Paskutinį kartą Manfredą gyvai mačiau festivalyje “Žiežmarsas”. Iki jo pasirodymo publika pareigingai šoko priešais dydžėjus, bet vos prie pulto pasirodė vienas geriausių elektroninės šokių muzikos kūrėjų ir atlikėjų Lietuvoje, žmonės iškart apsupo jį iš visų pusių, o vėliau jau lipo ir ant stalų. Manfredas atrodė susikoncentravęs į savo pasirodymą, tik kartais būdingai sau šyptelėdavo pro ūsą. Paprastumo ir nuoširdumo iš jo neatimsi – be abejo, charizmatiška asmenybė taip pat nemažai prisideda prie to, kad šiandien Manfredas vieną dieną groja Tel Avivo klube, kitą – radijo stotyje Londono turguje, trečią keliauja į Kanadą, ketvirtą verda savo “smalą” Vilniuje.
Pirmą kartą su Manfredu susitikome melomanų mekoje – “Roskilde” festivalyje Danijoje. Tuo metu vieni kitiems natūraliai išsiplėtusiomis akimis pasakojome, kas ką matė ir girdėjo. Akivaizdu, muzika mums visiems reiškė daug daugiau nei tik garsinį foną. Apie 2004-uosius legendiniame “Stereo45” klube Manfredas sutiko būsimus Nesakyk Mamai Djs, vėliau – Metal on Metal kolegas. 2007-aisiais spauda rašė: “Manfredas tapo 3-jo „SobieskiUogos“ rinkinio autoriumi. Humoro nestokojantis radijo laidų vedėjas po šio darbo pasiskelbė trečiu pagal reitingą didžėjumi Lietuvoje, pirmas dvi vietas „atiduodamas“ „Ignui i.v.“ ir „RyRalio“ komandai”. “ZipFM” radijo stotyje vedė savo “Manfredas on-air”, dirbo lietuviškosios MTV muzikos redaktoriumi. Viskas, ką jis darė ir daro, atrodo, yra tiesiog pasmerkta populiarumui.
Tačiau kai didesnio žiniasklaidos dėmesio pradėjo susilaukti Manfredo ūsai nei jo grojama muzika, bokalas savo numylėtame bare “Marsas”, ištisos paros garso studijoje “Katedra” ir vaikinas susidėliojo savo prioritetus. Muzika ir draugai atsidūrė jų priešakyje.
2013-ųjų pradžioje Manfredas įrašė miksą, skirtą “mano ir 12-os inčų po žeme naujai renginių serijai “Opiume” – “Smala” ir pakvietė ugnį eiti kartu. Tuo metu jis turbūt ir pats neįsivaizdavo, kad ši serija taps viena jo vizitinių kortelių ir išgarsins Vilniaus naktinį gyvenimą visame pasaulyje.
Ivan Smagghe tapo vienu pirmųjų jo svečių, o metų jo leiblas “Les Disques De La Mort” jau promino pirmąjį Manfredo EP “Pink Industry”. Jame sukosi kūrinys “Uumelmahaye”, kurio videoklipas susilaukė didelio dėmesio ir net apdovanojimų. Pernai Monrealio leiblas “Multi Kulti” išleido atlikėjo minialbumą “Glasswalk Remixes”.
Artimiausiu metu “smaluotą” Manfredą užtiksi festivalyje “Sūpynės”, kur viskas prasidės …6-tą ryto, paplūdimio šokiuose “Ant Bangos” Nidoje, “DT Camp” susibūrime ar po metų pertraukos sugrįžtančiame “Karklės” festivalyje.
Kai jau atrodė, kad Manfredas pateks į nedidelį “Ore” pasižadėjusių-duoti-interviu blacklistą, gavome žinutę: “Kankinausi su tuo intervu, dabar viską atsakiau one shot’u, tai turbūt viskam savas laikas. Tikiuosi, bus įdomu skaityti.”
