Šiemet “Off’as” savo tradiciniame stende šalia pagrindinės scenos ironiškai klausė: “Are you really from the art world?” Kaip sako užrašas viename Vilniaus barų, visi mes menininkai, tik ne visi tai žinome. Katovicuose vykstantis festivalis nuolat ieško kūrėjų, kurių muzikoje galima rasti daug visko tarp natų, o dažno jų garsai yra prie meno. Tokia čia ir publika – šiek tiek snobiška, bet lengvai pasiduodanti nuoširdumui ir atiduodanti visą energiją atlikėjams. Ir labai mažai festivalių gali sau leisti pagrindines scenas atiduoti tokiems “menininkams” kaip Swans, Shellac ar Boris.
Dar 2010-aisiais šį festivalį Lenkijoje vadinome “Trijų ežerų slėnio indie rojumi”. Per tą laiką indie sąvoka gerokai išsiplėtė ir šiemet ji apėmė nuo Hexa atliekamo D.Lyncho fotoparodos “Factory Photographs” garso takelio iki ekstremalaus Wolves in the Throne Room metalo, nuo modernių Kornel Kovacs šokių iki hipnotizuojančio Phurpa pasirodymo, inspiruoto Bön – mistinės religinės tradicijos, įprastos Tibete dar prieš ateinant budizmui iš Indijos. Pagrindiniai trys rojaus pliusai išliko: bilieto kaina (3 dienų pasas nuo 270zl/~65eur presale iki 350zl/~82eur ant durų), subtiliai atrinkta kokybiška ir originali programa su senais gerais ir negirdėtais naujais bei per dieną įveikiamas atstumas nuo LT iki Silezijos. Smagu buvo tarp visų lenkų, slovakų, vokiečių, olandų, anglų išgirsti ir lietuvišką šnektą, nors, palyginus su muge Gdanske, čia ji labai reta.
“Off’as” galutinai nusikratė vizualinių prievolių rėmėjams. Tam tikri įsipareigojimai, žinoma, liko, tačiau nebereikia scenų vadinti rėmėjų vardais ir marginti visko jų logotipais. Atrodo, miestas pagaliau suprato, kad jau keliolika metų čia rengiamas festivalis tūkstančiams jo lankytojų tapo vartais į Sileziją ir jos sostinę Katovicus. Per tuos metus, kai sukome vairą į Pietų Lenkiją, aplankėme netoliese esančius Žemuosius Tatrus Slovakijoje, nuostabiąją Krokuvą, buvusią Auschwitz-Birkenau (lenkiškai – Osvencimo) koncentracijos stovyklą, nusileidome kelis šimtus metrų į vieną anglies šachtų (netoliese ir garsiosios Veličkos druskų kasyklos), žinoma, apvaikščiojome ir Katovicus – gerokai pataisėme prieš tai buvusią nuomonę apie pilką dulkėtą sunkiosios pramonės centrą. Šiemet visas miestas buvo nukabinėtas festivalio plakatais ir vėliavėlėmis, o pats festivalis mirgėjo “Katowice miasto muzyki Unesco” logotipais. Ir tai buvo vienintelė aiškiai matoma “reklama”. Tokia sterili aplinka sumažino tą įprastą jausmą festivaliuose, kada jautiesi kaip margaspalvėje prasto skonio mugėje.
Šiemetinis festivalis, palyginus su ankstesniais, išsiskyrė savo alternatyviu sunkumu (Batushka, Boris, Shellac, Swans, Wolves in the Throne Room, Royal Trux, Thee Oh Sees ir kt.) ir moterų ant scenos gausumu (Anna von Hausswolf, Anna Meredith, The Black Madonna, Circuit des Yeux, Feist, Jessy Lanza, Kobieta z Wydm, PJ Harvey, Siksa ir kt.).
