“Fluff Fest” – kasmetinis hardcore ir visko kas telpa šio stiliaus rėmuose (emo, power violence, punk, crust) muzikos festivalis vykstantis 100 kilometų nuo Prahos, Rokycany miestelio aerodrome. Kiekvienais metais čia groja mažiau ar daugiau žinomos grupės. Grupių tiek daug, kad dažniausiai norint pamatyti vieną pasirodymą, tenka praleisti kitą, arba lakstyti tarp scenų. Tad iš vienos pusės festivalis tampa šiokiu tokiu darbu, bet iš kitos tai – viena geriausių progų pamatyti daug mėgstamų atlikėjų, kurie iki Lietuvos dažnai neatvažiuoja.
Festivalyje galima pasidžiaugti ne tik muzika, bet ir labai skaniu bei 100% veganišku maistu (už kurį gautos lėšos skiriamos vietinei gyvūnų teisių organizacijai). Veikia infoshopo palapinė, kurioje vyksta paskaitos apie aktualius scenai dalykus (politika, feminizmas, LGBTQ+ klausimai, gyvūnų teisės ir t.t.). Zinų tentas, kur galima paskaityti ar pasidalinti zinais. Taip pat veikia didžiulis turgelis, kur galima nusipirkti vinilų, knygų, grupių atributikos.
Kaip ir kasmet, saujelė lietuvių, hardkoro mėgėjų vyksta pasiklausyti savo senų dievukų ar pamatyti naujų. Visi keliauja skirtingais būdais – automobiliu, lėktuvu, autobusu. Mes renkamės 17 valandų trukmės kelionę autobusu. Klaida. Retas atvejis, tačiau visas lietuvių desantas šiais metais susitinka ketvirtadienį ir festivalį pradeda kartu.
Nors šis festivalis man – trečiasis, bet jis ne paskutinis, nes jau tapo tradicija važinėti į šį sąlyginai mažą renginį, kurio didelė dauguma yra vokiečių hc mėgėjų. Ypač šiais metais festivalis tapo tikrai didesnis muzikos ir scenų prasme. Įprastines Main, Tent ir Psych scenas papildė All go no slow scena, kurioje daugiausia galima išvysti grupių, atliekančių powerviolence stiliaus muziką (powerviolence – muzikos stilius pasižymintis labai greitais ir laužytais ritmais, klykiančiu arba kriokiančiu vokalu ir trumpomis dainomis. Kaip teigia internetuose sklandantis pokštas – powerviolence is grindcore for emo kids with black nail polish).
Festivalis prasideda ketvirtadienį vakare, veiksmas tik Tent stage. Iki antros valandos nakties įėjimas dar nemokamas, o vėliau trijų dienų festivalio kaina 40 eurų asmeniui. Groja tik keturios grupės . Pirmoji grupė Radost Stradanje iš Serbijos, grojantys emo ir grindcore mišinį. Antroji grupė Eaglehaslanded – rusai iš Sankt Peterburgo, gal ir labiausiai man patikę tą vakarą. Grojantys tokį visai hardcore punk su screamo elementais. Kitos dvi grupės buvo Solbrud ir Wildernessking liko neišklausytos, nes įsuktas čekiško alaus sūkurys mus numeta prie lietuvių palapinių miestelio, kuriame vakarėlis ir užsibaigia.
Penktadienis prasideda baseino tradicija. Rokycane miestelis, nežinia prieš kiek metų iš didelio ežero padarė baseiną vietiniams ir apylinkių lankytojams, o “Fluff‘o” savaitgalį turi, manau, rekordinį skaičių mauduolių. Beje, čia vienintelė vieta, turinti pavėsį. Išsimaudę ir susitvarkę parduotuvės logistikos klausimus, leidžiamės atgal į festivalį klausyti grupių, kadangi jų nemažai ir viskas prasideda gan anksti.
Penktadienis buvo geriausia diena asmeniškai man, todėl, kad antrą kartą pamačiau savo numylėtą grupę Heaven in Her Arms. Tai japonai belenkaip gerai virkdantys gitaras, savo muzikoje maišantys black metal, post metal ir screamo elementus. Be to, nuostabiai išmesta gitara į orą sulaukė didelių žmonių ovacijų. Duodu maksimalų balą už pasirodymą. Kita grupė, kuri, manau, buvo daugelio klausytojų headlineriai – legendinė britų crust grupė Doom. Pati jos neklausiau, bet kolegos sakė, kad irgi nelabai buvo sužavėti. Ypač vokalisto prakalbomis „C‘ mon motherfuckers and motherfuckettes“. Trečioji grupė, kurios laukė mūsų ekipažas buvo futuristinio hardkoro atlikėjai Ruined Families.
Labai gaila, kad nuo karščio, muzikos ir alaus gausos nepamačiau vokiečių post hardcoro grupės Red Apollo. Šiaip puiki grupė, kuri šauniai įmaišo ir downtempo, sludge stilius į savo kuriamą muziką.
