Vėl noriu pakalbėti apie socialinius tinklus. Dažnai sakoma, kad jie neleidžia žmonėms bendrauti – žmonės nebežino, kaip bendrauti, nebemoka kalbėtis. Tačiau argi taip yra? Mano tezė priešinga: socialiniai tinklai neleidžia žmogui pabūti vienam.
Visgi, čia esama šiokio tokio nesusipratimo – vienatvė nelygu vienišumas. Vienišas žmogus gali būti ir minioje, o būdamas visiškai vienas nebūtinai kenčia nuo vienišumo.
Daug kartų buvo pasakyta, kad reikia mokėti būti vienam/ai. Vengimas likti vienam/ai parodo baimę likti su pačiu savimi ir atsakomybės vengimą – norisi ištirpti minioje, ekstazėje, kolektyviame džiaugsme, susilieti su Kitu, bent pačiam savęs nevarginti savo buvimu.
Matyt, dažnam individui vienatvė ir vienišumas sutampa ir tai gimdo nenugalimą troškimą būti tarp žmonių. Vis dėlto vienatvė yra kūrybos ir mąstymo terpė.
Mąstyti minioje ar šnekant yra neįmanoma. Kad ir kiek ilgai ir nuobodžiai būtų kalbama apie dialogo svarbą, empatiją ir bendruomenę, tačiau joks dialogas neįmanomas, jei nėra ko pasakyti, reikia pabūti vienam/ai su savo mintimis, kad turėtum, ką pasakyti. Viešumui būtinas privatumas. Kontempliacija yra priešingas dalykas aktyvumui, kuriam priskirtinas ir bet koks bendravimas.
Walteris Benjaminas savo esė „Meno kūrinys techninio jo reprodukuojamumo epochoje“ teigė, jog kinas pratina žmogų prie „recepcijos išsiblaškius“, kuri ženklina giliausius apercepcijos pakitimus. Filosofo teigimu, filmas šokiruoja greita vaizdų ir planų kaita, kadangi to reikia būtiniems apercepcijos pakitimams įtvirtinti. To reikia istorinių lūžių laikais. Iš esmės, technikos pažanga lemia būtinybę žmones pripratinti prie naujų suvokimo būdų. Gilintis nebelieka laiko.
Benjaminas teigia, kad, keičiantis gyvenimui, kasdienybė pasidarė pavojingesnė, gatvėse atsiradus daugiau transporto, be to, piliečio gyvenimas to meto valstybėje irgi pasidarė pavojingesnis. Tam ir skirtas kinas: žmonės priprato prie nuolatinio šoko kasdienybėje, todėl jiems jo reikia, kad priprastų, ir todėl, kad jau priprato.
Šiuolaikiniam skaitytojui visa tai, matyt, atrodo juokinga. Mūsų niekas nebestebina. Paduok mums 4D. Tačiau Benjaminas rašė, kad ši nauja situacija lemia minėtą „recepciją išsiblaškius“. Žmogui kažkam suvokti nebereikia sutelkti viso dėmesio, netgi pakankamai daug dėmesio – užtenka užmesti akį. Publika yra išsiblaškiusi egzaminuotoja, teigia filosofas. Menas prisitaiko prie tokios situacijos.
Benjaminas tai lygina su paveikslo recepcija. Žmogus, žiūrėdamas į paveikslą, gali mintimis klajoti kur nors toli toli, galvoti apie kažką savo, panašiai, kaip ir stebėdamas gamtos vaizdus. Tai įmanoma vien tik vienatvėje. Kad ir būtume tarp kitų žmonių, reikia laikinai nuo jų atsiriboti ir pabūti vienam. Panašiai, kaip skaitant knygą. Reikia suvokti knygą, ji neprimeta savęs, reikia įdėti pastangų, kad ji atskleistų prasmę – reikia skaityti, nepakanka pasyviai priimti užplūstančių vaizdų.
Akivaizdu, kad filmas yra visai kas kita, nes nuolatinė vaizdų kaita padaro taip, kad iš tikrųjų įsigilinti nėra į ką: vos pamatei vaizdą A, tau prieš akis jau vaizdas B, o, žiūrėk, ir vaizdas C jau išstūmė vaizdą B. Filme, tokiu atveju, yra simuliuojamas gyvenimas, nes gyvenime retai kada gali į ką susitelkti (viskas kinta, juda), o kinas būtent tokį realistiškai suprantamą pasaulį ir bando pavaizduoti. Tačiau savo efektinga planų ir žiūrėjimo taško kaita jis, akivaizdu, pateikia visai nerealų gyvenimo vaizdą. Tai yra dirbtinai sukonstruotas pasaulis, kokio būti negali. Paveikslas nemeluoja, nes jis ir nepretenduoja į gyvenimo dinamiškumą. Filmas, kita vertus, bando prilygti gyvenimui, tačiau yra sukarpytas gyvenimas.
