Vakar su kolega bandėme skaičiuoti, nes pagalvojome, kad vietoje besaikio alkoholizmo kur kas linksmiau būtų 2018 m. sutikti ne prie butelio kaklelio, bet prie MC, CD ir LP grotuvų. Perklausant viską, kas šiemet išėjo, ir linkint, kad kitais metais bus pavaryta panašiai ar geriau.
Atsitiktine tvarka:
Patricia Kokett – „Artefakt“. Ilgai lauktas Gediminas (vienaip ar kitaip susijęs su tokiais vardais kaip Vilkduja, Flesh Flash, cutthtroats, etc.) debiutas, metų pradžioje nupiešęs naują lietuviškos elektroninės muzikos kryptį. Akivaizdžiai radęs deramą pripažinimą ir tarp Lietuvos elektroninės muzikos scenos senbuvių.
Erdve – „Vaitojimas“. Albumas, suteikiantis pykčio ir pagreičio kaip rusiški stimuliantai. Pelnytai uždirbęs 3 albumų leidybinę sutartį su pasaulio metalo muzikos gigantais „Season of Mist“. Didžiausias proveržis Lietuvos metalo istorijoje, ne? Bus matyt.
Sisyphean – „Illusions of Eternity“. Dar vienas netikėtas Lietuvos metalo scenos eksportas ir pasirašyta leidybinė sutartis su, be abejonės, kultine prancūzų leidykla „Drakkar Productions“. Dar vienas vardas lietuviško metalo avanscenoje.
Extravaganza – „Priepuoliai“. Albumas, sukėlęs tikrus Gargamėlio vargus ir apibrėžęs ilgai trukusį priepuolių periodą tarp grupės narių. Įspūdingų istorijų su užsienio leidyklomis nėra, galvojome, kad išleidę jausimės lengviau, bet ne.
Suicideoscope – „Suicideoscope“. Po begalės metų išvydęs šviesą ir sukūręs neblogą startinį pamatą Domas Neura tolimesniam kūrybiniam keliui. Džiaugiuosi, kad raso savo auditorija ir praėjus pusmečiui jau puošė ir vieno iš didžiųjų festivalių sceną.
Semanat – „Užtakis“. Albumas ir kūrėjas, kuris dažniausiai lieka fone ir užmarštyje kitų leidinių, nes neatliekamas gyvai, neturi „Facebook“ paskyrų ar didelių intervų. Nepaisant to, turbūt klausomiausias mūsų leidinys mano grojaraštyje.
Karkasas – „Société de Ruche“. Stipriausias industrinės muzikos naujokas per ilgą laiką, nors jų ir nebuvo tiek daug ilgą laiką. Per pusantrų metų nuo debiuto aplankė ir „Kablį“, ir „Juodaragį“, ir „Braillė Satellitė“, „Armageddon Descends“ ir t.t. Šaunuolis, bitininke.
Oorchach – „Vietos“. Trumpiausias, bet geriausiai žinomo kūrėjo darbas, kurį mums teko išleisti. Širdį glosto tiek stiprūs žemi, tiek aštrūs triukšmai, tačiau visi supinti į kilpas, kokias moka tik Povilas. Mums, peckeliams, didelė garbė.
Crypts Of Despair – „The Stench of the Earth“. Netikėtos žinios, kad COD atsikuria be Jono nustebino, tačiau reformacija pakėlė grupę į naują kokybinį lygymenį. Visiškai negėdingas leidinys, tačiau nesijaučiu turįs autoritetą vertinti šį žanrą plačiau.
VA – „Area / 2017“. Vos ne vos įgyvendinta idėja specialiai festivaliui išleisti kasetę su gyvai pasirodysiančių kūriniais. Visi lietuviai pristatė neišleistus kūrinius, vienas užsienietis – lossless‘ą iš rusiškų torrentų.
Faršas / Whoresnation – „Faršas / Whoresnation“. Apie šitą grupę būtų galima parašyti jau visą Bibliją, nes kito tokio kulto savo scenoje neturime. Nežinau akimirkos, kad nebūtų miela ir malonu įsijungti juos ir paklausyti „Atmerk Degtinei Akį“ arba „Lietuviu Gimęs – Lietuviu Pasikarsi“.
Velemara / Hassokk / Vidinė Ramybė / Fulmar – Untitled. Ilgai lauktas keturių vietinių triukšmadarių bendras darbas, kurį Levas, kaip rašė, užtruko išleisti. Nemeluosiu, kad dar neperklausiau ir sunku vertinti, bet tokia idėja džiaugiuosi.
Tiese – „Show“. Vienas iš šių metų favoritų, lenkiuosi žemai Vilius ir Leon. Puikūs kūriniai, kurie neužtrunka, nors albumas nelengvas ir netrumpas. Puikus ir apipavidalinimas, dizainas. Žodžiu, neturiu nė vieno blogo žodžio.
Oorchach – „Ontologija“. Dar neturėjau progos net pačiupinėti, dėl ko gėda, bet Vytenis sakė, kad šis pilnametražis labiau ritminis nei paskutinis Oorchach pilnas albumas, o tada neabejoju, kad tikrai patiks. Mėgstu ritmą, neslėpsiu.
migloJE – „Suvokimas“. Kinematiškas ambient‘o ir drone‘o mišinys, kurtas kažkokiam kompiuteriniam žaidimui, bet atradęs save kasetėje. Gaila, kad “Elfa Rec.” neužsiima leidyba stipriau, nes čiupinėtos kasetės stebino labai gera kokybe.