Viena šilčiausių akimirkų festivalyje taip pat buvo ir Open stage‘as (naktimis virtęs All go no slow stage), kuriame pasirodė dalinai lietuvių emo screamo hardcore grupę „70 cm³ of Your Chest“. Dar smagiau buvo, kad po koncerto prie mercho būriavosi nemaža eilė žmonių, norinčių įsigyti jų atributikos. Kaip sakant, gera sutikti savo draugus. Tuo pačiu, kai jie baigė groti, tente skambėjo man dar negirdėta grupė, tapusi vienu atradimų šiame festivalyje. Tai politinio d.i.y. hardcore punk grupė su screamo elementais Worst Days. Užkūrė tikrą pirtį. Paskutinė matyta grupė penktadienį buvo eksperimentinio grindcore stiliaus atlikėjai Brutal Blues. Tikrai įdomi grupė iš Norvegijos. Daug noiso, tik, deja, per ilgas pasirodymas.
Pats penktadienis baigėsi eilinėje diskotekoje, kur jau daug metų groja tuos pačius hitus iš 2000-ųjų eros. Drįsčiau pareikšti, kad Vilniaus driskių diskotekose, programa būna įdomesnė. Aišku, buvo galima visus vakarus praleisti Psych stage, kuriame plyšavo agharta stiliaus skambesiai ir triukšmas.
Šeštadienis pažadina eiline karščio banga. Ši diena muzikine prasme gal kiek ir nykoka, nors tikrai nemažai groja gerų grupių, kurios gali tapti favoritėmis. Gaila, nesuspėjau pažiūrėti gerai žinomo sXe hardcoro grupės Vitamin X. Ne dėl muzikinės pusės , bet dėl jėgos ir belenkap didelio moshpito, kurį jie visada užkuria. Dideli circle pitai, į orą metami pripučiami žaislai, ratai ir viskas, kas pasitaiko po ranką. Kita grupė, susilaukusi dėmesio – crusto grupė Hyena (primena Ekkaia, neveltui ispanai). Kolegos ėjo žiūrėti ir liko patenkinti. Šeštadienį užbaigė grupė iš Belfasto Unyielding Love, grojanti eksperimentinį death metal, power violence ir grindcore mišinį. Koncerto metu keturis kartus išmušė saugikliai, dėl to truputį užsivėlino pasirodymas, kurį grupei teko sutrumpinti, bet įspūdį paliko tikrai be proto puikų.
Sekmadienio oras pagaliau davė pamiegoti ir pailsėti ilgiau, nes truputį nulijo. Buvo lietuviško oro diena, kuria visi džiaugėmės. Turėjome laiko ir festivalio turgeliui.
Na, o be pirkinių – sekmadienio muzikine prasme laukiau labiausiai. Pirmoji išgirsta grupė, kuri man buvo naujiena – mūsų kaimynų lenkų postrock grupė Past. Nuostabaus vokalo mergina ir puiki grupė, malonu buvo žiūrėti į bosistą, pasipuošųsi baltais marškinukais. Puikiai sugrota, smagu buvo matyt nemažai atvykųsių lenkų, dainavusių kartu. Šios grupės tekstai gan gilūs, paliečiantys įvairias ir mums opias problemas. Jei bus koks koncertas Varšuvoje, reiks dar kartą lėkti pažiūrėti. Verta. Kita grupė dėl kurios norėjosi eit šokinėti nuo scenos – grupė iš Prancūzijos Birds in Row. Gal jų įrašai ir neskamba taip puikiai, bet gyvi koncertai nuneša stogą. Puikūs, preciziški, ypač idėjiniai. Bet pasirodymo gale likau viena su dar keliais lietuviais, nes kaip sutarėme – „skoniai skirtingi“. Norėjosi , kad pakartotų.
Kita grupė, apie kurią mūsų rate daug kalbėta – Shirokuma. Atlernatyvus d.i.y emo hardcore. Nieko ypatingo, norėjosi kažko daugiau arba tokiai grupei gal labiau tiktų groti mažesnėje erdvėje. Susidomėjimo sulaukė ir grupė Shizune, nors iš pavadinimo gali susipainioti, kad jie Tolimųjų Rytų, bet pamačius atlikėjus supranti, kad tai – italai. Pagrojo draugišką pozityvų screamo hardcore, smagu buvo palinguoti ir patrepsėti į taktą, bet įrašuose skamba geriau. Kolegoms labiausiai patiko pavadinimas, atnešęs peno vaizduotei, pasitelkus į pagalbą slavišką žodyną.
Paskutinė sekmadienio ir viso fesitvalio grupė buvo britų screamo band‘as Cassus. Išjudino publiką, visi prašė pakartoti. Buvo tikrai verta pamatyti juos, nes priminė jau legendinę emoviolence grupę Orchid.
Pačio sekmadienio pabaiga , kaip ir buvo pažadėta sau, baigėsi pirmadienio ryte , išlydint festivaliautojus namo. Prieš tai pašokus Psych tent‘e pagal lenkišką ir čekišką trap stiliaus muziką ir žinoma nusiaubus barą, kur “būtina” šokti ant stalų arba nuo pavargusių barmenų gauti iš ledo kubelio (kas nėra labai smagu). Nemiegojus net valandos, ne pačiomis blaiviausiomis galvomis susidėti palapinę ir keliauti septyniolika valandų autobusu ne tik išsekina, bet ir įkvepia kitais metais kartoti tą patį.
Internete:
Komentarai