Vilniaus kino festivalis “Kino ruduo”, t.y. “Scanorama” šį tamsų, drėgną ir žvarbų lapkritį vyko jubiliejinį 15-tąjį kartą. Prasidėjo tragikomiškai nuo Sheep Got Waxed ir Sally Potter “Vakarėlio”, o baigėsi siaubingai su kompozitoriaus Mariaus Salyno specialiai festivaliui įgarsintu Friedrich Wilhelm Murnau „Nosferatu. Siaubo simfonija“.
Ne paslaptis, kad tarp “Scanoramos” ir “Kino pavasario” nuolat vyksta konkurencinė dvikova. Pastaraisiais metais “pavasaris” gal ir sutraukia didesnes minias, tačiau “Scanorama” gali pasigirti publikos kokybe. Čia mažiau išpūsto šaršalo, kai visas Vilnius eina kino sales tik todėl, kad… reikia. Norėtųsi tikėti, kad “Scanoramos” publika čia sėdi toldėl, kad nori. Palaikydama šią sveiką konkurenciją abu renginius globoja Prezidentė Dalia. Suprask, didelė kino gerbėja. Įdomus sutapimas, abiejų festivalių pagrindiniai rėmėjai yra draudimo bendrovės.
Jau minėtoje dvikovoje, meno vadovė dr. Gažina Arlickaitė ir “pavasarinė” direktorė Vida Ramaškienė bei jų komandos rungiasi, kuri įsisegs ryškesnį žiedą. Ši „Scanorama“ surinko visą bukietą: Kanų Auksinės palmės šakelės laimėtojo Ruben Östlund „Kvadratas“, Berlyno Auksinio lokio laureatės Ildiko Enyedi „Kūnas ir siela“, Kanų žiuri apdovanojimą pelniusio Andrejaus Zviagincevo „Nemeilė“, Kanų konkursinės programos dalyvių Michael Haneke „Laiminga pabaiga“, Sergejaus Loznicos „Nuolankioji“. Buvo dar keletas įdomių mažesnio kalibro filmų ir net sąmoningų nukrypimų į eksperimentus smalsioms akims. Pvz., ambientinis “Nakvišumai”, kur visą filmą rodomi “išplaukę” miegančių žmonių kūnai ir girdimi atlikėjo Dion McGregor pasakojimai, įrašyti jam miegant. Baugoka klausytis įgarsintos pasąmonės, kartais rišlios, kartais gašlios.
Tiesa, lietuviškosios premjeros nenuskambėjo taip plačiai. “Charmsas”, “Drugelio miestas”, “Močiute, guten tag!” ir “Stebuklas” kartu sudėjus pralaimėjo su gervėmis nuplasnojusiam “Šventajam”. Stipriau atrodė ir pavasarinė lietuviškų trumpametražių programa. Panašu, jauniesiems kūrėjams “pavasario” ekranai atrodo patraukliau. Nepaisant to, “Naujasis Baltijos kinas” yra ta “Scanoramos” programa”, kuriai visada norisi skirti ypatingą dėmesį.
Iš pradžių – II programa, kurioje parodyti 3 estų ir 2 latvių filmai.
Kārlis Lesiņ, televizijos žurnalistas, pats kelis kartus iš tikrųjų keliavo į Artimuosius Rytus ir bandė patekti kuo arčiau ISIS – šią temą pratęsė ir savo trumpuke “Atsivertę”. Žurnalistų trijulė patenka į menamą ISIS verbavimo stovyklą Latvijos miškuose ir viskas virsta tikru trileriu su šaudynėmis-gaudynėmis. Gal kiek vėluojanti, tačiau vis dar aktuali, tema. Anot režisieriaus, filmas nelabai patiko vietinei islamo bendruomenei. Jai labiau priimtinas paties Karlio sukurtas dokumentinis filmas apie juos.