O viskas prasidėjo praėjusiame amžiuje to meto Lietuvos Čikagoje Panevėžyje…
Kur dabar esi ir koks oras už lango?
Dabar esu Marselyje, taigi, praktiškai namuose. Groju čia keletą kartų per metus. Lauke taip karšta, kad neįmanoma išeiti į lauką, tai guliu prie balkono. Matas rašo, kad vyksta Konfederacijų taurė ir žaidžia Portugalija su Meksika, bet kažkaip futbolas iš mano gyvenimo išėjo, televizorius irgi. Skaitau Cosey Fany Tutti biografiją, eisiu vakare paklausyti Laurent Garnier. Tokia va gera dienelė. Pasigyriau.
Kuo skiriasi DJ Manfredas nuo atlikėjo Manfredo? Su kuriuo dabar kalbuosi?
Seniau scenoje lipdavau ant stalo ir išsirenginėdavau, dabar elgiuosi kultūringai, kaip ir gyvenime. Į jokį ofisą neinu, jei negroju, tai dažniausiai klausau muzikos arba darau muziką. Dabar dar ir studiją į namus persikėliau. Ir su laptopu kelionėse išmokau dirbti – tam seniau labiau priešindavausi. Jei skaitau ar filmą žiūriu, vistiek kažką iš ten muzikai išsitraukiu ir užsirašau, taigi, ribos ar laiko, kada ji baigiasi, nėra.
Manfredas – sen. vokiečių: man „vyras“ + fridu „apsauga, taika“ – „taikos saugotojas“. Kokią taiką saugai?
Pirmiausia, savo vidinę. Stengiuosi nebekariauti su savimi, tuomet ir su kitais ramiau.
Paauglystėje, kaip suprantu, gyvenai tik kašiu ir hiphopu. Kas buvo tavo geriausieji aikštelėje ir prie mikrofono?
Maiklas Džordanas pakeitė mano gyvenimą, bet visad patiko ir visokie keistuoliai ir išsišokėliai kaip Shawn Kemp, Cedric Ceballos ar Latrell Sprewell.
Repo rinktis nelabai išėjo. Nelegalių kasečių kioskuose buvo tik Public Enemy albumas “Muse Sick-n-Hour Mess Age”, Beastie Boys “Ill Communication” ir repas iš bėdos K7 bei keletas tragiškos kokybės, dvidešimt kartų perrašytų albumų, atkeliavusių iš Klaipėdos. Atsimenu, vienoje pusėje, kažkur toli toli už garsaus šnypštimo buvo Fu-Shncikens, kitoje – Funk Doobiest.
Viena laimingiausių dienų buvo, kai ekskursijos metu į Operos ir baleto teatrą Vilniuje, netyčia atradome “Zarazza records”. Visiškas up to date į gyvenimą atėjo, kai per satelitą pagavome vokišką “Sputnik radio” ir jų repo laidą. Įsirašinėdavome į kasetes ir po to grodavome ramiai sau per radiją. Būdavo kartais netyčia panevėžiečiams vokiškai prabildavo ir DJ Oli.
Skaičiau, vaikystėje turguje vogdavai vaisius – kuriuos labiausiai mėgai?
Vogiau egzotiškuosius mangus. Dabar, po dvidešimt kažkelių metų, jie vėl sugrįžo į mano gyvenimą beveik ant kiekvienų pusryčių stalo. Geras dalykas.
Augai Panevėžyje ir daugiau trindavaisi gatvėje nei mokykloje. Tikrai turėjai gauti pasiūlymų prisijungti prie to meto gangsterių…
Ačiū dievui, aš į žmogų atvirtau pakankamai anksti, 13-os, kai suradau muziką ir pradėjau dirbti radijuje. O iki to laiko smulkiai vagiliaudavome. Vogdavome vaisius, snikersus, na ir gal vienus geltonus, 45-tos išmieros kedus iš parduotuvės esame pavogę, kuriuos mano draugas vistiek nusprendė nešioti. Po to buvo tokia diena, kai visi draugai išvažiavo maudytis ir senoje stovyklavietėje jau daug rimčiau apšvarino amerikiečius turistus ir pirmąkart visi atsidūrė už grotų. Aš kažkodėl tądien likau kieme. Supratau, kad žaidimėliai baigėsi.
