JE LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTEI D. GRYBAUSKAITEI
LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTRUI PIRMININKUI S. SKVERNELIUI
LIETUVOS RESPUBLIKOS VIDAUS REIKALŲ MINISTRUI E. MISIŪNUI
Kopijos: Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos direktorei E. Gudzinskaitei; visuomenės informavimo priemonėms
ATVIRAS LAIŠKAS
2017 m. gruodžio 19 d.
2017 m. lapkričio 25 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvyko spektaklio „Dreamland“ premjera (režisierius – Mantas Jančiauskas). Spektaklis kalba apie aktualią, dažnai nepagrįstas baimes visuomenėje ir spekuliacijas žiniasklaidoje žadinančią temą – imigraciją. Teatro scenoje pasirodo ne aktoriai, o penki imigrantai iš Rusijos, Turkijos, Libano ir Afganistano. Tarp jų – Afganistano Islamo Respublikos pilietis Zabi Ahmadi. Šis laiškas – apie jį.
Spektaklio parengiamuosius darbus pradėjome dar 2016 metais. Norėjome suprasti, dėl kokių motyvų prieglobsčio prašytojai atkeliauja į Lietuvą ir kaip ją pasiekia, kokiomis sąlygomis čia gyvena, ką veikia perėję sudėtingą integracijos procesą, galų gale – kodėl daugelis iš jų Lietuvoje taip ir nepasilieka. Leidomės į ilgą kelionę, turtingą naujomis patirtimis ir asmeniniais atradimais. Pradėjome ją nuo Pabradės užsieniečių registracijos centro, kur ir susipažinome su Zabi Ahmadi.
Į Pabradę vykome kas savaitę keletą mėnesių iš eilės. Vaidinome etiudus, žaidėme žaidimus, grojome įvairiais instrumentais, pasakojome apie Lietuvą. Zabi kiekvieną kartą būdavo su mumis ir netrukus jau sutikdavo kaip brolius ir seseris. Atkreipėme dėmesį į jo paslaugumą, nuosaikų ir ramų charakterį. Nežinia, kokių vidinių resursų reikia, kad išliktum ramus toje situacijoje, kurioje jis atsidūrė.
Zabi Ahmadi Afganistane užsiėmė prekyba, turėjo dvi parduotuves. Afganistano Bagramo karinėje bazėje jis bendradarbiavo su NATO pajėgomis, teikdamas jiems prekes. Tokį bendradarbiavimą talibų kovotojai traktavo kaip tėvynės ir islamo išdavystę. Dėl to Zabi sulaukė grasinimų iš Talibano ir nusprendė bėgti. Sumokėjęs kontrabandininkams kelis tūkstančius dolerių, beveik mėnesį keliavo automobiliais ir pėsčiomis per Uzbekistaną, Kazachstaną, Rusiją, Baltarusiją. „Džiunglėmis“ (taip vadinamas pasienio miškas) kirto Lietuvos sieną ir paprašė čia prieglobsčio.
Migracijos departamentas prašymą atmetė. Pateikti skundai Vilniaus apygardos administraciniam teismui, o vėliau – ir Lietuvos Vyriausiajam administraciniam teismui taip pat buvo atmesti – negatyvai, Pabradėje gyvenančių pabėgėlių žargonu.
Tuomet Zabi pateikė papildomus įrodymus – du Talibano grasinimo laiškus. Štai kas rašoma viename jų: „Zabi dirba žydų valdžiai. Per jo žvalgybinį darbą žuvo daug mūsų kovotojų (modžahedų). Šis žmogus dirba ir padeda draugams iš vakarų. Per vakariečių draugus jis dirba Amerikos žvalgybai. Per jį ne tik žūsta mūsų kovotojai (modžahedai), bet visi musulmonai patiria nuostolius. Galutinis sprendimas priimtas: Zabi paskirta griežčiausia bausmė, tai yra mirties bausmė. Nužudyti tave mes privalome.“
Tačiau ir šį kartą Zabi prieglobsčio prašymas buvo atmestas – kaip ir po to pateiktas skundas. Sprendimai grindžiami tuo, kad skirtingų apklausų metu jo duotuose parodymuose užfiksuota neatitikimų, ir kad Talibano laiškų autentiškumas – neva abejotinas, nes Afganistane jie kartais esą klastojami. Zabi pateikė apeliacinį skundą, kuris šuo metu svarstomas Lietuvos Vyriausiajame administraciniame teisme. Tikriausiai tai yra paskutinis jo šansas likti mūsų šalyje.
Skaitant Zabi teismo dokumentus, atsiveria sudėtingas, painus, direktyvomis ir precedentais grįstas loginių argumentų kovos laukas, kur sveriamos tikimybės, įrodymai atmetami kaip labiau netikėtini nei tikėtini, abejonėms taikomos privilegijos. Mes nesiimame vertinti dokumentuose atsispindinčių Migracijos departamento sprendimų, nes neturime tam pakankamai kompetencijos. Tačiau Zabi situaciją matome ne taip – arba ne tik taip, – kaip tuose dokumentuose. Tiesa sakant, vargu ar ją apskritai gali apibūdinti kokie nors dokumentai.
