Pamenu, kartą paauglystėj tryniaus Anykščiuose, velniai žino, kodėl, velniai žino, kaip tai sutapo su ,,Velnio akmens“ festivaliu. Miestelį, švenčiantį savo šventę, prisikvietusį, lai atmintis neapgauna, Saulės kliošą bei Kastytį Kerbedį, užplūdo kerzuoti juodvarniai. Mačiau, kaip pagyvenusi moteriškė, būreliui tokių neįprastų paukščių sustojus už jos nugaros ,,Maximos“ eilėje, persižegnojo.
Prabėgo ne vieni metai, festivalio scenų daugėjo, kerzuotų juodvarnių gal ir nemažėjo, bet įsimaišė vis daugiau įvairaus muzikinio skonio žmonių, ir 2017-aisiais susisintezavo vienas puikiausių Lietuvos festivalių, orientuotų ne tik į, pavadinkim, nišinę, bet į kokybišką muziką apskritai. ,,Devilstone“ neapsiribojo stilių ribas trinančiu lineupu, kuriuo jau prieš festivalį džiaugėsi ne vienas melomanas, bet ir pasiryžo (jau ne pirmą kartą) kuo rimčiau aptarti muzikos padėtį Lietuvoje, suorganizuodamas atvirų diskusijų ciklą.
Diskutuojant apie lietuviškos muzikos galimybes užsienyje, buvo išsakyta viena įdomiausių, gal net ir svarbiausių minčių viso festivalio metu: ,,Reikia savyje turėti laimučio“. Laimutis Purvinis turbūt yra laimingas žmogus, groja miestelių kultūros namuose ir džiaugiasi 2012 metais išleidęs albumą, tapusį auksiniu. Jam sakoma negroti, sakoma, kad jo muzika nepatraukli, sakoma, kad jis kelia svetimos gėdos jausmą, o jis groja ir nekreipia dėmesio į haterius, jie gi gonna hate hate hate.
Kaip mat susiprotėjau, kad nesunku sukurti skalę, kurioje laimutis taptų matavimo vienetu. Ji turėtų priminti kūno masės indekso skaičiavimą, kur viduriukas yra pats sveikiausias, per mažas laimučio savyje kiekis gresia išnykimu, o per didelis gali išprovokuoti įvairias ligas ar net ankstyvą pasitraukimą nuo scenos (kaip Karolis Vyšniauskas pastebėjo, ,,scena“ yra ir stage, ir scene). Tada nusprendžiau, kad vienas mano festivalio tikslų bus pamatuoti laimutį visame kame.
,,Gintariniai akiniai“ vos pasibaigus festivaliui spėjo pasidalinti glausta ir smagia apžvalga, kurioje, mano galva, klaidingai aprašė tokį reiškinį: vienas, nesismulkinant, metalistas ba. pavadino ,,pouzeriais“, ir neva juokiasi puodas, kad katilas juodas. Man atrodo, metalistai yra labai nuoširdūs žmonės, juose gausu laimučio, nemanau, kad kokį facepaintu pasidabinusį barzdočių įtikintum, kad kažkas, ką jis daro, yra banalu ar neaktualu, jam tiesiog patinka jo klausoma muzika. Reikia būti kiek naiviu, kad nepastebėtum, jog gitarų muzikos žvaigždė blėsta jau antrą dešimtmetį, alternatyva tampa daug įvairesnė, rokenrolas persipina su elektronika, vis didėjantį pagreitį ir žanro skilimus patiria hiphopas. Metalistas vis vien verkia per Solstafir ir nesigaili susižalojimų, patirtų mosh pite grojant Satyricon. Jis niekada nesuabejos savo mėgiamos muzikos šaunumu ir būtinybe atrodyti būtent taip, kaip atrodo. Festivalio senbuviai gauna puokštę laimučių už tai, kad yra trū ir tikriausiai niekad nesiliaus tokiais būti.
