsivaizduojate jo klausytoją?

Leonas: Tai yra grubus, svajingas, save ir aplinkinį pasaulį vis iš naujo atrandantis albumas. Man klausant jame esančių dainų atrodo, kad nuolatos augu. Tai viena iš pagrindinių temų, išėjimas iš to vaiko kiauto, bet kartu ir supratimas, kad tu pastoviai keitiesi. Kelionė iš šviesos į tamsą ir atgal.

Vytenis: “Pavargau” labai gerai atspindi albumą – daug kontrastų, nuotaikų, temų. Kiekvienas grupės narys turi asmeninį santykį su albumu. Visi jį jau esam šiek tiek įsimylėję, bet skirtingai, dėl skirtingų priežasčių. Albumas yra gana atviras. Ir ne tik dėl dainų tekstų atvirumo. Manau, klausytojas dainose gali rasti kažkiek savęs, savo patirties. Klausytoją aš norėčiau įsivaizduoti atidžiai klausantį, geriantį net neesminius garsus, šiek tiek ištroškusį, užsisvajojantį. Man atrodo, kad tokių klausytojų Lietuvoje yra tikrai nemažai.

Domantas: Žiauriai daug strugglinom galvodami iki kol pastebėjome albumo kūriniuose kaitą. Skambesyje pilna įvairių nutikimų ir jausmų: naivios cheesy meilės, praradimų, savęs ieškojimų, visiškos neteisybės ir absurdo. Dabar kai klausau albumą, mintyse matau jauną žmogų ir dalį jo gyvenimo, bet jo veidas neaiškus, sunku pasakyt, kas jis.

Klausydami albumo visi susidarys savo nuomonę, o kas iš šio laikotarpio jums liks atminty?

Vytenis: Sunku atsakyti į šį klausimą. Viskas dar labai karšta. Tikrai žinau, kad įsimins darbas su albumo garsistu Jurgiu Masilioniu – man atrodo, kad šitas vyrukas kaip niekas kitas greitai pagavo mūsų gabalų esmę, ką norim pasakyti ir dirbti su juo buvo vienas malonumas. O dar ir kraštietis, praktiškai. Įsimins “Eleventy One” studija, kurioje praleidom visai nemažai laiko, taip pat ir laikas, kurį gūdžiais rudens ir žiemos vakarais leidome pas Tautvį ar mane namuose šlifuodami gabaliukus.

Domantas: Atsiminimai dar švieži, bet po kelerių metų žvelgdamas atgal tikrai nostalgiškai prisiminsiu laiką studijoj. Galvoj susimaišė mokyklos baigimas ir savaitgaliai įrašinėjant, man tai yra vieni darbingiausių ir produktyviausių metų.

Lukas: Domantas paskutinįjį sakinį virš manęs diktavo, o aš užrašinėjau – vos gyvas po stojamųjų, stiprus vyriokas. Kai CD bus iškeptas, paimsiu vieną į rankas, atsiklaupsiu ir bandysiu sulaikyt ašaras. Rimtai – kiek ten darbo, kiek draugysčių ir nesutarimų. Bus vienas nuostabiausių jaunystės atsiminimų.

Leonas: Tikriausiai liks, atrodytų, begalinio laukimo jausmas, neatsimenu, kada dar taip laukiau ko nors kaip pirmojo Abudu albumo išleidimo. Nebent, kai buvau mažas ir valgydamas šokoladinį advento kalendorių skaičiavau dienas iki Kalėdų. Žodžiu, nerimas, džiaugsmas ir begalinis pasitikėjimas vienu metu – emocijų bomba. Kaip ir pats albumas.