Socialiniai tinklai žengia žingsnį toliau, nes ne vien pateikia mums vaizdą ar turinį, bet ir prašo mūsų jais manipuliuoti.
Kritinė teorija dažnai kritikuojama, kad susitelkia ties žiūrovo pasyvumu. Ant sofos priešais televizoriaus ekraną pilvą išvertęs bulvių traškučius valgantis žiūrovas buvo visų kalbų apie medijų žalą pagrindas. Bet dabar juk taip nebėra. Mes juk patys galime kurti turinį, juo dalintis. Mes nebesame pasyvūs.
Tačiau kodėl laikoma, kad mes esame laisvesni už tą žmogų, kuris tiesiog sėdi ir vėpso į ekraną? Mūsų klausia, ar mus žavi, ir mes sakome, kad taip, žavi. Jo bent neklausia!
Man rodos, kritinės teorijos atstovai puikiai žinojo, kad kultūros industrija noriai įtraukia auditorijos narius į vaidinimą: TV žaidimai, talentų show ir t.t. buvo žinomi jau labai seniai. Tiesiog dabar būtent ši jos tendencija paėmė viršų.
Grįžkime prie socialinių tinklų. Jų veikimas pagrįstas nepaliaujamu dalyvavimu; žmogus privalo, jei nori būti geras vartotojas, nuolat būti įsitraukęs, nuolat reaguoti. Nespėti pasidalinti, atsakyti, parašyti komentarą, palike‘inti yra prapultis.
Socialiniai tinklai būtent atima iš žmogaus bet kokią galimybę vienam mąstyti, reflektuoti, analizuoti, nes reikalauja nuolat atsakinėti. Kitaip negausi like‘ų. Neįmanoma atsitraukti, nieko nepraradant. Suprantama, mąstyti yra įmanoma. Tačiau toks elgesys yra anachronistinis. Pati medija jo nenumato.
„Spektaklis yra nenutrūkstamas kalbėjimas“, – prieš 50 metų rašė Guy Debord‘as. Socialiniai tinklai net labiau negu radijas ar televizija būtent ir yra nenutrūkstamas kalbėjimas. Svarbiausia, kad nėra kur pabėgti, nes spektaklis plyti visur, pasak Debord‘o. Spektakliui nėra uždraustų temų, viskas įtraukta.
Negalima teigti, jog susirašinėjimas kaip toks yra blogiau už „gyvą“ bendravimą. Susirašinėjimas laiškais yra netgi pranašesnis bendravimo būdas, nes turi laiko pagalvoti, apmąstyti kiekvieną savo žodį ir tavęs nenutildys, nepertrauks. Tačiau susirašinėjimas socialiniuose tinkluose yra visai kas kita. Ten dominuoja greitas reagavimas. Būtina nuolat egzaminuoti kitą ir pateikti savo mintis egzaminavimui. Ir visa tai vyksta paviršutiniškai, probėgšmais. Naivu tikėtis, kad galima elgtis kitaip – pati medija numato tokį suvokimo būdą.
Socialiniai tinklai neleidžia žmogui išvengti bendravimo. Žmonės vis mažiau supranta, kaip gerai yra nebendrauti. Kaip gerai yra patylėti. Mums prikišamai siūlomas bendravimas, bendruomenė, buvimas su draugais, o baisiausia spektaklio visuomenėje yra būti vienam. Vienatvė yra kažkas visiškai nepakeliamo žmogui, kuriam nuolat reikia kitų. Socialiniai tinklai užtikrina, kad žmonės jaustų kitų pritarimo stoką ir poreikį. Dėmesio reikalavimas yra socialinių tinklų modus vivendi.
Totalitariniai režimai visada stengėsi priversti žmogų visapusiškai paklusti. Tačiau, akivaizdu, kad viešas režimo pagarbinimas, kaip ten bebūtų, yra trumpalaikis dalykas; žmonės grįžta namo, į privatybę, ir lieka vieni, neprižiūrimi, palikti savo pačių nuožiūrai.
Aišku, buvo siekiama kuo labiau žmogų įtraukti. Kiekvieno/s gyvenimas turėjo būti persmelktas režimo ženklų. Tačiau vis vien likdavo intymumo sfera, „asmeninis gyvenimas“. Žmogaus minčių pasaulis likdavo režimui neprieinamas, uždaras.
Kokia išeitis? Priversti žmogų gyventi visų akivaizdoje. Reikia įtraukti jo privatybę į sistemos funkcionavimą.
