Rugsėjo 27, 28 dienomis Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyks Molière‘o „Tartiufo“ premjera. Kalbėdamas apie būsimą spektaklį režisierius Oskaras Koršunovas sako, kad statyti komediją yra pats sudėtingiausias uždavinys, tačiau jis su komanda tikisi šia komedija į teatrą sugrąžinti tikrą dionisišką juoką.
Nuo pat pradžių kalbėdamas apie „Tartiufą“, O. Koršunovas neslėpė spektaklio sąsajų su dabartine valdžia: „Spektaklyje bandome ieškoti atsakymų, kiek teatras yra valdžios įrankis, kiek valdžia gali turėti įtakos menui, kiek teatras gali demaskuoti valdžią, ar mes galime šiais laikais statyti klasikinį kūrinį, ar įmanomas ne chrestomatinis to kūrinio pasiekiamumas. Tartiufas, prisidengdamas gražiausiomis vertybėmis ir švenčiausiais dalykais, įgyvendina savo tikslus. Ir šiuolaikinėje politikoje matome daug veidmainystės. Dabar pastebime labai daug teisuoliškumo. Neatsimenu, kada jis buvo toks visuotinis, visur matome tik teisuolius ir jie rungiasi tarpusavyje. Tai vyksta ir politinėje, ir „Facebooko“ erdvėje. „Facebooke“ dominuoja ne tikras, asmeninis teisumas, o like‘ų teisumas. Kuo daugiau like‘ų surenki – tuo tu teisesnis. O visais laikais teisuoliai buvo užmėtomi akmenimis, ne like‘ais. Tai, kad akmenis pakeitė like‘ai rodo tiesos mirtį.
Šiandien statyti Molière‘ą yra sudėtinga, nes šiuolaikinis teatras kratosi bet kokių kanonų, kurie yra kilę iš klasicizmo. Šiuolaikinis teatras kuo toliau tuo labiau stengiasi būti neverbalinis, postdraminis, o „Tartiufe“ susiduriame su klasicistine drama, tad kurdami galime analizuoti teatrą apskritai ir dabartinę jo situaciją, kelti klausimus, ar dar reikia vaidinti, ar nebevaidinti, kaip toliau elgtis scenoje, ar mums dar ką nors reiškia tekstas. Molière‘as man iš tikrųjų yra labai svarbus, jo dvasia yra visuose mano spektakliuose. Tiksliau, Dioniso dvasia. Kaip politikus galima skirstyti į dešiniuosius ir kairiuosius, taip teatrą galima skirstyti į apolonišką (proto) ir dionisišką (vitališką, gyvąjį).
Tačiau dabar teatre nebėra šėlsmo, Dioniso vis mažiau. Iš teatro išstumtas šis dievas, ir įdomiausia, kad jį išstūmė ne cenzūra, o šiuolaikinis teatras, kuris labiau susitelkęs į mąstymą. Nebeaptinkame pirmapradžio juoko. Ne to, kai juokiamės, nes suprantame, kad juokinga, o to tikro juoko, kai kvatojamės, nes nesuprantame. Tikroji komedija, manau, turi grąžinti tokį juoką. Kurdami „Tartiufą“ apie tai galvojame. Tame juoke, kuris aplenkia supratimą, yra tikrosios teatro ištakos“, – sako Oskaras Koršunovas.
„Tartiufą“ Molière’as parašė 1664 metais. Pjesė gegužės 14 d. buvo suvaidinta Versalyje, šventės „Užburtos salos malonumai“ metu. Tačiau karalius Liudvikas XIV, atsižvelgęs į Paryžiaus arkivyskupo, savo nuodėmklausio, nepasitenkinimą, uždraudė spektaklį rodyti viešai. Spektakliu buvo nepatenkinta ne tik katalikų dvasininkija, bet ir aukštieji visuomenės sluoksniai, o arkivyskupas paskelbė atskirsiąs nuo Bažnyčios visus, kurie skaitys veikalą, žiūrės jį arba jame vaidins.