Tris karštas (užuojauta nakvojusiems festivalio kempinge, kuris įrengtas oro uoste ir ten nėra nė gabalėlio šešėlio) dienas keturiose scenose apie 10 tūkstančių melomanų medžiojo sau įdomiausius garsus. Sakau, melomanų, nes retame festivalyje pamatysi taip įdėmiai klausančią publiką. Visi valgo ir geria uždaruose “garduose” (0.4l “Lech” alaus – 1.75eur, “Grolsch” ir “Kozel” truputį brangiau; maistas – nuo 3.5 iki 7eur) – prie “šventos” scenos negali neštis nieko – taip atskiriamos fizinio ir dvasinio pasitenkinimo zonos. Nėra čia ir automobilių parkingo, kur Lietuvoje daug kas praleidžia 2/3 festivalio. Didžioji dauguma “Off’o” publikos čia – dėl muzikos. Festivalį šiemet uždarė Vilniuje pavasarį matyti Swans – neįmanoma įsivaizduoti, kad tokia grupė “uždarinėtų” bent vieną Lietuvos festivalį, tuo tarpu “Off’ui” šis pasirodymas buvo tarsi vyšnia ant torto. Beje, grupės fanai gavo ir daugiau desertų – Eksperimentinės scenos programą penktadienį kuravo ir pats sugrojo solinį koncertą grupės lyderis Michael Gira.
Vienas pagrindinių festivalio gerumo kriterijų – atradimai ir netikėtumai. Kasmet iš “Off’o” parsivežu bent keletą prieš tai visiškai negirdėtų pavadinimų. Turint omeny, kad muzika domiuosi jau keletą dešimtmečių, ši užduotis – ne tokia jau ir lengva. Bet festivalio meno direktorius Artur Rojek su savo komanda ją išlukštena be didelio vargo. Ne tai, kad aš jau toks kietas, bet “Off’as” toks geras. Ir šiemet pagaliau normaliai veikė festivalio apps’as, prieš 15 min. perspėjantis apie pasižymėto atlikėjo koncerto pradžią.
Shame, kad pavėlavome į Shame ir Ulrika Spacek, bet… pirmas vakaras, pirmas koncertas ir iškart patekome į Idles iš Anglijos katilą. Jų šiemetinio debiutinio albumo pavadinimas “Brutalism” gerai atspindi tai, kas dedasi jų koncerte – čia tyška prakaitas ir gaivališka energija tiesiog žaižaruoja. Viena tų grupių, kurios visiškai atsiskleidžia tik grodamos gyvai. Kai kas bando padėti Idles į post-punk lentyną, tačiau grupės gerklė Joe Talbot sako, kad jie ten netelpa ir tam galima pritarti. Jei Sleaford Mods per minimalūs ir per daug prie meno, o Les Savy Fav – kiek per melodingi, Idles jungia aukštesnį bėgį ir… publiką Joe po koncerto išneša ant rankų. Beje, grupė taip gerai bendravo su publika lenkiškai, kad kilo įtarimų dėl jų kilmės, bet gal jie tiesiog turi draugų lenkų Bristolyje?
Shellac su legendiniu prodiuseriu Steve Albini priešakyje. Prieš 7 metus matyti Barselonos “Primaveroje”. Kodėl prie atradimų? Nes įrodė, kad ir didelėje scenoje galima groti tokią kreivą muziką su minimaliu backline. Kartais atrodė, jog esi uždarame klube: taip elgėsi muzikantai ir toks artimas buvo skambesys. Lyg norėdami tą įspūdį sustiprinti, Shellac kai kuriose vietose net nenaudodavo mikrofonų ir jų balsai didžiulėje pievoje girdėjosi stebėtinai gerai. Tiesa, S.Albini bajeriukų publika nelabai gaudė.
Festivalio programos schema – gana paprasta: vienu metu koncertai vyksta arba pagrindinėje Miesto muzikos ir “Trojka” scenose, arba Miško ir Eksperimentinėje scenose. Todėl nors ir retai, bet teko kažką aukoti. Šįkart krito Jamie Stewart iš Xiu Xiu ir Lawrence English projektas Hexa, atlikęs D.Lynch parodos “Factory Photographs” garso takelį. Iš dalies todėl, kad prieš kelis metus čia pat mačiau Xiu Xiu atliekamą serialo “Twin Peaks” garso takelio interpretaciją. O štai Beak> klausau jau kelis metus, bet gyvai nebuvau matęs. Dar viena grupė iš Bristolio (kažką jie ten tokio turi), kurioje groja buvęs Portishead stuburas Geoff Barrow. Neslėpsiu pastaruoju metu klausau nemažai kraut garsų, o Beak> yra vieni įdomiausių šiandieninių šio žanro kūrėjų. Kaip įprasta originaliausiems, išeina toli už įprastų ribų ir sukuria savo garsų pasaulį. Pasikartojančios kilpos ir minimalistinės aranžuotės, atrodytų, viskas labai paprasta, bet tik “snapai” sugeba taip gerai iškalenti, kad pamiršti, kur esi.
