Kai ankstyvą pavasarį Swans grojo “Legendose”, manęs ten nebuvo. Keli draugai po koncerto su nuostaba klausė, kodėl. Atsakymas paprastas – visus koncertų pinigus investavau į “Primavera Sound” festivalį Barselonoje, kur Swans rengė pasirodymą ant Viduržemio jūros kranto. Ten grojo ir This Is Not This Heat, Death Grips, Flying Lotus, Mac Demarco, King Krule bei nemažas būrelis kitų, Lietuvą vis aplenkiančių atlikėjų, kuriuos, mano kuklia nuomone, verta pamatyti.
Pradėsiu nuo to to, kad festivalis gan didelis, scenų ir atlikėjų gausa suteikia savotišką komfortą rinktis tik tai, ką iš tiesų nori pamatyti. Tuo pačiu tai reiškia, kad kiekvieno patirtis “Primavera Sound” festivalyje gali būti radikaliai skirtinga, su kai kuriais melomanais galėjau nesusitikti viso festivalio metu – skyrėsi maršrutai. Todėl subjektyvumo net nemėginsiu slėpti.
Pirmas mane pradžiuginęs pasirodymas buvo This Is Not This Heat – tai 2016 metais atsikūrusi progresyvaus avangardinio roko grupė iš Didžiosios Britanijos. Šiandieniniame member berries kontekste, kai atsikuria visi, kas tik sugeba, ir, dažniausiai išleidžia po siaubingą albumą, grupė tikrai išsiskiria. Net atlikdami vien senas dainas, jie įsileido nemažai šviežio kraujo, kuris ne tik užpildo spragas, grodamas antrame plane, bet ir kuria tai, kas yra arba, anot jų, nėra This Heat. Šios grupės pasirodymas festavalyje nebuvo atsitiktinumas – peržvelgus ankstesnių metų line-up sąrašus, pastebėjau, kad kasmet pasikviečiama po alternatyvią senos kartos grupę – net seilė nutekėjo 2014 metų sąraše pamačius Television. Kaip paskutinį kartą 2010-aisiais “Ore” lankėsi “Primaveroje”, šioje pozicijoje buvo The Pixies, The Charlatans ir iš dalies Pavement.
Tą pačią dieną pamačiau Broken Social Scene, kurie nuoširdūs, linksmi ir scenoje jų nepaprastai daug. Pasirodymui nepasibaigus, skubėjau prie “Pitchfork” scenos pažiūrėti, kaip atrodo Glass Animals. Tai nėra mano itin mėgstama grupė, bet jos beklausant, neįmanoma nešokti.
Toje pačioje scenoje grojo ir jaunuolių ketvertukas BADBADNOTGOOD. Grojo nepaprastai gerai, negalėjau atsistebėti, kokie jie jauni, nors išleidę ne vieną puikų ekspermentinio džiazo albumą. Be to, “Pitchfork” scena mano ausiai paliko maloniausią įspūdį dėl nepaprastai gerai sutvarkyto garso.
Vakarą karūnavo Death Grips. Mane linksmino ir kartu erzino iki koncerto susirinkusi minia. Britų jaunuoliai entuziastingai šnekėjo, kad šita patirtis pakeis jų gyvenimus, o vos grupei išlindus pasitikrinti garso, prasidėjo ekstazės pilnas stumdymasis, nors iki koncerto buvo likę nemažai laiko. Nepaisant to ir nelabai švaraus garso “Primavera” scenoje, pasirodymas nenuvylė. Pirmą kartą pajaučiau, kokia stipri iki tol vis mano apeinama daina “Hot Head”. Galiausiai, valandą taškyti tiek energijos atrodo antžmogiška.
Dėl Barselonos karščio ir turistinio smalsumo dieną, nepakako jėgų naktį klausyti Aphex Twin. Tą pačią dieną grojo ir neseniai spalvingą albumą išleidęs Jens Lekman, r’n’b princesė Solange, Bon Iver, visiems mano rekomenduojama britų reperė Kate Tempest, Slayer, nepaprastai gausiai muziką šiemet leidžiantys King Gizzard & The Lizzard Wizard bei daugelis kitų.
Antrą dieną pradėjau nuo saldžiabalsio Sampha, kurio šviežias albumas stebėtinai patrauklus net nelabai jo žanrą mėgstantiems. “(No One Knows Me) Like The Piano” yra viena dailesnių 2017 metų pradžios baladžių. Jam nepabaigus groti, išbėgau rikiuotis prie “Mango” scenos.
Čia grojo Mac Demarco. Čia sulaukiau ir vieno didžiausių nusivylimų. VIP atitvertos zonos užėmė tiek vietos, kad retas mirtingasis galėjo priartėti, kad realiai pamatytų Demarco ne ekrane. Garsas buvo toks silpnas, kad auditorija lengvai perrėkė atlikėją, ypač nuogutėliui būgnininkui pradėjus mušti “Salad Days” ritmą. Ši scena visą dieną gadino nuotaiką, nes su tuo pat susidūriau klausydama repo korifėjų Run The Jewels, kurių pasirodymo metu sugebėjo dingti garsas. Seserinėje “Heineken” scenoje besiklausantys The xx taip pat skundėsi garso kokybe. Šių scenų teritorijoje buvo ryškiai per daug žmonių, dėl to nusidriekė ilgos eilės prie alaus bei tualetų. Apsidžiaugiau, kad mažai mano mėgstamų atlikėjų grojo būtent čia.
Swans įsimylėjau dar 2012 metais, išvydus juos Lenkijoje. Po penkerių metų meilė nė truputėlio neatlėgo, todėl skubėjau užsiimti vietą pirmoje eilėje. Buvo verta. Pasirodymas truko dvi valandas, nes per standartinę vieną jie, matyt, tebūtų atlikę kokias dvi dainas. Pasirodymo metu atidžiai stebėjau grojančiųjų tarpusavio dinamiką. Michael Gira yra labiau dirigentas nei gitaristas/vokalistas. Grupės nariai visą laiką stebi rankų mostus, net jam dainuojant, yra tildomi klavišiniai, pertraukiamas būgnininkas. Labiausiai mane pralinksmino Gira, gitara užimtomis rankomis, bet norėdamas patikslinti ritmą, jis iškišo liežuvį ir jį tilindžiavo tol, kol grupė sugrojo būtent taip, kaip jis norėjo. Apie grupės nepaprastumą nedaugžodžiausiu, greičiausiai patys buvot “Legendose”.
Paryčiais grojo Flying Lotus, jei kam negirdėta – John Coltrane sūnėnas. Žinojau, kad pasirodymas turi būti vizualiai įspudingas, bet tokio malonumo stebint atlikėją nesitikėjau. Šalia savo kūrinių, jis atliko ir Kendrick Lamar jo pagalba sukurtą “Wesley‘s Theory” bei kūrinį, kurį, anot jo, pabaigė prieš lipdamas ant scenos. Po šio pasirodymo liko tikėtis, kad tai nebuvo psichodelikų išprovokuota haliucinacija, nes jausmas priminė būtent tai.
Tą pačią dieną grojo ir The Glowers, neįveikiamo ilgio naują albumą išleidę Magnetic Fields, Jamie xx, kažkodėl visiškai į rytą nustumti saldūs pankai Priests ir nemaža kitų, dėmesio vertų atlikėjų.
Prisipažinsiu, trečią dieną buvau pavargus, nes tarp festivalio pasirodymų knietėjo aplankyti ne vieną Barselonos grožybę. Praleidau norėtas pamatyti grupes – Pond, Thurston Moore, Julie Doiron, Preoccupations, Against Me! ir Mannequin Pussy.
