matthias_willi-2631-585x390.jpg)
“Įsivaizduok: Django aukoja ant scenos ožį skambant bauginantiems vergų riksmams ir deginantiems gitarų rifams fone. Tuomet ritmiškas grandinių žvangėjimas pažadina satanistinį dundesį ir virsta iki kraupumo pažįstamu black metal skambesiu”.
Manueli, esi šveicaro-amerikietis, ar ne? Jautiesi labiau neutralus šveicaras ar visiems nurodinėjantis amerikietis?
Jaučiuosi abiem priklausomai nuo situacijos. Esu prisitaikantis ir supratingas, bet nemėgstu būti pastumdėliu. Manau, tai galėtų būti laimės vidurkis.
Ar gali prisiminti pirmuosius garsus įsiminusius vaikystėje? Išskyrus žymuosius karvių varpelių tilindžiavimus…
Pirmasis garsas, kurį atsimenu, pro šalį plaukiantis didelis laivas, tuo metu dar buvau vežimėlyje. Jis įjungė savo sireną ir iki šiol prisimenu, koks galingas tai buvo jausmas.
Esu įsitikinęs, buvo labai svarbu ją rasti. Niujorkas iškart išspardo tau užpakalį, jei čiulpi, ir būtent tai man jame patinka. Žmonės labai domisi ir palaiko muziką, tačiau niekas tavęs nelaukia. Jis man labai daug padėjo, nors kitiems gali pasirodyti ir per daug prieštaringas.
Kaip atradai kelią nuo savo gana šviesaus Birdmask iki žymiai tamsesnio ir skausmingo Zeal & Ardor? Smalsumas ar einant metams tapai depresyvesnis ir piktesnis?
Abu projektai man svarbūs ir brangūs. Negalėjau sukurti vieno be kito. Dabar galiu kurti šviesesnius garsus, o kad nenusibostų – nerti tiesiai į tamsesnę, skausmingesnę muziką. Tai tarsi terapija, tik garsiau.
Ar Birdmask netapo savotišku Zeal & Ardor įkaitu, po to, kai pastarasis sulaukė gana didelės sėkmės? O gal Birdmask jau miręs?
Visiškai ne. Galbūt jis mažiau matomas auditorijai, tačiau aš vis dar daug darbuojuosi su Birdmask ir man tai patinka.
Ar pradėdamas Zeal & Ardor turėjai viziją, kaip visa tai turėtų atrodyti gyvai? Ar tiesiog buvai priverstas apie tai pagalvoti projektui išgarsėjus?
Grojimas koncertuose buvo ne visai tai, ką planavau su Zeal & Ardor. “Aš” virtome “mes tik tuomet, kai buvome pakviesti pasirodyti “Roadburn” festivalyje. Vizualiniai elementai visada buvo pakankamai aiškūs, buvo tik klausimas, kokiu masteliu galėsime sau tai leisti.
Panašu, vis dar tiki pačia muzika labiau nei jos verslu? Skatini parsisiųsti savo muziką ir norėtum, kad “žmonės daugiau klausytųsi muzikos, o ne mokėtų pinigų”. Pirmasis albumas buvo išleistas tik skaitmeniniu formatu, savo debiutinį koncertą surengėte mažoje radijo stotyje, nebuvo didelės reklaminės kampanijos…
Tiesa. Nors su šiuo projektu dabar dirba labai gabūs žmonės, tikiu, visų pirma eina muzika. Visi tuo tikime.
Ką death metal turi bendro su gospelais, kurių dauguma – krikščioniški?
Abu jie yra betarpiški. Viename jų yra betarpiškas pyktis ir energija, o kitas siūlo betarpišką emocinį rezonansą. Būtent tai juos ir riša, mano nuomone.
Ar tu pats religingas? Kaip manai, ar religija šiais laikais vis dar aktuali?
Aš ne religingas. Manau, daugelio gyvenimuose religija užima svarbią vietą, todėl būtų kvaila sakyti, kad ji neaktuali. Tačiau esu įsitikinęs, kad religijos atsisakymas galėtų būti naudingas.
O tarkim, ar islamo muziką suskambėtų su black’u? Yra nemažai pavyzdžių, kaip ji maišoma su repu ar šokių muzika.
Al-Namrood yra grupė būtent tai ir daranti. Man pagrindinis kriterijus yra, ar tai gerai skamba. Jei taip, tai – pakankama priežastis ją sukurti.
Vieni black metal ikonų Satyricon taip pat pasirodys “Devilstone” festivalyje. Eisi pažiūrėt? Įdomu, ką jie galvoja apie tavo neo-black…
Žinoma, varysiu pažiūrėt jų! Būčiau idiotas, jei to nepadaryčiau!
Įdomu, ką jie padarytų iš mano keistos kūrybos, bet iš esmės man užtenka to, kad galėsiu juos pamatyti.
Kaip specialūs svečiai buvote pakviesti apšildyti Prophets of Rage – tarpžanrinė supergrupė, kurioje dalyvauja Rage Against The Machine, Public Enemy ir Cypress Hill nariai. Kaip visa tai atrodė?
Apšildyti tokio kalibro grupę kaip Prophets of Rage yra fantastiška patirtis, bet tai, kad jie maloniai bendravo ir mus palaikė buvo išvis neįtikėtina. Kalbame apie žmones, kurie neprivalo su su niekuo kalbėti. Tom (Tom Morello – buvęs Rage Against the Machine, Audioslave ir kt. grupių – ore past.) gitaristas nuolat mus sveikino ir reikalavo kartu išgerti.
Stereotipinė Šveicarija: sūriai, laikrodžiai, karvių varpeliais skambančios Alpės, pasaulio pinigai švaicarų bankuose ir panašiai. Ar ką nors panašaus girdėjai apie Lietuvą?
Krepšinis, stebinanti gerovė ir fantastiškas akcentas, kai jie kalba angliškai!
Kokia būtų tavo dedikacija “Devilstone” auditorijai?
Jei jau atvarome pagroti iš taip toli, visi pasistenkime, kad tai būtų įsimintina. “Devilstone” žada būti intensyvus. Iš tikrųjų labai jo laukiame.
Internete:
Komentarai