Ką gali nuveikti iki tol nei trupinio nepažįstamos šešios jaunos muzikos kūrėjos per penkias dienas?
Sukurti keturias naujas dainas, aranžuoti dar dvi liaudiškas, jas visas sugroti dviejuose koncertuose, susipažinti su muzikos programavimo kalba (live coding), vėliau čia pat gyvai performinti ir galiausiai, vieną iš dainų įrašyti bei sukurti jai video klipą.
Taip atrodo iki vieno sakinio sukompresuota “Camp Buttress ‘17” – jaunų muzikos kūrėjų stovykla – workshop’as. Šiais metais ši moteriška iniciatyva vyko pirmą (tikrai nepaskutinį) kartą. Jungtinis Islandijos ir Lietuvos projektas, skirtas padrąsinti ir išjudinti kuriančias merginas iki 30 metų, savo užduotis išpildė su kaupu.
Kai iš kolegos (ačiū, Karoli) gavau kvietimą registruotis, atsidariau jį kaip vieną iš dvidešimt penkių naršyklės langų ir palikau laukti ____ (šiltesnės vasaros, geresnio derliaus, sekmadienio, įrašyti savo variantą). Vis dėlto, sugebėjau atsakyti tuos kelis visai neskaudžius klausimus ir anketą išsiųsti. Po kelių savaičių jau laukiau pasimatymo skaipe.
- Alio, sveiki. Aš Anna, o aš – Rūta.
- Aš – Giedrė.
- Giedre, papasakok apie save trumpai, kas tave sieja su muzika, kodėl norėtum dalyvauti “Camp Buttress” stovykloje..?
- Na, pirmiausia noriu pabrėžti, kad muzikoje save laikau absoliučia neprofesionale. Groti išvis niekuo nemoku, tik mokausi. Norėčiau išstumt save iš komforto zonos… Tai turbūt pagrindinė priežastis, kodėl čia noriu dalyvauti.
-
Kaip keista! Smuikininkė, su kuria kalbėjomės prieš tai, sakė visiškai tą patį!
Po tokios „įkvepiančios“ kalbos, už viską atsakingos islandė Anna ir lietuvė Rūta nusprendė padėti man, ir dar penkioms išlipti iš tos nelemtos (dis)komforto zonos. Rugpjūčio pabaigoje visos jau važiavom į neaiškukur stovintį Latvijos kaimo namelį – būsimą savaitės rezidenciją. Vėliau paaiškėjo, kad atsidūrėme Latvijos pajūryje, Papėje, visai šalia vietos, kur 2014-ais vyko pavargusi ir liūdnai pagarsėjusi “Satta Outside”.
Keletas lame name games ir sužinom, su kuo teks turėti reikalų. Niujorke išmokusi, Islandijoje operas ir miuziklus giedanti solistė, Škotijoje gyvą muzikos programavimo bendą turėjusi lietuvė, taurių (taip, tų stiklinių) albumą išleidusi ir žmones jomis groti mokinanti būsima kompozitorė, bosistė, baigusi filosofiją, vėliau ir mus pamokiusi kūrybinio rašymo pagrindų bei dvi trečiosios grupės shishi narių.
Kūrybinio proceso smulkmenų pasakoti neverta. Nebent paminėti, kad ne viena iš dalyvių pirmą kartą jamm’ino ar pirmąkart ant scenos grojo kokiu nors instrumentu. Ir tai neskambėjo kaip vaikų darželis.
Dienotvarkes kūrėme pačios, kaip ir stovyklos tikslus. Vienintelis organizatorių prašymas buvo pakoncertuoti smagioj, netikrom gėlėm ir gulbėm papuoštoj lauko kavinėj (iš tikrųjų, “Amber Wind Cafe” stovi vidury lauko). Jau antrą vakarą į svečius atėjęs kaimynas šį planą sugadino – išgirdęs, kad čia atvyko kažkokia grupė, pakvietė pagroti jo organizuojamoje Ugnies šventėje. Taip, neturėdamos dar nė vienos dainos, pasirašėm groti jau ne vieną, bet du koncertus.
Neįtikėtina, kiek daug ir kaip greitai gali dirbti rankos ir galva, kai susikuri geras sąlygas. Per visą stovyklos laiką be anksčiau išvardintų dalykų dar spėjom išklausyti Elenos Neniškytės (ex. Umiko, dabar – Kotori, shishi) paskaitos, apsikeisti įgūdžiais pačios, susipažinti su dar viena badass kūrėja Gedvile Tamošiūnaite ir pasidaryti asmenines fotosesijas. Vakarais – diskutuoti, kodėl jaunos islandės nebeskuta kojų, kodėl Lietuvoje jauni žmonės bijo save pavadinti „artist“ ir keistis kultūrinėm patirtim. Pavyzdžiui, kad Islandijoje nėra uodų, ar kad kūdikiams islandai ramiai niūniuoja lopšines apie baltą veidą tyliai lauke prisispaudusį prie lango.
Viskas, ko reikėjo – senas namas vidury laukų, truputis ramybės ir penki kiti muzikai neabejingi žmonės. Toks stovyklos vibe’as, apėmęs visas dalyvavusias ir kartu stovyklavusias, nepaleido gerą mėnesį. O išmoktos pamokos pasitarnauja ir dabar. Jei kažko gailiuosi, tai tik to, kad tokios stovyklos nebuvo, kai buvau penkiolikos.
Šis tekstas atsirado todėl, kad kitais metais jūs atsirastumėt “Camp Buttress ’18”. Diskusijos, kodėl moterų muzikoje nedaug – sveikintina. Dar labiau sveikintinos tos, kurios ten yra ar bent jau bando būti. Again & again.
Komentarai