Tačiau nereikia manyti, kad taip privatus gyvenimas paverčiamas viešu, t.y., žmogus su visu savo privatumu ištraukiamas į dienos šviesą. Priešingai – žmogus į savo privatybę pakviečia draugus, gimines ir visą visuomenę. Ir, svarbiausia, taip žmogus ne vien lieka be namų, be vietos, kur galėtų pasislėpti nuo spektaklio, bet ir lieka įkalintas savo namuose, kurie tapo atviri kiekvienam/ai, kas to nori; viskas, ką žmogus gali daryti, yra „privatu“, nes nėra jokios viešumos, kur žmonės išeitų, palikę visus privačius reikalus namuose, visi tiesiog vaikšto per namus ir vieni kitiems parodo viską, kaip yra.
Reikia, kad žmogus viską patirtų kitiems matant. Kitaip tariant, reikia kiekvieno/s privatumą padaryti prieinamu kiekvienam/ai ir tada visi slapti suokalbiai taps vieši. Žmonės galės netgi keikti valdžią, tačiau leistinais būdais ir atvirai.
Svarbiausia, niekas neturi tylėti. Tylintis žmogus gali būti pavojingas. Beveik visose distopijose žmonėms neleidžiama pasilikti vieniems. Tegu geriau išsako viską, kol nespėja gerai apgalvoti… Socialiniai tinklai priverčia mus nuolat būti matomus ir nuolat kalbėti.
Mano mėgstamas personažas „moksliukas“ dabar irgi užkalbinamas. Pagaliau ir jis gali bendrauti su kitais, rasti įdomių pašnekovų/ių ir draugų/ių, susirasti porą ir tapti normalus. Mes įtikinami, kad visi esame kažkuo gražūs ir įdomūs, todėl IR MES turime parodyti save. Svarbu netylėti. Neįdomių sistemai žmonių nelieka.
Visi gali kalbėti, bet tai iš teisės virsta pareiga. Reikalaujama kalbėti. Nebėra išorės, nebėra vietos būti vienam/ai su savimi. Vidinis pasaulis turi būti visiems prieinamas ir atviras. Kam skaityti mintis, jei galima priversti žmogų galvoti viešai?
Mes bijome likti vieni. Mūsų dėmesį stengiasi patraukti daugybė dalykų. Ir, kaip ir filmo atveju, nėra kada į ką nors įsigilinti. Tai įmanoma tik atsitraukus. Atsitraukti reiškia „atsijungti“. O kas norės atsijungti, kai tiek daug įdomių dalykų nuolat vyksta pasaulyje? Tai „gyvenimas“. Mus jungia bendra, kolektyvinė jo recepcija. Dabar mes turime apie ką šnekėti, tai ir šnekame nuolat.
Tačiau tas gyvenimas yra toks pat sufabrikuotas, kaip ir filmas: elementai, kuriuos matote, imituoja realų gyvenimą, įvykių eigą, tačiau tai dirbtinai sukonstruota įvykių eiga, išcenzūruota, perdėliota, pernelyg suprantama ir dirbtinai palaikoma. Naujienų visada bus. Įvykių visada bus. Visuotinio bereikšmiškumo sraute viskas vienodai nesvarbu ir jūsų rimti postringavimai socialinėmis ar politinėmis temomis visai dera šalia sekso skandalų. Dar daugiau: taip ir norisi imti diskutuoti kaip tik apie sekso skandalus – kaip sunku tylėti, kai visi kalba. Pati medija numato šių dalykų neatskiriamumą, kaip „gyvenimo“ įvairovę, tačiau, kaip minėjau, ši įvairovė yra sumontuota ir sudėliuota iš tikslingai atrinktų elementų.
Ar įmanoma vienatvė, kai „Facebook“ ūžia, kai internautai leipsta juokais ar skaitytojai pratrūksta? Ne, nes visi privalome gyvai aptarinėti – kiekvienam savo, aišku, – visas šias įvairenybes. Spektaklis reikalauja iš mūsų atsakyti, patvirtinti, kad, taip, mums smagu. Tylėjimas pasidaro grėsmingas, įtartinas. Visi turi būti ir bus užkalbinti.
Mąstymui nebelieka laiko ir vietos, nes nebelieka vienatvės, būti vienam/ai yra kažkas visiškai nederama: juk visiems smagu, kodėl tu ten viena/s tūnai kamputyje? Juk, aišku, viena/s nieko negali sugalvoti – reikia su visais, kartu, drauge. Socialiniai tinklai reikalauja nuolat reaguoti į tai, kas neturi jokios reikšmės, kas išmesta mums, kaip išėdos. Kol susimąstome apie tai, ką matome, jau laikas vertinti kažką kitą – skandalai praeina, žvaigždės pasensta, sveikatos patarimai šiandien jau priešingi, negu buvo vakar, o mes į viską reaguojame, viskuo stebimės, džiaugiamės ir bijome tik vieno – vienatvės, kai kalbėjimas nutyla ir stoja slogi tyla, ir tikime, kad gal kada nors ištirpsime pasaulinėje bendruomenėje, kur taip negalės nutikti, kad tik nereikėtų būti vienam.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai