Apie netikras naujienas arba fake news jau esu rašęs. Ir štai po kurio laiko nusprendžiau, kad dėl kai kurių dalykų suklydau.
Nors dėl daugumos dalykų, kuriuos tada parašiau, mano nuomonė nepasikeitė, po kurio laiko man pasirodė, kad, apskritai paėmus, fake news nėra toks jau naujas dalykas.
Svarbiausias dalykas, kurį norėjau pasakyti, yra tai, kad mano ankstesnis teiginys, kad dėl fake news iš dalies kaltas postmodernizmas buvo perdėtas. Pasidaviau tam tikrai daugiau ar mažiau nuo pat praėjusių metų paplitusiai nuostatai, kad esą dėl Donaldo Trumpo pergalės ir alt-Right iškilimo kalti „postmodernistai“, arba, konkrečiau, „prancūzų postmodernistai“. Dažniausiai kaltininkais įvardinami Michelis Foucault ir Jacques‘as Derrida, kurie savęs nevadino „postmodernistais“, netgi nesivadino „poststruktūralistais“, kas yra konkretesnis terminas. Be to, šiedu mąstytojai tarpusavyje nesutarė. Ironiška, kad tam tikrų intelektualų akyse jie atstovauja kažkokią monolitišką mąstymo sistemą, nors tuo pat metu kaltinami, kad tokias sistemas siekė sugriauti.
Idėja, kad „tiesos nėra, yra tik interpretacijos“, pirmą kartą buvo išsakyta Friedricho Nietzsche‘s dar XIX a. Taip, buvo daugybė filosofų, iš jų nemažai prancūzų, toliau šią mintį išvystė. Faktas tas, kad prie tokios tezės jie patys nepriėjo.
Kita vertus, tai, kas dabar vadinama „fake news“, nėra joks naujas išradimas. Užtenka užmesti akį į Stalino laikų SSRS. Ten buvo kuo puikiausiai išvystyta propaganda ir melagingų naujienų skleidimas. Galima buvo ne vien versti žmones tikėti melu, bet ir keisti praeitį, iš jos išbraukiant tam tikrus veikėjus. Pati realybės percepcija atsidūrė Partijos vadovybės rankose, o tiksliau, paties Stalino rankose. Bet koks realybės aspektas galėjo būti modifikuotas. Visa tai vyko tais laikais, kai Foucault su Derrida sėdėjo mokyklos suoluose…
Tai puikiai atskleidžia George‘as Orwellas savo knygoje apie Ispanijos pilietinį karą, kuriame jis pats dalyvavo, „Katalonijai pagerbti“. Ten jis pateikia stulbinančių pavyzdžių, kaip kuriamos netikros naujienos, kurios rašomos esant už tūkstančių kilometrų nuo veiksmo vietos. Vienas įdomesnių pavyzdžių buvo tas, kad, kai Orwellas, jo žmonas ir keli kiti anglai pabėgo iš Ispanijos, vienas laikraštis jau buvo paskelbęs, kad vienas jų jau yra suimtas.
Taip pat, net ir Stalino laikų propaganda ar nacių propaganda iš esmės nėra absoliučiai originalus reiškinys. Gandų skleidimas ir bandymas pasėti paniką priešo gretose visais laikais buvo įprasta taktika karo metu. Klasta, melas, intrigos klestėjo visais laikais, pvz. senovės Romoje ar Renesanso laikų Italijoje.
Taip pat, užtenka prisiminti, kaip spaudoje visais laikais buvo įprasta ne tik meluoti, bet ir fabrikuoti faktus, išgalvoti melagingas istorijas, kurios sukeltų visuotinį pasipiktinimą. Jungtinėje Karalystėje Thatcher laikais geltonoji spauda platino išgalvotas istorijas apie „loony Left“ (angl. „išprotėję kairieji“), kurios ilgam įstrigo visų kovotojų su „multikultūralizmu“ ir „genderizmu“ vaizduotėje. Tos pačios istorijos, pakeitus veiksmo vietą ir laiką, po kelių metų vėl būdavo pranešamos kaip gryna teisybė.
Tad, nors esama žmonių, kurie inkorporavo „postmodernizmą“ į savo reakcingą filosofiją, naivu tikėtis, kad Foucault, Derrida, Lyotard‘as ar Baudrillard‘as kalti dėl Trumpo pergalės ir fake news. Kaip sakė Paulis Virilio, kai žmonės išrado traukinį, jie tuo pat metu išrado ir traukinio katastrofą, kai jie išrado laivą, jie išrado ir laivo katastrofą ir t.t. Taip pat, mano manymu, kai tik žmonės sugalvojo naujienas, atsirado ir netikros naujienos. Žiniasklaida iš principo visada turi galimybę ir skleisti melą.