„Tartiufas“ – tai pirma pjesė, tapusi tarptautiniu įvykiu, sugebėjusiu supykdyti tuo metu didžiausią valstybę Prancūziją su ne mažiau didele imperija – Vatikanu. Molière‘o komedijos neįmanoma statyti be tragedijos atspalvių. Jis visad norėjo kurti tragedijas, bet kūrė komedijas, panašus ir jo paties gyvenimas. Galima, teigti, kad Molière‘as – veidmainis, tačiau teatras tam tikra prasme irgi yra veidmainystė. „Vaidinti“ ir „veidmainiauti“ semantiškai labai panašūs žodžiai. Egzistuoja ir politinė veidmainystė, ji tarsi virusas. Šiais laikais, atsiradus naujosioms technologijoms, tas virusas plinta virššviesiniu greičiu.
Kad jau pradėjau kalbėti apie šiuolaikines technologijas, noriu pasakyti, kad jų bus ir spektaklyje. Vietoje moljeriško grimo esame pasitelkę kameras, kurios sekios aktorius. Bus tiesioginės transliacijos, jos naudojamos keliais tikslais: pirmasis – siekiant kalbėti apie mūsų kaukes virtualioje erdvėje, o antrasis – apskritai analizuoti aktorystę. Šias idėjas turėjome nuo pat pradžių, bet mus truputį aplenkė „Lokis“, kuriame šiuo aspektu viskas yra padaryta labai gerai. Šiaip daug kas jau seniai taip dirba, čia nieko naujo nėra, bet teatro ir kino santykis yra labai įdomus. Duoda daug pasvarstymų apie vaidybos prigimtį. O statant Molière‘ą apie tai būtina galvoti.
Atsiradus ekranams, keičiasi visas teatras. Nebėra to teatro, kai iš paskutinės eilės vos įžiūrėdavai aktoriaus veidą. Galima ir Šliogerį atsiminti, kuris sakė, kad ekranai yra nauja religija ir nauji dievai. Dabar Tartiufas į bet kurią šeimą gali ateiti per ekraną. Tai dar viena šio spektaklio tema, – pjesės aktualumą šiais laikais aiškino režisierius, – kalbant apie komediją, galiu pasakyti, kad šis žanras yra pamirštas. Apskritai visi žanrai pamiršti. Mes gyvename bežanrėje aplinkoje, eklektikoje. Tai irgi sąlygojo ekranų įsigalėjimas, kai akimirksniu gali keisti žanrus, skaitomus straipsnius, ir rimtųjų dalykų vienu piršto paspaudimu peršokti į paviršutiniškus skaitalus ir šaltinius.“
Spektaklyje vaidina Giedrius Savickas, Nelė Savičenko, Salvijus Trepulis, Toma Vaškevičiūtė, Kęstutis Cicėnas, Agnieška Ravdo, Eimantas Pakalka, Darius Meškauskas, Vitalija Mockevičiūtė, Rasa Samuolytė. „Tartiufo“ scenografas – Vytautas Narbutas, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, kompozitorius – Gintaras Sodeika, choreografė – Vesta Grabštaitė, vaizdo projekcijų autorius – Algirdas Gradauskas, šviesos dailininkas – Eugenijus Sabaliauskas.
„Šiam pastatymui buvo surinkti pajėgiausi, stipriausi aktoriai. Iš pradžių repetavome su dviem sudėtimis, tai buvo tarsi titanų susidūrimas, kurį suvaldyti ne taip lengva. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl vasarį neišėjo premjera. Bet tie aktoriai, kurie repetavo, bet nebevaidina labai daug davė spektakliui, ir jų buvimas iki šiol jaučiasi. Labai tikiuosi, kad jie dar grįš į spektaklį“, – sako Oskaras Koršunovas.
Komedijos „Tartiufas“ premjera Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiojoje salėje įvyks rugsėjo 27, 28 dienomis. Premjeros metu teatro fojė eksponuojama Tomo Ivanausko fotografijų paroda, kurioje pateikiamos nuotraukos iš „Tartiufo“ repeticijų.
Komentarai