Estė Helen Takkin pasakoja apie mažą mergaitę Elo ir jos vargus vaikų darželyje. Ji nori ištrūkti iš griežtos priespaudos ir rėmų, todėl nuolat organizuoja išradingas pasipriešinimo “akcijas”, o vėliau imasi savo auklėtojos gelbėjimo. Įdomus kino esė apie vaikus suaugusiųjų pasaulyje. Iš pirmo žvilgsnio naivoką istoriją puikiai pradeda spalvingi titrai, kuriuose filmo kūrėjų vardai atsiranda ant visų puikiai pažįstamų buities dalykų, pvz., legendinių raudonų su baltais rutuliukais estiškų dėžučių biriems produktams. Filmas susilaukė papildomų komisijos pagyrimų.
Latvio Armands Začs socialinė kultūrinė dokumentika “Jei medžiai galėtų kalbėti” apie stand-up komiką Denisą taip pat patiko festivalio komisijai. Paprastas vaikinas, dirbantis “Makdonalde”, nes jam reikia darbo su minimalia atsakomybe, atranda save… komikų pasirodymuose. Kai dažnai būna, už šios kaukės slepiasi gana dramatiška jautri asmenybė, ne visada gerai besijaučianti ciniškame pasaulyje.
Estas Tanno Mee pristato viduramžio dramą “Elenos gimtadienis” apie moterį, negalinčią susitaikyti su savo skyrybomis. Ji pabėga iš savo gimtadienio vakarėlio ir įsibrauna į… savo buvusius namus. „Įdomu, jog buvę namai, pilni daiktų ir smulkmenų, atgamina prisiminimus ir tampa savotiška metafora. Mes slankiojame po savo praeities kambarius ir ieškome būdo iš jų ištrūkti“, – sako režisierius.
Trumpą kaimynų programą užbaigia bendra Estijos, Kroatijos ir Kanados animacinė koprodukcija. Pats animacijos suaugusiems žanras yra gana keistas. Dažniausiai joje nagrinėjamos socialinės temos, tačiau kažkodėl dauguma šių filmukų būna nupiešti “negražiai”, suprask, gražios vaikiškos fantazijos baigtos ir dabar viskas atrodo taip. Chintis Lundgren režisuotas “Manivaldas” gal nėra tinkamiausias pavyzdys “negražumo” prasme. O seksualus santechnikas vilkas su sikspeku tikrai vertas bent jau šypsenos.
Lietuviškoji programos dalis vyko didžiausioje festivalio salėje su atitinkama pompastika. Tačiau bendras vaizdas kiek nuvylė.
Daug tikėjomės iš jau pasižymėjusios režisierės, ex-fotografės Saulės Bliuvaitės “Yanos”, tačiau po pusvalandžio taip ir liko neaišku, kodėl Yana blaškosi po Vilnių, vyrus ir apylinkes. Abejinga aplinkiniams, pagrindinė herojė, surprise surprise, nustemba, kai aplinkiniai pasirodo abejingi jai. Nes ko gali tikėtis, „eidama vyno su vyru į jo patalpas“, kaip išsireiškė viena LT žvaigždučių Š.Barto seksualinio priekabiavimo skandalo sraute. Yanos blaškymasis po mišką ir plaukimas pasroviui atrodo dramatiškai ir kinematografiškai, tačiau nepagrįstai. Aplamdyta forma be turinio. “Kuris žmogus yra laimingesnis – ar tas, kuris netramdo savo aistrų, ar tas, kuris jas užgniaužia,“ – klausia filmo režisierė. Atsakymas miglotas ir negelbsti nei visur-vaidinantis D.Gavenonis, nei muzikos svajonių duetas Domantas Strupinskas ir Ernestas Kaušylas aka Brokenchord.