Kodėl dabar tiek daug dėmesio skiriama fake news, jeigu akivaizdu, kad melas egzistavo visais laikais, kodėl tik dabar fake news tapo toks svarbus veiksnys, neva lemiantis rinkimų rezultatus, keliantis neramumus ir griaunantis pasitikėjimą demokratija? Manyčiau, kad viską lemia medijos.
Stalino ir nacių propagandos sėkmę garantavo masinės medijos. Jos garantavo, kad įmanoma sukurti koherentišką realybės sampratą, ko nebuvo įmanoma padaryti anksčiau. Laikraščiai, plakatai, radijas, kino kronika ir kino filmai padėjo vienyti visuomenę. Atsirado bevardis subjektas, kuris suvokė viską, kas jam buvo aiškinama. Galima buvo nuosekliai diegti tam tikras nuostatas milžinišku mastu. Svarbiausia, tapo įmanoma formuoti realybės sampratą, pasaulėvaizdį.
Mūsų laikais medijos turi dar didesnę įtaką žmonių kasdienybei, negu iki Antrojo pasaulinio karo. Galima sakyti, kad, atsiradus socialiniams tinklams, žiniasklaida tapo decentralizuota – kiekviena/s gali „pranešti naujieną“ ir t.t. Tačiau abejoju, ar tikrai taip yra. Socialiniai tinklai nėra nepriklausomi. Visgi, nieko keista, kad propaganda dabar gali plisti per asmeninius įrašus: visada būdavo norima nuomonę nuomonę formuoti per „gyventojų skundus“ ir „skaitytojų laiškus“ redaktoriui. Net ir šis dalykas, kaip matome, nėra naujas. „Toks/ia, kaip ir aš“ visada yra autoritetas niekuo nepasitikinčiam piliečiui, kuris nusivylė žiniasklaida. Todėl ta pati žiniasklaida ar propaganda kalba kaip „tokie patys, kaip mes“.
Svarbiausia, mano galva, priežastis, kodėl socialiniai tinklai paskatino fake news plitimą, dėl ko dabar skambinama pavojaus varpais, yra tai, kad mūsų laikais visa kasdienybė, visas pasaulio suvokimas yra perkošiamas per socialinius tinklus. Akivaizdu, kad dabar reklamai ir propagandai atsiveria niekada ligtol neregėtos perspektyvos. Kadangi visas pasaulio ir „gyvenimo“ vaizdas susidaromas vienaip ar kitaip per socialinius tinklus ir masinės komunikacijos priemones, įmanoma tikslingai suformuoti alternatyvų pasaulio suvokimą, kuriam jokio objektyvaus pagrindo realybėje nebereikia. Ar dėl to kalti „postmodernistai“? Nemanau. Juk jie neišrado socialinių tinklų.
Tačiau kiek prie derealizacijos pojūčio, sukeliamo fake news, prisideda nuolatinis kalbėjimas apie fake news? Ar nėra taip, kad, imdami kvestionuoti kiekvieną naujieną, mes patys sukuriame nerealumo atmosferą? Dabar kiekvieną nepatinkančią naujieną galima atmesti kaip fake news – tai puikiai išmoko Trumpas. Ironiška, kad dėl fake news kaltinami dešinieji patys kaltina „mainstream‘inę“ žiniasklaidą fake news skleidimu, taip sukurdami fantasmagorišką situaciją, kai bet kas gali būti laikoma melu ir bet kas gali būti laikoma tiesa. Esmė tame, kad išsitrina riba tarp tiesos ir melo, atsiranda neperskiriamumo zona tarp tiesos ir melo.
Kuo labiau, kovodami su fake news, mes akcentuojame jų buvimą, tuo labiau fake news prilimpa prie mūsų. Štai mes jau nebežinome, ar buvo mušami žmonės Katalonijoje, ar ne, štai mes jau abejojame, ar „Occupy“ judėjimas nebuvo inspiruotas Rusijos, abejojame, ar patys norime to, ko norime – gal mums tą įkalbėjo fake news? Esmė tame, kad dabar tampa įmanoma bet ką nurašyti, kaip propagandos ir dezinformacijos išdavą. Žmonės nepatenkinti imigracija? Ne, jie ne patys ja nepatenkinti – tai fake news jiems įpiršta nuomonė. Žmonės nepatenkinti Lietuvos valdžia? Ne, jie nėra nepatenkinti Lietuvos valdžia, jie paveikti Rusijos propagandos.
Galiausiai, visi kažkodėl pamiršta, kad žmogus gali būti tiesiog kvailas ar tiesiog galvoti, kad dėl visko kalti žydai ar Landsbergis. Tam nereikia tokiam žmogui mokėti, jo verbuoti ir pan. Kam vargti?