Kokybiškiausio garso “Pitchfork” scenoje tądien grojo ir Hamilton Leithauser, kurio pernai išėjęs albumas, susilaukė gausybės liaupsių ir, manau, ne be reikalo. Į tą pačią sceną neužilgo lipo ir mano vienas labiausiai lauktų atlikėjų – King Krule. Grupė grojo nepriekaiškingai, aliko dainas ne tik iš dar 2013 metais išleisto albumo, bet ir keletą naujų. Nuo super minimalistiškos “Neptune Estate” iki paskutinės – “Out Getting Ribs”, pasirodymas buvo stulbinantis, nė trupučio nebuvo gaila jo dėka praleisti Arcade Fire.
Pakirstomis kojomis nenuėjau iki Skeptos. Guodžiausi tuo, kad jis grojo vienoje iš mano minėtų prasto garso scenų. Nenuginčijama tai, kad festivalis skatina greitą muzikos vartojimą, kuris nėra labai pozityvus – nespėjęs suvirškinti ką tik matyto pasirodymo, keliauji į kitą, ir galbūt viskas susiplaka į garsų mišrainę. Stengiausi to išvengti.
Pabaigai ne apie muziką. Internete skaičiau apie nusivylimą ilgomis eilėmis, tačiau, išskyrus “Mango” ir “Heineken” scenų plotą, nesusidūriau su jokia erzinančia eile. Įėjimas į festivalį buvo gerai organizuotas, o apsauga – neįkyri. Taip pat nemažai žmonių skundėsi sunkiai prieinamu vandeniu. Mažas buteliukas kainavo 2 eurus. Nemanau, kad tai, kaip festivalyje brangu, bet pinigų beveik neturėjau, todėl greitai susivokiau, kad, iš šalia tualetų esančių kranelių plauti rankoms, teka geriamas vanduo (dėl geriamumo nesu tikra, bet per tris dienas neapsinuodijau), o prasinešti tuščią vandens buteliuką pro apsaugą buvo lengva, atrodo, ir leistina. Palyginimui, “Roskilde” festivalyje prie visų scenų nuolat dalina geriamą vandenį, o juk Danijoje perkaisti vasaros saulėje yra gerokai mažesnė tikimybė nei Katalonijoje.
Turbūt karbauskinėje Lietuvoje pavydžiai skambės tai, kad policijai vis vien miesto gatvėse geriamas alkoholis ir rūkoma marihuana. Tai labai keistai koreliuoja su tuo, kad nemačiau nė vieno stipriai įkaušusio ar šiaip apsvaigusio žmogaus. Žolės kvapas tvyrojo prie kiekvienos scenos ir niekam tai nekliudė. Kliudė tik be perstojo garsiai čiauškantys britai, demonstratyviai išsiteplioję veidus blizgučiais ir aiškiai atsibastę į pigaus alkoholio šalį ne muzikos klausyti.
Galiausiai, festivalis vyko prie Viduržemio jūros. Nuo jos pučiantis šiltas vakaro vėjas padėjo kurti atmosferą. Ji gal ir nebuvo vientisa vien dėl skirtingos garso kokybės ir žmonių įvairovės – nuo įspūdingai atrodančių rytiečių hipsterių iki jau minėtų “Coachella” wannabe britų. Tačiau sunku buvo nepastebėti vienijančios “Pitchfork” įtakos – dominavo atlikėjai, kurie labai aiškiai yra portalo numylėtiniai. Daugelis jų jau ne pirmą kartą svečiavosi šio festivalio scenose, kai kurie grojo po kelis kartus net šiųmetiniame festivalyje.
Pabaigai pasakysiu štai ką – nekenčiu skristi lėktuvais, o iki Barselonos ir atgal teko keliauti su persėdimais. Bet leidžiantis Vilniaus oro uoste kirbėjo vienintelė mintis – negaila išleistų santaupų, nuo skrydžio užgulusių ausų ir iki raudonio nusvilusios odos, viskas apsimokėjo ir atsipirko su kaupu.
Internete:
facebook.com/primaverasoundfestivals
Komentarai