girgždančios kėdės
vėluojantys žiūrovai
kaimyno valgomi popcornai ar pokalbis telefonu –
tai dalykai, kurie man asocijuojasi su nepatogumais kine. Tuo tarpu, rudenį Vilniuje vykęs festivalis “Nepatogus Kinas“ verčia susinepatoginti ne dėl veiksmo kino salėje, bet dėl vyksmo ekrane. Festivalio akcentas – žmogaus teisės ir socialinės tematikos dokumentiniai filmai, po kurių dažnai jautiesi nepatogiai dėl savo minties, pažįstamo pasakytų žodžių ar apskritai daugumos padarytų veiksmų. Pasijauti nepatogiai dėl savo rūšies, kurios individai nusiteikę vieni prieš kitus, o ypač – likusius už visuomenės nubrėžtų normalumo ribų.
Klausimus bei diskusijas kelia ne vien socialinės temos, bet ir realybę reprezentuojantis dokumentinio kino žanras. Kiek filme buvo režisūros, o kiek atsitiktinumo bei tikrovės? Kur yra riba tarp realybės ir fikcijos?
Labiausiai įsiminę nepatogūs filmai ir apmąstymai (du iš septynių)
:
Filmas “Du pasauliai“ yra apie dvylikos metų mergaitę Laurą, kuri tampa jungtimi ir komunikacijos priemone savo kurtiems tėvams. Ji kartu su jais važiuoja pas gydytojus, padeda pasiimti banko paskolas, nusipirkti anglis žiemai ar net paskambinti už savo tėtį į darbą ir pasakyti viršininkui, kad tėtis į darbą tą dieną neateis. Daugumoje situacijų suaugusieji parodomi susikeitę vaidmenimis su vaiku – Laura rūpinasi šeimai svarbiais dalykais, o tėvų pokalbiai apsiriboja temomis apie orą ir saldumynus. Šioje vietoje kyla klausimas, kiek prie to prisideda montažas, ir ar normalūs suaugusių žmonių pokalbiai iš tiesų įvyko, tik buvo iškirpti, ar iš tikrųjų, Lauros tėvai gyvena uždaroje ir primityvioje realybėje? Pati pagrindinė veikėja, lyg atsakydama į iškilusį klausimą, nematomam žiūrovui pasakoja, kad sunku viską išversti į gestų kalbą ir ji dažnai turi informaciją interpretuoti, kad ją suprastų jos tėvai. Filmo antroje pusėje, įvyksta svarbus pokalbis, patenkinantis smalsaujantį žiūrovą kino salėje. Lauros draugė klausia: ar tu norėtum, kad tavo tėvai girdėtų? Ir mergaitės kurį laiką samprotauja kokie pliusai ir minusai turėti tėvus, kurie negirdi. Ar tokios akimirkos lengvai atsitinka priešais kamerą? Vėl pradedama jausti režisieriaus įtaka, kuris galimai išprovokavo tokį pokalbį, nes pastarasis yra tiesiog per svarbus ir reikalingas filmo siužetui, jog įvyktų netyčia. O gal atvirkščiai, filmavimo komanda gerai susiliejo su šeima ir leido intymiems pokalbiams megzstis taip, tarytum jų niekas neklausytų?
Kivalina yra nedidelis eskimų inuitų kaimelis Aliaskoje. Dirbtinai įkurtas JAV valdžios, prieš daugiau nei 50 metų nuošalioje vietoje pastačius mokyklą ir privertus aplinkinius gyventojus į ją leisti savo vaikus, nenorint patekti į kalėjimą. O šiomis dienomis dėl besikeičiančio klimato, tirpstančių ledynų bei erozijos, vietiniai eskimai gyvena pažadais iš nutolusios vyriausybės dėl kaimelio perkėlimo. Kivalina parodoma kaip periferija, kuri visai neprimena amerikietiškos svajonės. Miestelio gyventojai gyvena gamtos atskirtame mikro-pasaulyje, kuris yra susimaišęs su autentiškos Arkties kultūros likučiais bei amerikietiškumo nuotrupomis. Viename iš archyvinių kadrų rodomų filme, užfiksuota puota, sumedžiojus banginį. Vietiniai eskimai tempia banginį į krantą, čia pat pjausto ir vaišinasi žalia, dar garuojančio grobio mėsa užsigerdami kokakola bei laužyta anglų kalba besidžiaugdami grobiu. “Kivalinoje” keistai persipina dvi labai skirtingos kultūros bei jų simboliai; bene trečdalį filmo sudaro kadrai, kuriuose pjaustomos, mėtomos, lupamos, valgomos įvairios ruonių, banginių ir visokių žuvų mėsos, kurių numanomas kvapas pasklinda kino salėje. Po to šiuos archaiškus vaizdinius keičia krikščioniškų giesmių repeticija ar vietinės diskotekos momentai. Kivalinos gyventojų realybė akcentuojama keistais ryšiais bei nesusikalbėjimais su išoriniu pasauliu, vietomis atrodo, kad į juos kreipiamasi kaip į vaikus ar trečiojo pasaulio gyventojus. “Kivalina” – nublukęs Amerikos atspindys ir liūdnai nepavykęs valdžios projektas paliktas gamtos stichijų valiai.
Bene per kiekvieną kino seansą, prisimindavau vieną žmogų. Turiu giminaitį, kuris niekada neitų į “Nepatogų kiną”. Kuris apskritai nesuprastų filmo, kurio nerodo per populiariuosius televizijos kanalus. Giminaitį, su kuriuo vis karts nuo laiko stipriai susiginčyjam. Man jis – vidutinio amžiaus konservatyvus ir užkietėjęs nacionalistas, aš jam – neišmanėlė mergiotė. Jam visi, kas neatitinka nežinia kieno suformuoto normalumo standarto, atrodo priešai ir nesusipratėliai. Pradedant nuo vegetarų iki kitų tautybių. Mano giminaitis turbūt neiškęstų nė vieno programos filmo ir besikeiksnodamas išeitų iš kino salės. Jis vietoj knygų skaito delfio straipsnius, kad diskusijoje galėtų panaudoti frazę: „Mokslininkai sako…“ Ir aš manau, kad šitas festivalis turėtų būti skirtas jam, o ne ir taip liberalių pažiūrių miestiečiams, kurie filmuose tik paaštrina savo ir taip kairuoliškas pažiūras. Tik retorinis klausimas, kaip tokius žmones, kaip mano minėtas giminaitis, pritraukti į tokio pobūdžio kiną ir bent kiek sudrebinti jų nusistovėjusią realybę?
Komentarai