Savage – „Yellow Teeth“. Adomas leidinį apibūdiną kaip alternatyvią šokių muziką, tikriausiai taip ir yra. 14 trumpų kūrinių, kuriuos Discogs‘as žymi kaip techno, abstract, experimental ir industrial. Startas užduotas, bet erdvės tobulėjimui, be abejo, dar yra.
https://savageforever.bandcamp.com/album/yellow-teeth
IJO – „Melancholika Vol. 2“. Ilgamečio garsų sieno meistro albumas, kuris man primena miesto gaudesį ir jausmą, kai paryčiais keliauji namo, nors saulė jau skverbiasi pro miegamojo užuolaidas. Pats tas energijos rutuliui sukaupti.
Ernestas Sadau – „Gonzo on Tour“. Vardas žinomas daugeliui, o kada būtų pasirodęs kūrybinis debiutas tebuvo laiko klausimas. Sakė, kad SoulSeek‘e parsisiųsti šitą albumą tokia eilė, kad galėtų nusipirkti 40 tūkst. bomžpakių, jeigu žmonės pirktų per Bandcamp‘ą už 1 eurą.
300 Degrees – „False Flag“. Jau minėto IJO techno/acid pusė, naudojanti tik analoginę techniką. Tyliai praėjęs, bet tikrai vertas išgirsti. Turi malonų retro skambesį, kuriuos dabar vis dažniau vėl grįžta į aikštelę.
Au-Dessus – „End Of Chapter“. Dar vienas koziris, kurį išmetė Lietuvos metalo scena. Rimta leidykla, leidžianti atlikėjus jiems į temą, Metastazis kūryba ant albumo viršelio, albumo pristatymas „Pelėdoje“, rimtos apimties turas ir pradinukai su grupės maikėmis. Vadyba be priekaištų.
Nekrokatarsis – „V“. Ilgai lauktas reikalas. Jau senai teko koncertuose girdėti grupių kūrinius apie tai, ką jiems patiems reiškia „Nekrokatarsis“. Išskirtinio dėmesio nusipelno Haeiresis kūrinys, išrašęs visiems po baudą ir leidęs kitiems metalistams prisėsti kol sukurs kažką geriau.
Sheep Got Waxed – „Pushy“. Šita grupė tokia gera, kad jau niekam nebereikia to pasakoti, įrodinėti ar abejoti. Nežinau, sunku rinkti žodžius apie juos, nes kaskart klausant, o ypač matant gyvai, tiesiog prisidarai į kelnes iš naujo.
Parranda Polar – „Mucho Frio“. Mėgstamiausia mano grupė šiemet. Klausiau tiek kartų, kad jau moku gabalus, bet norisi klausyti dar tiek pat. Tikra emocinė atgaiva nuo visų kitų albumų su juodais viršeliais ir giliom, transcendentinėm temom.
Armantas Gečiauskas – „Flowers“. Šio neįsigijau, o klausyti teko tik ištrauką, nors labai norėčiau ir tai padaryti reiktų. Pirkti traukia vien rankų darbo dizainas, kuris toks paprastas, bet toks geras, kad gali žiūrėti ir niekada nesustoti.
Vilkduja – „Hex Discotex“. Kartais sunku suprasti kaip Povilas išlieka toks produktyvus, nes be poros leidinių su Oorchach dar buvo ir keletas kūrinių kompiliacijose. Baisiausia tai, kad nedrąsu nė apie vieną pasakyti, kad tai blogas turinys.
Autism – „Film Noir“. Nesu didelis šio žanro fanas, niekada ir nebuvau, o dar prisideda ir tai, kad po šia etikete nuolatos pasitaiko begalė klišių. Visgi, čia ne tas atvejis, žiūrėti į šiuos vyrukus visuomet gera, o tai patvirtina ir išparduotas savomis jėgomis išleisto vinilo tiražas.
Devlsy – „Private Suite“. Dar viena vietinė metalo grupė išsileidusi užsienyje šiemet. Vyrukai kaip ir anksčiau stengiasi išlipti iš rėmų ir gyvais pasirodymais, todėl šįkart albumą pristatė kino teatro salėje su specialiai menininkų ruoštais vaizdais. Galėtų tik būti aktyvesni, bet yra kaip yra.
Brokenchord – „Endless Tansmission“. Nežinau ką ir bepridurti be to, kad albumo kokybe galėjote įsitikinti jo pristatyme „Kablyje“. Neabejoju, buvo gerai.
Tai tik atsitikine tvarka, iš atminties surašyti leidiniai, kurie man artimiausi muzikaliai, socialiai ar kažkaip kitaip. Be jų dar buvo ne vienas leidinys, kuris sukasi aplink (pvz. Electron Emitter). Priedo to, dar pilna visokių Garbanotas Bosistas, Vidas Bareikis, ba. ir kitų, kurie neaktualūs man ir niekaip neįdomūs. Nežinau kaip jums, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje nėra ką klausyti, bet man atrodo, kad situaciją gerėja kartais.
Verta paminėti, kad iki metų pabaigos dar išeis ir naujiena, susijusi su Skeldos, jau greit tikimės sulaukti nerealaus Sraigės Efektas albumo, norėčiau pačiupinėti naujus Red Water, Haeiresis leidinius. Ko laukti dar?
Without Letters šiemet lyg ir neišleido nieko, bet matytas gyvas pasirodymas Klaipėdoje – viena įsimintiniausių gyvo garso akimirkų šiemet. Paskutinis albumas tiek nesužavėjo, kiek nubloškė pasirodymas scenoje.
Papildykite sąrašą komentaruose. Kažką, kas vertas dėmesio, tikrai praleidau, o būtų įdomu išgirsti ar atsiminti.
Redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autoriaus.
Algirdas Šapoka yra vienas tamsios eksperimentinės muzikos leidybos ir renginių organizavimo kompanijos “Ghia” atstovų, taip pat – grupės Extravaganza narys.
Komentarai