Gal prisimeni, kada ir kaip pirmą kartą susidūrei su “Ore”?
Kai dirbau Panevėžio radijuje, sekmadienio vakarais ateidavau paplepėti į studiją su Mindaugu Cukrumi – jis kurį laiką turėjo savo muzikinę laidą ir iš Ramygalos atsiveždavo kasečių su šokių muzika, kurios pas mus studijoje nebuvo. Vėliau jis įsidarbino “Ore” ir per siuntų skyrių man į Panevėžį siųsdavo kiekvieną laikraščio egzempliorių. Gal tai kokie 98 buvo?
Pirmoji tavo įsigyta kasetė – Metallica “Master of Puppets”. Kokius jausmus šiandien kelia sunkesnė gitarinė muzika? Ką būtinai įtrauktum į savo setą, jei pakviestų pagroti, tarkim, “Devilstone” ar panašiame festivalyje?
Kažkaip metalui sentimentų neliko jokių, bet, manau, kad sunkios muzikos ir šiandien klausau, tik svorio supratimas pasikeitė ir sunkumas gali būti nebūtinai gitarose, bet sintezatoriuose arba lyrikoje. “Devilstone” pagročiau Savage Republic “Machinery”” ir Coil “Be Careful What You Wish For”.
Vieša paslaptis, savo laiku padarei lietuvišką “Vamos ala playa” versiją, kuria nesididžiuoji. Kuo didžiuojiesi ir mielai giriesi bet kokia proga?
Jaučiu, kad savo japoniškais kopūstų blynais okonomiyaki.
Kuo ypatingas tavo kuruojamas ciklas “Smala”, jau tapęs savotiška Vilniaus (ir turbūt visos Lietuvos) šokių muzikos vizitine kortele? Dabar, pragrojęs pusėje pasaulio, gali įvertinti “Smalą” bendrame pasaukio šokių muzikos kontekste.
Apkeliavus jau nemažai, “Smala” ne tik mums (mano partneriai “Smaloje” yra kolektyvas 12 inčų po žeme), bet ir beveik visiems svečiams yra pati mėgstamiausia vieta groti. Žinoma, dėl išprotėjusios publikos. O šiaip tai nerealu, kad nesivaikydami jokių muzikos madų, atvirkščiai grodami daug labai skirtingos, keistos, psichodelinės, labai dažnai tamsios muzikos, pas save į klampynę prisiviliojom tiek daug žmonių. Aišku, “Smala” nenukrito iš dangaus, juk aš jau 12, “inčai” gal kiek mažiau, metų, beveik kiekvieną savaitgalį šokdiname Vilnių, sukūrėme šimtus istorijų ir publika mumis tiki. Tai, žinoma, ir “Opiumo”, kuris šiandien niekuom nenusileidžia jokiam pasaulio superklubui, nuopelnas. Kaip ir Rūtos Kiškytės, Visvaldo Morkevičiaus, Imanto Selenio indėlis į mūsų vizualiąją pusę, kuri yra be galo svarbi.
Pastaruoju metu naudojiesi, pavadinkim, O.Koršunovo teatro formule “Ten būti čia”, t.y. daug laiko praleidi užsienyje, kad galėtum būti čia. Kaip suprantu, galimybių turi, bet galutinai pasitraukti nenori?
Ką tik pusmetį gyvenau Londone, dabar gyvenu Palangoje, bet aš visada sugrįžtu į “Smalą”. Ir į “Marsą”. Todėl visiškai “išsikrausyti” man nelabai ir išeina, nelabai ir noriu.
Nors esi tam tikro kalibro veikėjas, neatsisakai pagroti ir mažesniuose nekomerciniuose renginiuose. Finansinis aspektas turbūt nėra svarbiausias renkantis, kur groti?
