Prieš 5 metus reklaminiai plakatai skelbė “Nevaryk į Sattą, nes negirdėjai 85% grupių!” Kalbant apie šiemetinį festivalį “Summit of Braillė Satellitė” šis procentas priartėja prie 100. Tą patį buvo galima pasakyti ir apie jo pirmtakus “STRCamp” bei pernykštį “Ausys stačios, akys plačios”. Skirtingai nuo kitų renginių, šie niekada nemojavo žinomais vardais. Na gerai, vienais metais truputį pamojavo Jozef van Wissem ir Utro, bet didžiajai daliai jų programos tikrai reikėjo… stačių ausų ir plačių akių.
Priešpaskutinį liepos savaitgalį Grybų viensėdyje susirinks kelios dešimtys mažai girdėtų atlikėjų iš viso pasaulio. Vieni tokių – Squadra Omega iš Veneto regiono Italijoje, prisistatantys kaip psych/avant/krautrock kolektyvas, atsidavęs laisvoms improvizacijoms, psichodeliniams džemams ir sąmonės sukrėtimams.
Šią vasarą 2009-aisiais susikūrusi grupė išleido jau 10-ąjį savo albumą “Materia Oscura”. Pavydėtinas produktyvumas – daugiau nei po vieną albumą per metus. Ir tai tikrai nėra įprasta muzikos grupė, greičiau – garsinė patirtis, kuri, kaip pripažįsta patys muzikantai, dažnai nežinoma net jiems patiems.
Kas nutiko 2009-aisiais, kai susiformavo Omegos visata?
Mes susirinkome kartu pirmajai įrašų sesijai.
“Squadra Omega skamba kaip senas apgirtęs kosminis orkestras, sumaišytas su 56k modemo garsais ir visomis kitomis įtakomis, atsineštomis į projektą”. Ar turite ką nors pridėti?
Ne, tai vis dar tinkamas apibūdinimas. Nepaisant to, kad jaunesnės kartos turbūt niekada negirdėjo 56k modemo zyzimo.
Jūsų sudėtis atvira pokyčiams. Joje dalyvavo garso keliautojai iš tokių projektų kaip The Mojomatics, Be Invisible Now!, Apoteosi del Mistero, Movie Star Junkies, The Intelligence ir kitų. Ar galite pasakyti, kiek išvis žmonių grojo “skuadroje” nuo pradžių?
Iki šiol turbūt kokie 10, bet tikimės dar bent 10 prisijungs ateityje.
Squadra Omega skirta laisvoms improvizacijoms. Jums neįdomu groti pastovius konstruktus daug kartų?
Būtent, esame impro grupė. Netgi jei kartais mūsų muzika atrodo parašyta, tai visada yra improvizacijų rezultatas. Įrašinėdami studijoje kartais sukarpome ir sudėliojame skirtingas improvizacijų sesijas, suteikdami savo muzikai struktūras.
2015-ieji buvo jums iš tiesų turtingi – įrašėte net 3 albumus. Atrodo, galite įrašyti naują albumą kiekvienąkart, kai susirenkate studijoje?
Laimei, turime garso įrašų studiją “Outside Inside”, kur galime įrašinėti kada tik norime.
“Altri Occhi Ci Guardano” recenzijoje rašoma: “Galima pajusti įvairias foninės muzikos įtakas, tarp jų – subtilias žinomų Italijos filmų muzikos užuominas – Morricone, Frizzi ir panašiai.” Ir jūsų muzika išties gana kinematografiška. Ar “Lost Coast” yra kol kas jūsų vienintelis sukurtas garso takelis?
Taip, kol kas tai yra vienintelis garso takelis su kuriuo dirbome. Ir, žinoma, itališki soundtrekai bei foninė muzika daro mums stiprią įtaką.
Jūsų muzika primena psichodelinius ’70-ųjų laikus. Atrodo, visa ta psichodelika, praėjus pusei amžiaus, vėl aktuali ar ji visada buvo aktuali?
Mums tai visada buvo aktualu, užaugome klausydami įvairiausios muzikos, bet ypatingai – eksperimentinio ’70-ųjų roko. Tame laikotarpyje buvo tiek daug nuojautų ir krypčių, kad mums užtektų įkvėpimo visam gyvenimui.
Lietuviai kartais vadinami Šiaurės italais. Kaip jūs įsivaizduojate Lietuvą?
Niekada ten nebuvome ir neįsivaizduojame, ko galime tikėtis! Esame įsitikinę, kad tai – puiki vieta, visi ten buvę draugai mums pasakojo, kad tai – nuostabus kraštas. Be to, festivalio programa atrodo labai įdomiai.
Retokai grojate už Italijos ribų. Ar nustebote sulaukę kvietimo iš Lietuvos?
Žinoma, tai buvo netikėta, bet labai suintrigavo!!! Bet kuriuo atveju, bent kartą per metus stengiamės susiorganizuoti turą Europoje.
Kaip Omega komanda atrodytų sporte?
Kiekvienas turime skirtingą nuomonę apie sportą, kažkas jo nekenčia, kažkas mėgsta.
Sklandydami savo visatoje turbūt sutinkate kitų įdomiai skambančių objektų? Ar galite pavedžioti po įdomiausius itališkus garsus?
Neskaitant praėjusių laikų, yra iš tikrųjų įdomių projektų, tokių kaip Jooklo Duo, Donato Epiro, Maurizio Abate, bet jų yra žymiai daugiau. Pasidomėkite, ką leidžia tokie puikūs leiblai kaip “Boring Machines”, “Grandangolo”, “Holidays recs”, “SoundofCobra”, “Macina Dischi”, “No-fi” ir panašūs.
Apie jus rašoma: “Jie tiksliai žino, iš kur atėjo, tačiau nežino, kur nueis”. Ar žinote, kas nutiks, kai pateksite į “Summit of Braille Satellite”?
Absoliučiai ne! Tai ir yra vienas mūsų grojamos muzikos malonumų.
Perspėjate: “Tinkama tik garso keliautojams, drįstantiems tyrinėti girių tamsybes ir jūrų gelmių slėpinius”. Ar tai gali būti pavojinga nepatyrusiam klausytojui?
Nebūtinai… kartais mūsų muzika gali būti pakankamai sunki, tačiau ne visada. Priklauso nuo daugybės aplinkybių, kadangi improvizuojame viską aplink ir mūsų viduje, visa tai gali nunešti mūsų muziką kur nors į skirtingą pusę, ji gali būti rami arba siaubinga!
Internete:
Komentarai