Šią savaitę prasidedantis Tarptautinis Kauno kino festivalis šiemet publikai pristato keturias filmų programas: „Platus kampas“, „Vandenynas vardan žemiškojo išlikimo“, pažintį su Kanados kinu bei specialius kino seansus. Nors programose rodomi filmai – itin skirtingi, surinkti iš skirtingų šalių ir atstovaujantys įvairias pasaulėžiūras, juos vienija noras kelti klausimus bei atidžiai žvelgiant į mus supantį pasaulį. 10-ąjį jubiliejų švenčiantis kino festivalis taipogi kviečia į ypatingus susitikimus su menininke iš Belgijos Anouk De Clercq ir į Kauno kino festivalį sugrįžtančia Emilija Škarnulyte, Lietuvos publikai pristatysiančia naujausiąjį savo filmą „Sirenomelija“.
„Programoje „Platus kampas“– filmai kiekvieno, net išrankiausio kino mėgėjo, skoniui”, – teigia festivalio direktorė Jurga Liutvinskienė. „Nuo festivalio atidarymo filmo „Užmaršties eilės“ iki žaismingo prancūzų kino grando Bruno Dumonto miuziklo „Žanetė. Žanos d‘Ark vaikystė“, ši programa pasakoja istorijas. Juokingas, skausmingas, mįslingas, netikėtas istorijas, surinktas iš viso pasaulio, atspindinčias skirtingas kultūras bei savitus jų iššūkius.”
Filmai „Keista, bet tikra“ ir „Viltingieji“ savaip žvelgia į negailestingą Meksikos ir Brazilijos socialinę realybę. Filme „Keista, bet tikra“ pasakojama aštri bei netradicinė juodai balta meilės istorija tarp Jonatano ir Jesi, gyvenančių Meksiko miesto gatvėse ir slepiančių savo meilę nuo žiauraus gaujos boso. „Viltingieji“ – žvilgsnis į dviejų geriausių draugų konfliktą futbolo komandoje. Tuo tarpu „Keršto skonis“ žiūrovus nukelia į Dominikos respubliką, pasakodamas istoriją apie sodininko Alberto grįžimą namo į savo gimtąjį miestą ir susitikimą su nekantriai po tėvo mirties jo laukiančia šeima… Šiltai komiška režisierės Annemarie Jacir „Pareiga“ rodo kiek kitokią šeimą ir jos kultūrinius ritualus, sekdama tėvo ir sūnaus ryšį šiuolaikinėje Palestinoje.
Režisieriaus Sky Hopinkos filmas „Bevietis bliuzas“ Berviko kino ir medijos meno festivalyje laimėjęs Naujojo kino prizą, kuria itin daug žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio sulaukusių 2016 m. Standing Rock protestų prieš naująjį Dakotos naftotiekį Pietų Dakotoje portretą. Atmesdamas grandiozinius naratyvus, mitų kūrimą ir žiniasklaidos triukšmą, Hopinka aiškiai žvelgia į protesto judėjimo dalyvius, kovojančius dėl vandens apsaugojimo – jų liudijimus, refleksijas ir istorijas. Režisierės Ayesha Hameed filmas „Grubi pirštų sunaikinimo istorija“ svarsto odos ir informacijos rinkimo sankirtą, Europos prieglobsčio Daktiloskopijos duomenų bazėje . Šioje bazėje renkami ir naikinami pirštų atspaudai, čia cirkuliuoja informacija, nulemsianti, kieno prieglobsčio prašymai bus priimti, o kieno – atmesti.
„Plataus kampo“ filmai taipogi tyrinėja meilę: nepažįstamą, jautrią, aistringą, nematomą… Filmas „Švytuoklė“ buvo įkvėptas legendinio Marinos Abramović ir tuometinio jos partnerio Ulay performanso „Nejudamumo energija“, ekstremaliai tyrinėjuso tarpusavio pasitikėjimo ribas, ir rodo menininkų porą, besisukančią meno ir meilės ekstazėje. Filmas „Labai romantiška“ iškelia kitokią prarają – Berlyne gyvenančios ir kartu kuriančios poros bute atsivėrusį kosminį portalą bei neįtikėtinas jo pasekmes.
Ši festivalio programa taip pat svarsto kino, kaip meninės išraiškos būdo ribas. Kino praeitį, dabartį ir ateitį pranašauja garsaus amerikiečių režisieriaus Thomo Anderseno filmas „Mūsų kadaise turėtos mintys“ sudėliotas iš klasikinio kino klipų: Anderseno mintys ir asociacijos peršoka nuo kino pionieriaus D. W. Griffitho iki novatoriškojo Jean-Luc‘o Godard‘o, nuo Dzigos Vertovo iki Michael Snow, susiedamos įvairius kino judėjimus vientisa, dinamiška, kintančia kino ašimi. Debiutinis lietuvių kilmės režisieriaus Andrew Stasiulio filmas „Įsakymai“ taipogi svarsto kino, kompiuterinių žaidimų ir žiniasklaidos sankirtą, sukurdamas išskirtinį filmą apie karą, vykstantį už mūšio lauko ribų.
Unikalusis režisieriaus Heinz Emigholz filmas „Diestės Urugvajus“ sukuria neeilinę kino ir architektūros sintezę, rodydamas 29 Urugvajaus architektūros meistro Eladio Diestės sukurtus pastatus. Į festivalį sugrįžtantis „Dar ne laikas mirti“ į pirmą planą iškelia muziką, tapydamas Laleh Pourkarim, žymios švedų muzikantės, kūrybinį portretą.
Komentarai