Kaupiu tiek muzikos, kurios niekada nepagroju didesniuose klubuose, todėl jei žinau, kad grosiu žmonėms, kuriems ji bus įdomi, mielai sutinku. Ir įkvėpimo daugiausia visada randame nišose, po to jį galima transformuoti į didesnius dalykus. Nors kas čia tą dydį nustatė? Tiesiog į kitus dalykus. Labai džiaugiuosi, kad niekada nebegroju muzikos, kuri man nepatinka, o ar sudominti žmones didesniame komerciniame renginyje ar 12-os melomanų vakarėlyje, grojant rumuniškus gabalus atbulai, man yra vienodai įdomus iššūkis. Na, o dėl pinigų… aš pats renginius organizuoju jau daugiau nei dešimt metų ir kur jų kiek yra, puikiai suprantu, todėl tiesiog visuomet norisi adekvataus uždarbio ir tiek. Na, ir aišku kažkaip išbalansuoti, kad galėčiau pragyventi iš muzikos.
Kas pasikeitė pasirašius sutartį su “Les Disques De La Mort”? Viename intervų minėjai, kad čia pasijutai kaip namie.
Leidybinė kompanija ir Ivan Smagghe parodė mane vienam muzikos pasaulių, esančių toliau už Vilniaus. Vėliau tapome draugais ir net pagyvenome kartu keletą mėnesių, taigi LDDLM tapo namais ne tik perkeltine prasme. O atsiradau ten labai natūraliai. Kai pabaigiau savo pirmus gabalus, žinojau, kad ten jiems vieta ir net nemėginau rodyti jų kažkam kitam.
Tavo remiksas tarp “Rough Trade” šokių muzikos bestselerių – ar kada nors apie tai svajojai?
Žinoma, kad taip. Svajoji, po to pasidarai planą ir dirbi.
Dažnai susiduriu su priedėliu “live” programose, o atėjęs į koncertą matau tik bičiuką, palinkusį prie laptopo. Kaip tau tokie live’ai?
Na, bet jis juk greičiausiai savo muziką padarė irgi naudodamas tik šį intrumentą, t.y kompiuterį, tai kam jam apsikrauti daiktais, kuriais jis net nemoka naudotis. Aš manau to niekada nedarysiu ir mieliau toliau dj’ėjausiu, bet ne visi muzikos prodiuseriai yra dj’ėjai ir jų laptop live neatrodo nuobodžiau nei svetimos muzikos grojimas iš plokštelių. Man, žinok, daug blogesnis ir labai dažnas variantas, kai įdomi elektronika nevykusiai atliekama gyvais instrumentais, kai bembačius kur reikia ir nereikia baladoja būgnais tik tam, kad tai būtų tikras LIVE. Na, ir šiaip juk abu esame matę šimtus roko koncertų, kuriuose teko žiovauti, nes muzika skambėjo kaip iš kompakto arba daug blogiau. Visa magija tikrai ne tame, kiek instrumentų turi ant scenos ar kuom groji, o tame, kuom tu esi unikalus, kokią energiją radijuoji ir ar išvis tiki tuom, ką darai. Stavaris (Verslo rizikos rezervas, Darbo džiaugsmai – ore past.) gali groti su skudučiais ir tik vartyti akis scenoje ir jo live’as man bus vistiek idomesnis nei 90-ies procentų Lietuvos grupių.
Ar būna, kad grodamas galvoji: “Ką aš čia veikiu? Mieliau…”?
Jo būna, jei groju šūdiname vakarėlyje. Tada galvoju, kad mieliau sėdėčiau studijoje, nes tik todėl, kad per mažai joje sėdžiu, čia ir atsidūriau.
Kada labiausiai jautiesi ore?
Šiuo gyvenimo momentu – kai nusileidžiu iš oro ir atsiduriu namie pas savo mylimą moterį.
Internete:
https://soundcloud.com/manfredas
https://www.facebook.com/manfredasofficial
Komentarai