Visada apeidavau Feist kaip nuobodaus indie-folk ikoną, kuri kanadietiškai draugiška ir nieko per daug nesakanti. Viskas pasikeitė šių metų pavasarį, it iš dangaus, po šešerių metų pertraukos, nukritus naujam albumui ,,Pleasure”. Kritikai jį aukštino, senieji fanai užskaitė, naujieji… tapo naujaisiais. Perklausiau ir nustebau, jau pirmoje dainoje, ypač jos vaizdo klipe, pajaučiau Fridos Kahlo koloritą, dainavo ne saldžiabalsė mergina, skanduojanti iki tol atrodžiusias naivias meilės dainas, o stipri, bet kartu labai mistiška moteris. Tai, kad ji kaip karalaitė atsivežė savo muzikantų svitą į Trakų pilį, buvo puiki dovana Lietuvos muzikos gurmanams (beje, ir latviams – kai kas atklydo iš labai toli).
Pro pilies vartus renkantis žmonėms, stebėjausi, kokie visi tvarkingi ir gražūs, pati vieta apsprendžia, gal kiek atsijoja publiką, mat būtina mašina, pėstute ar taxi namo nesugrįši. Be to – pirmadienis, kad ir vasara, bet vis vien darbo diena. Žmonių susirinko ne per daugiausiai. Mane stebino ir pasirinkimas žiūrovus tvarkingai sodinti kėdėse, žiūrėdama Feist koncertus youtube, visada matydavau minią prie pat scenos. Šis koncertas netapo išimtimi, po poros dainų, atlikėja pakvietė visus artyn ir, kiek pasistumdžius su apsauginiu, džiūgaudama ir tiesdama rankas minia nusidriekė į visas puses nuo scenos. O Feist su publika bendravo betarpiškai, pasakodama istorijas, besimokydama lietuvių kalbos ir net asmeniškai pakalbindama vieną kitą žmogų.
Pats koncerto ritmas buvo puikiai apgalvotas – pradėta nuo naujojo albumo kartu su grupe, tada pagrotos kelios senos solo dainos, kaip pati atlikėja įvardijo: down memory lane, galiausiai, grįžus muzikantams, pabaigta senesne, bet daugumai puikiai pažįstama muzika. Atlikėja nuolat keitė gitaras, tempą ir dinamiškumo per dvi valandas nepritrūko nė truputėlio. Pradžiugino ir tai, kad galėjusi koncertą pabaigti savo, nepabijosiu pavadinti, šlageriu ,,1234“, pagrojo jo naują, brandžią versiją, kuri toli gražu nekviečia šokti, tik rymoti ir grožėtis.
Grožėtis koncerto metu buvo galima daug kuo. Visų pirma, įspūdį darė skoningas apšvietimas ir puikus garsas. Pati atlikėja toli gražu nepriminė melancholiškos būtybės, kokią buvo galima tikėtis išvysti. Kartkartėm net rasdavau panašumų su grunge/post-punk karalaite Kim Gordon – toks natūralus neplastiškumas, gal net atsainumas savo pačios grožiui. Tačiau kartu viskas atrodė itin romantiška – pilis, tekanti mėnesiena ir rausvas scenos koloritas. Kadangi nesu senesnių Feist dainų mėgėja, tikėjaus nuobodžiauti, tačiau vien vaizdas reikalavo pilno mano dėmesio.
Tradiciškai tranzuojant namo, pavežė brandi pora, skubėjusi pas vaiką prižiūrinčią auklę. Jie sakė labiau mėgavęsi senesnėmis atlikėjos dainomis, aš – priešingai. Tačiau, kaip koncerto metu sudainuota: A man is not his song, Feist yra visokia, vieniems tokia, kokia buvo prieš dešimt metų, kitiems šviežia ir naujoviška. Pastebėjau diskusijas apie atlikėjos aktualumą dabartinėje muzikoje. Šiųmetinis jos albumas, be abejo, taps vienu svarbesnių singer-songwriter darbų 2017-aisias. O ar koncertas buvo geras? Taip, a pleasure indeed.
Komentarai