Lietuviškai lenkiška animacija “Paskutinė stotelė – mėnulis” – Birutės Sodeikaitės istorija apie mergaitę, kuri savo vaizduotėje bando susitaikyti su ją užklupusia liga. Mergaitės vaizduotėje heroję bei ligą įkūnijantys Vienaragis bei Liūtas keliauja per skirtingas ligos priėmimo stadijas. Tiesą sakant, apie ligą supratau tik perskaitęs anotaciją. Apie animaciją suaugusiems jau rašiau, o čia dar ir lėlinė. Vaikystėje visada nuliūdindavo, kai bent vienas vakarinių multikų būdavo lėlinis. Vis dėlto po kai kurių fantazijos sprendimų mintyse plojau kūrėjams – steam-punk mechanika patiko.
Jorė Janavičiūtė nusprendė tapti žmogumi orkestru – pati scenarijų parašė, pati prodiusavo, pati ir režisavo. Mano nuomone, suklupo jau ant pirmojo laiptelio – istorija atrodo kiek pritempta ir netikroviška. “Yanoje” tragiškai užlaužusi rankas Justinos Nemanytės herojė, čia vaidina geraširdę medseselę, tiesa, prieš miegą įtraukiančią dūmelį. Bet sunkoka atsiriboti nuo ką tik matyto jos vaidmens. Čia jos herojė neįtikėtinai lengvai susitaiko su savo rankinės dingimu ir pasileidžia į nuotykį su “įtariamuoju”. Vėl galima prisiminti, kas gresia merginoms patekus į patalpas. Bet istorija, žinoma, ne apie tai… o apie ką? Apie kleptomaniją ir gyvenimą šia akimirka? “Norėjau sukurti tokį filmą, kaip tie, dėl kurių pamilau kiną – paauglišką, lengvą, šiek tiek naivų, trumpai tariant – pasaką. Apie troškimą jausti,”– atsako J. Janavičiūtė. Pasakos dažniausiai nebūna tik šiaip sau pasakos ir turi savo moralą, koks jis tavo pasakoje, Jore?
Tik 3 minučių trukmės ir minimalistinio stiliaus animacinis “Gimimams” tikrai laimėjo tarp visos anksčiau minėtos animacijos. Eglė Mameniškytė ir jos komanda originalia technika juodame kino ekrane pripiešė realistiškai nerealių mirgančių vaizdų apie susidūrimą su mišku ir baugia jo gyvybe, tankme ir tamsa. Paprastumas be pretenzijų susilaukė audringų salės ovacijų – antrų pagal intensyvumą po visos programos laimėtojo.
O Naujojo Baltijos kino absoliučiu nugalėtoju tiek komisijos, tiek audringų salės aplodismentų sprendimu tapo Klaudijos Matvejevaitės “Paskutinė diena”. Jame ir forma, ir turinys tapo vientisu 23 minučių pasakojimu, kuriame intriga išliko iki pat pabaigos. Papirko jos paprastumas: vietoje sterilių skandinaviškų interjerų, visiems pažįstama šaliovkė, vietoje nežinančių ko nori miestelėnų, įprasta Beloglazovų šeima (mažai matyti aktoriai, išskyrus gal Ingą Maškariną) ir jos tuteišiška šneka. Žiūrint šią novelę, nebuvo kada kabinėtis prie detalių, ieškoti operatoriaus atspindžio ar šešėlio, nes pasakojimas vedė pirmyn į malonią nežinomybę – šeima sutarė, kad niekas nesiaiškins, kada kas mirs (o tam jau net ir app’sas sukurtas), bet kažkas jau lyg ir pažiūrėjo. Mirties nuojauta suartina šiaip gana nutolusius Beloglazovus. Intriguojantis siužetas sudėliotas pagal Jaroslavo Melniko kūrinį ir čia kyla klausimas kitiems lietuvių (ir ne tik) jauniesiems režisieriams, kodėl jie nebando remtis daugiau ar mažiau žinomais kūriniais, kurių scenarijus įtikina žiūrovą ir nusiveda paskui save? Viską nuo A iki Z sukurti patiems, žinoma, sveikintinas ir ambicingas siekis, tačiau “Paskutinė diena” puikiai pademonstravo, ką reiškia gera dramaturgija.
Komentarai