Vilniuje taip pat matyti japonai Kikagaku Moyo savo neo-hipine psichodelika maloniai pradėjo šeštadienį, tačiau tai nebuvo atradimas. Pirmieji tą dieną smūgiavo lenkų duetas Siksa iš Lodzės. “Infantilus ir antisocialus košmaras, kilęs iš pankroko, teatro ir literatūros scenų. Rėksmingi tekstai šaukiami ne-aktorės virš bosinės gitaros maršų, atliekamų ne-muzikanto”. Gyvas pasirodymas buvo tikras emocijų sprogimas. Yo-Landi Visser iš Die Antwoord primenanti vokalistė bėgiojo ir griuvinėjo, verkė ir juokėsi, vieną kūrinį išrėkė tiesiai pirmos eilės klausytojui į veidą ir, atrodė, tik laiko klausimas, kada jis pratrūks ir atsakys į socialinę kritiką mačo pasauliui ir ultra feministinę retoriką. Ant mūsų buvo išpiltas kibiras pamazgų. Gaila, pavėlavau ir neteko pamatyti viso pasirodymo. Ir, žinoma, fragmentiškos lenkų kalbos žinios neleido iki galo visko suprasti.
Dar vienas atradimas – dienos kaitroje Miesto scenoje pasirodę Sheer Mag su įspūdingų gabaritų vokaliste Tina Halladay. Rokeriai iš Filadelfijos negrojo nieko ypatingo, tačiau jų paprastas MC5, Stooges, New York Dolls eros punk’n’roll’as puikiai tiko čia ir dabar. Įsivaizdavau juos mūsiškiame “Devilstone” festivalyje Anykščių šilelyje.
Tikrai niekada nebuvau metalo scenos ekspertas, bet keletą pavadinimų žinau. Vis dėlto amerikiečiai Wolves in the Throne Room buvo visiškai negirdėti. Tamsoje scenoje švietė grupės dekoracijos su miško motyvais, o iš garsiakalbių sklido 20-ojo amžiaus avangardine ir eksperimentine muzika praplėstas black’as. Visa tai kažkiek priminė jau minėtame “Devilstone” šiemet matytus suomius Oranssi Pazuzu. Kasmet “Off’as” pakrauna bent vieną įdomią negirdėtą sunkenybę.
Janka Nabay & The Bubu Gang. Retas mūsų turbūt yra girdėjęs šį pavadinimą. Gal nebent M.Stavaris iš Darbo Džiaugsmų, sukantis savo afro setus. Bubu muzika visada buvo svarbi Temne genties iš Siera Leonės ritualuose. Šią hipnotizuojančią polifoninę muziką dažniausiai atlikdavo didelis bambukinių fleitų orkestras, tačiau Janka Nabay su savo gangu (Bruklino indie grupių Skeletons, Gang Gang Dance ir Starring nariais) transformavo tai į šiuolaikinę šokių muziką. Transformavo taip, kad Eksperimentinėje palapinėje susirinkusi publika nepaleido Janka ir jo kolegų nuo scenos vieningai trypdami kojomis medines grindis. Festivaliuose bisai reti ir jų nelengva išprašyti, bet pavyko. Po tokių audringų šokių nebeliko ypatingai daug jėgų intelektualiems Kornel Kovacs elektroniniams šokiams ar juolab ambientiniam Phurpa transui.
Sužinoję, kad Viet Cong yra Vietnamo komunistinių pajėgų pavadinimas, muzikantai iš Kanados pakeitė savo pavadinimą į Preoccupations. Tuo tarpu italai Soviet Soviet interviu Ore.lt savo pavadinime nematė nieko blogo. Drįstu prognozuoti, Preoccupations eis toliau, nes jiems rūpi ir jų kūryba siekia toliau ir, anot “Pitchfork”, nusilenkia tiek Swans, tiek Echo and the Bunnymen. Tai nebuvo wow atradimas, tačiau geras kokybiško nepriklausomo roko pavyzdys.