Paskutiniaisiais metais į festivalį ėmė skverbtis hipsteriaujanti masė. Tipažai, subujoję šiame dešimtmetyje, įgriso visiems, gal net patys sau, koktus tapo jų nenuoširdumas. Jie gali daryti bet ką ir atsižadėti ko tik nori, nes juk viskas, ką jie daro, yra ironiška. Jie stovi atokiau nuo minios, traukia cigaretę po cigaretės ir rauko kaktą. Tiesa, tokių ,,Devilstone“ pastebėjau iš tiesų mažai, bet, turiu prisipažinti, grojant Tall Ships, prigavau save kaip tokią. Pamenu, stovėjau ir galvojau ,,oho, koks PewDiePie su gitara, vaje kokio gero veido, vaje, kokią neįdomią muziką groja“. Pažiūrėjau į šalia šokančią merginą, kurios akys buvo pilnos laimės, ji aikčiojo, dūsavo ir dainavo. Pasijutau kiek kvailai taip tuščiai čia stovėdama ir stebėdama kažką tik dėl ironiškos piktdžiugos. Jai skiriu tiek laimučių, kiek atimu iš savęs pačios.
Nice touch šia tema buvo B kategorijos filmų peržiūros ,,Gama“ scenoje, buvau pamiršusi kokį malonumą teikia tokie ,,šedevrai“. Sunku paaiškinti kaip, bet su šia jausena koreliavo ir šeštadienio paryčiais ant tos pat scenos sėdinti apsaugininkė, švelniu motinišku žvilgsniu stebinti sėdmaišių jūroje nulūžusius jaunuolius. Cringe-fest kino seansai gauna auksinę laimučio statulėlę.
Kalbant apie skirtingas scenas, nesiginsiu, smagiausiai laiką leidau prie ,,Barbablu“, kuri pasižymėjo nebanaliu požiūriu į tai, kas yra sunki bei tamsi muzika. Juk būtent tai, mano galva, yra viso festivalio stuburas. Čia, pavydžiui, grojo Tempers, nepaprastai charizmatiškas synthpop duetas, keli vaikinukai per šį pasirodymą, užvertę galvas į viršų, vieni kitų klausinėjo, ar tik jiems atrodo, ar šita grupė tikrai taip gerai groja. Buvau pakerėta jų nuoširdaus susižavėjimo tiek pat, kiek ir twinpeaksiško grupės vaibo, šiems laimingiems vaikinams laimučio tikrai nepritrūko.
Tempers nuo daugumos grupių skyrėsi tuo, kad savo sudėtyje turi moterį. Turbūt nujaučiat, kokia retenybė tai buvo festivalyje. Tačiau moterų tema susilaukė atskiro dėmesio. Jai skirta diskusija, bent man, buvo pati įdomiausia ir prieštaringiausia. Ją moderavęs Karolis Vyšniauskas susikvietė ar jam buvo sukviestas būrelis moterų ir, kad nepasirodytų labai matriarchatiška (moderuoja vyras, bet diskusijoje dalyvauja tik moterys, gi tik joms pačioms terūpi), įterptas Benas Aleksandravičius. Statistika kalbėjo pati už save – iš 40-ies festivalyje pasirodžiusių grupių, tik trijose grojo ar dainavo moterys. Reikia būti absoliučiu dievo kvailučiu, kad galvotum, jog taip surėdyta gamtos. Benui užsiminus, kad merginos jautresnės ir greičiau pasiduoda (kitaip tariant, per maža savy turi laimučio), Daina Dubauskaitė, turbūt nuovokiausiai dalyvavusi diskusijoje, neištvėrė nepaminėjusi akivaizdaus seksizmo. Žinoma, Benas, būdamas nuoširdus žmogus, sakė tai, ką galvojo, bet tai, kad žmonės nuoširdžiai galvoja: jog moterys kažko negali ir kuria atskirtį roko muzikos scenoje. Juk moteriai priklauso turėti mažesnį kūno masės bei laimučio indeksą! Tai, ko diskusija beveik nepabrėžė, moteris pati dažnai tiki savo natūraliu mažumu, ji pasitenkina būti ,,moterim raudonom lūpom“ geroje dainoje – mūza ar viso labo groupie, kaip ir festivalio lankstinuke paminėta ,,mergiotė, kuri niekaip nepasirašo“.