Manymas, kad žmonės nepajėgūs susikurti savo pačių idiosinkrazinių nuomonių, kad ir iš populiarių, iš tėvų, mokytojų ir žiniasklaidos prisirinktų tropų, yra labai keistas. Jis remiasi samprata, kad, žmogaus kažko „neišmokius“, jis to nežinos. Jei nebus lytinio švietimo, – šaukia progresyvieji, – jaunuoliai nežinos, ką daryti. O konservatoriai, jiems pritardami, šaukia: neleisim skleisti homoseksualumo propagandos – jei jaunuoliai nesužinos, kad esama homoseksualumo, tokiais netaps. Pats savaime žmogus, abiejų stovyklų nuomone, nepajėgus suformuoti kažkokių nuostatų ir pats prie kažko prieiti. Būtina visapusiška indoktrinacija ir užimtumas – likęs vienas, individas gal dar pradės galvoti kažką klaidingo.
Akivaizdu, kad toks požiūris, ką jau esu minėjęs, veda prie demokratijos užklausimo.
Vienu žodžiu, fake news sąvoka yra naudinga, norint nurašyti bet kokią nepatinkančią nuomonę, kaip propagandos pasekmę. Argi tai nėra realybės neigimas? Suabejojama, kad esama kažkokios objektyvios realybės, kuri jau nebūtų abejotina, nebūtų smegenų plovimo ir kolektyvinės psichozės pasekmė. Argi tai nėra „post-truth“ era? Ginantis nuo netikrų naujienų, dar labiau išklibinamas realybės pojūtis.
Galiausiai, ironiška, kad vartojamas terminas „fake news“.
Kaip pastebėjo Guy Debord‘as („Komentarai „Spektaklio visuomenei““, XVI) , dezinformacijos sąvoka atėjo iš Sovietų Rusijos, kaip kažkas kita, negu melas. Dezinformacijoje esama tiesos, tačiau tai yra „piktnaudžiavimas tiesa“. Dezinformacijai priskiriamas nereikšmingumas – kad ir kiek joje esama tiesos, gyvenimas vis tiek yra toks geras, kad jokia, netgi labiausiai pagrįsta, kritika nėra verta dėmesio.
Fake news yra panašus dalykas, kaip ir dezinformacija. Tai, ką Debord‘as cituojamame fragmente kalba apie dezinformaciją, visiškai tinka fake news – net keista, kiek tekstas, parašytas dar 1988 m., atitinka šių dienų aktualijas. Štai autorius mini, kad tais laikais Prancūzijoje buvo kilusi iniciatyva mass media produkciją pažymėti ženkleliu „Garantuotai neturi dezinformacijos“. Dezinformacijos tikslas, anot Debord‘o, yra kritikų nutildymas ir pastanga užgniaužti bet kokią tiesą – tai kontratakai skirta priemonė.
Debord‘as taip pat pastebėjo, kad dezinformacija (tikroji) visada yra naudinga valdžiai. Visa tai, kas nevadinama dezinformacija, yra dezinformacija, teigė jis. Aišku, toks radikalus teiginys neatrodo toks jau savaime suprantamas… Vargu, ar fake news yra tiesa.
Dar Debord‘as rašė, kad, jei kartais kur nors pasirodo kokia nors dezinformacija, naudinga vienai iš laikinai konfrontuojančių šalių, kuria kas nors patiki, tai ne todėl, kad turime reikalą su geresniais specialistais, mokančiais manipuliuoti žmonėmis, o todėl, kad ši dezinformacija metama į kovą pasaulyje, kuriame nebėra vietos jokiai verifikacijai.
Ironiška, kad mes sakome, kad egzistuoja fake news, „netikros naujienos“, tai yra, mes vis tiek kalbame apie naujienas, neabejodami, kad tai yra naujienos, tik teigdami, kad jos yra fake. Keista, kad visiškai išgalvoti teiginiai, kuriuos galima būtų pavadinti kažkuo panašiu į grožinę literatūrą (Jorge Luisas Borgesas yra sukūręs kelias „netikras naujienas“), vis tiek laikomi naujienomis. Gal tai reiškia, kad fake news nėra melas, kaip ir dezinformacija nėra melas, o yra kažkas anapus tiesos ir melo, kaip reklama ar statistika?
Reikėtų grįžti ant tvirto tiesos grunto, bet kaip? Kaip minėjau, tam reikalingas mąstymas, kuris būtų pagrįstas logika ir abejojimu. Netikrų naujienų keliama problema – anaiptol ne nauja. Tačiau reikia stebėti, ar iš to valdžia nepadarys atitinkamų išvadų, pvz. ims cenzūruoti internetą. Atrodo, tai ir yra tikslas, kodėl tiek daug apie tai kalbama.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Daugiau autoriaus tekstų gali rasti jo bloge “Aesthetic Trees”
Komentarai