Thee Oh Sees taip pat nebuvo atradimas – matėme juos prieš kelis metus čia pat, tik gerokai mažesnėje scenoje. Tuo tarpu kai mūsų festivalių publika piktinasi, kad organizatoriai veža jau matytus atlikėjus, “Off’o” auditorija mielai priima juos kaip senokai matytus gerus pažįstamus. Juolab, kad John Dwyer ir kompanija atvažiavo su nauju bagažu – šiemet apnuogino visus nervus ir minimalizavo sudėtį bei dviejų būgnininkų vedamas tėškė intensyvaus ir karšto garažinio rokenrolo pliūpsnį. Ta pati grupė, tačiau visiškai kitoks įspūdis. Kartais atrodė, kad muzikantai tyčia griauna savo sukurtus bokštus, bet tik tam, kad vėl iš naujo juos pastatytų. Tai buvo gyva. Gaila, nebeliko laiko intriguojančiam Wrekmeister Harmonies pasirodymui.
Tiek Glazgo nepriklausomos scenos sunkiasvorių Arab Strap, tiek Japonijos eksperimentinės muzikos legendų Boris pasirodymus pavyko padalinti. Gal todėl, kad tai buvo ne įtraukiantys netikėtumai, o duoklė pripažintiems scenos vardams. Finalinis festivalio atradimas priklausė iki tol niekada negirdėtam pavadinimui This Is Not This Heat. Na, gerai This Heat žinojau, bet juk aiškiai pasakyta – Čia Yra Ne This Heat. 1976-aisiais This Heat sugrojo pirmąjį koncertą, praėjus 40-čiai metų grupės įkūrėjai Charles Bullen ir Charles Hayward atsikūrė su specialiais kviestiniais muzikantais. Tik 4 metus gyvavusi ir savo 2 albumus Londono mėsos šaldiklyje įrašiusi avangardo grupė padarė didžiulę įtaką visai kartai ir pirmuose jos atsikūrimo koncertuose kartu su originaliais nariais grojo Alexis Taylor iš Hot Chip, Thurston Moore iš Sonic Youth ir Daniel O’Sullivan iš Grumbling Fur. Nenoriu meluoti, bet prie klavišų ir Katovicuose buvo į Alexis panašus akiniuotis. Thurstono tikrai nebuvo. Tai buvo logiška melomaniško festivalio pabaiga – kartais sudėtingos konkstrukcijos lipo viena per kitą, kartais pasigirsdavo įsimenantys rifai, kartais pasigirsdavo lengvai nuprotėję chorai – viskas tiesiog pulsavo. Pabaiga su grupe, prieš 40 metų išleidusia vos kelis įrašus, bet tapusia klasika, kurią patys This Is Not This Heat ir sulaužydavo, vos pradėjus groti tvarkingai ir teisingai. Būtent čia – tarp natų – slypi “Off’o” muzikos esmė.
Ir pabaigai – festivalio organizatorių manifestas:
“Plaukti pasroviui lengva, bet mums nepatinka lengvi sprendimai.
2006-aisiais pradėjome organizuoti “Off” festivalį ne todėl, kad pritrauktume kuo daugiau gerbėjų, tačiau siekdami intriguoti ir įkvėpti žmones, užduoti klausimus, provokuoti pasipiktinimą ir diskusijas. Mums, žinoma, patinka geri auditorijos atsiliepimai, žiniasklaidos pripažinimas ir daugybė gautų apdovanojimų, tačiau ypatingai branginame idėjas, kilusias jums festivalio metu, įkvėpimą, padariusį įtaką jūsų menui, jūsų darbui, jūsų asmeniniam gyvenimui. Visa festivalio “Off” Katovicuose legenda sukurta remiantis dešimtimis, šimtais, galbūt tūkstančiais įrodymų, kad muzika keičia žmones. O žmonės, savo ruožtu, keičia pasaulį. Ir mes visi žinome, kad būtent to pasauliui dabar ir reikia.”
Internete:
Komentarai