Vyrukai publikoje skubėjo priešgyniauti statistikos reikšmingumui – juk svarbu kokybė, ne kiekybė, gali mergos grot ir va, yra trys ar penkios per visą festą. Nevaidinsiu, kad skaičiau daug feministinės teorijos, bet tokiais atvejais galvoju apie Afriką. Visi puikiai žino, kad žemyną deformavo kolonijinė ekspansija. Tai, kad ten dabar šiaip ne taip dominuoja demokratija, nekeičia to, kad gyvenimas ten ne toks paprastas kaip kitur. Taip pat buvo kalbama ir apie moteris – turit laisvę daryt ką norit, ko nedarot. Juolab, kad kai kurios valstybės Afrikoje atrodo visai neblogai, štai Pietų Afrikos Respublika paskutiniu metu eksportavo šiek tiek muzikos ir komikų visam pasauliui (suprask, kažkoks procentas). Diskusija rimtai nepriėjo iki dvigubų standartų, bet turiu nulenkti galvą apžvalgininkui Andrzej Bong pasakiusiam nuostabiausią komentarą: vis vien Courtney Love buvo (nepamenu, kuris keiksmažodis) ir privedė Kurt Cobain prie savižudybės. Ploju: na, suprantat, ji turėjo ,,plauti langus, virti kavą, džiovinti skalbinius ir būti (roko žvaigždės) žmona“, pastebėta puikiai. Šiaip ar taip, šaunu, kad ,,Devilstone“ nusprendė šia tema padiskutuoti, tai – jau žingsnis į priekį.
Festivalis priekin žengia ir kitais klausimais. Jau minėjau, kad scenų įvairovė pasiūlė į sunkią ir tamsią muziką pažvelgti iš daugybės kampų. Kitaip sakant, nepasitenkinant tik metalo festivalio statusu, vėliau persikrikštijusiu į ekstremalaus rokenrolo, nepagailėjo vietos ir laiko ,,Kablio“ kuruojamai ,,Turbo“ scenai, kurią valdė elektronika. Tačiau mane labiausiai džiugino tai, kad šeštadienio naktį, tarsi visą vakarėlį uždarė Suicideoscope, kurie pirmą kartą festivalyje pakvietė klausyti trapo. Žinoma, tai nėra top 40 projektas – jų muzika tamsi ir itin atmosferiška, tačiau scenoje, kurioje tik ką grojo Zeal & Ardor suskambo negitarų muzika. Tam tikra prasme tai atrodė kaip žvilgsnis į ateitį, neapleidžiant savojo purvino laimučio, bet ir sugebant suprasti, kad naujovės nelygu savęs atsižadėjimui. Džiugino tai, kad prie scenos tūsino ir ką tik minėtos grupės Zeal & Ardor įkurėjas Manuel Gagneux. Juk gera muzika yra gera, ji nesutelpa į vikipedines žanrų dėžutes. Po koncerto pakalbėjus su grupės frontmenu Domu Neura, tapo aišku, kad vyrai eis toli, jie iš karto susigriebė, kur buvo padarytos klaidos (tai viso labo trečias grupės koncertas) ir pasižadėjo viską pataisyti iki kito karto. Tada Domas nepasididžiavo papozuoti fotografui, nors beplepant atslinko penkta ryto. Sakyčiau, tai yra optimalus laimučio kiekis muzikanto dūšioje.
,,Devilstone“ sugeba palaikyti pragaro liepsnų degimą, neapsiribodmas tuo, kas išdegė ankstesniais metais. Nežinau, ar tai būtų tas pats festivalis be to vaikino, kuris tarsi basas barzdotas hobitas, kiek mačiau, per visas dienas nebuvo nutolęs nuo vieno alaus spoto daugiau nei 150 metrų. Bet tai jau yra festivalis, kuriame nesijauti privaląs headbanginti iki išnyrant kaklui ar, kaip jau minėjau, mėgautis vien gitarų skambesiu. Tranzuojant namo, pavežė metalistų porelė, sakė, kad labai geras buvo festivalis. Mes su draugu, visai ne metalistai, sakėme tą patį.
Internete:
Komentarai