Nors prieglobsčio suteikimo galimybė įprastai Lietuvoje svarstoma ne ilgiau šešių mėnesių, Zabi Lietuvoje – jau pustrečių metų. Visą tą laiką gyvena Pabradėje. Afganistane liko trys vaikai ir žmona, pastaroji jau prašo skyrybų. Kaip pats sako, žmonės registracijos centre pasirodo ir dingsta. Tarp tų žmonių – kiti afganistaniečiai, kurie irgi dirbo su NATO pajėgomis. Visi jie – jau užbaigę ar bebaigiantys integracijos procesą Rukloje, turintys arba ieškantys darbo sostinėje ar kituose Lietuvos miestuose. Šie žmonės turi stipresnius įrodymus – dirbo vertėjais pajėgose, kuriose tarnavo lietuviai, tad dėl Afganistane jiems gresiančio pavojaus niekas neabejoja.
Noras „Dreamland“ scenoje matyti ne aktorius, o tikrus migrantus bei pabėgėlius, mums tapo dideliu iššūkiu. Viena yra kalbėtis su žmonėmis privačių interviu metu, visai kas kita – įtikinti dalyvauti ilgame, daug jėgų ir laiko reikalaujančiame spektaklio kūrimo procese, o vėliau – nuolat kopti į sceną ir vis iš naujo ir iš naujo prisiminti skaudžiausias gyvenimo akimirkas. Daug žmonių ateidavo į kūrybines dirbtuves, atsiverdavo, tačiau vėliau, supratę, kokio atsidavimo reikės, nebegrįždavo.
Zabi – sutiko dalyvauti ir pasiliko. Artėjant spektaklio premjerai, kone kasdien važinėjo iš Pabradės į repeticijas Vilniuje. Kai jo paklausėme, kaip jaučiasi, atsakė: „Mano galvoje visą laiką tas pats – negatyvas, negatyvas, negatyvas… Čia, teatre, pirmą kartą jaučiuosi gerai, nes galvoju apie kažką kito“.
Iki „Dreamland“ Zabi net nežinojo, kas yra teatras. Dabar spektaklyje jis ne tik pasakoja savo istoriją, bet ir šoka. Dvi improvizuoto liaudiško šokio minutės pasako daugiau nei bet koks tekstas, jos tapo bene stipriausia spektaklio scena. Vienas žinomas aktorius po premjeros prisipažino, kad žiūrėdamas į šokantį Zabi pirmą kartą teatre verkė. Zabi yra vienintelis spektaklio dalyvis, atitinkantis „stereotipinio“ pabėgėlio situaciją – ilga ir sudėtinga kelionė, didžiuliai pinigai, išleisti siekiant pasiekti išsvajotąją Europą, sudėtingi teismo procesai… Jo istorija – universali, atspindinti tūkstančių Europoje prieglobsčio ieškančiųjų likimus, dėl to labai svarbi spektakliui.
Vyras jau spėjo šalyje susirasti daugybę pažįstamų, ir ne tik teatre. Nors nebaigęs mokyklos, jis neblogai kalba rusiškai, šiek tiek – angliškai; kai ką jau supranta ir lietuviškai. Jei Zabi gautų Lietuvoje prieglobstį, jis norėtų čia įkurti nedidelį verslą, labiausiai – restoranėlį. Mes turėjome progų įsitikinti, kaip puikiai jis gamina.
Per pustrečių metų Lietuvoje Zabi nepatyrė nieko kito, tik pralaimėjimus – gaudamas vieną negatyvą po kito, turėdamas ribotą judėjimo laisvę, kęsdamas materialinį nepriteklių (Lietuvoje jis negali dirbti jokio darbo), būdamas toli nuo artimųjų, pakibęs nesibaigiančioje netikrumo būsenoje.
Nepaisant to, nutiko paradoksalus dalykas – neįsivaizduojamai ilgai laukdamas galimybės pradėti integracijos į Lietuvos visuomenę procesą, Zabi jį jau užbaigė: pažino mūsų kultūrą, įsiliejo į šalies gyvenimą, drąsiai išėjo į vieną pagrindinių mūsų teatro scenų. Spektaklio kūrybinės grupės nuomone, Lietuvoje jis integravęsis daug geriau, nei daugelis jau gavusių čia prieglobstį.
Manome, kad Zabi pagaliau nusipelnė bent vienos pergalės. Juolab kad dar vienas pralaimėjimas – jei jis pasibaigs deportacija – gali būti didžiausias ir paskutinis jo gyvenime.
Taip pat manome, kad žmogui, taip ilgai bandančiam susirasti Lietuvoje savo svajonių žemę, turėtume suteikti galimybę tai padaryti.
Prašome aukščiausių šalies vadovų atkreipti dėmesį į Zabi Ahmadi situaciją ir padėti jam gauti prieglobstį Lietuvoje.
Ta pačia proga kviečiame Jus apsilankyti mūsų spektaklyje ir pamatyti viską savomis akimis.
Pagarbiai,
Spektaklio „Dreamland“ kūrybinė komanda:
Aneta Bublytė
Martynas Budraitis
Vsevolod Černozub
Regina Garuolytė
Dovilė Gudačiauskaitė
Mantas Jančiauskas
Daniil Konstantinov
Lauryna Liepaitė
Vytautas Matulevičius
Agnė Matulevičiūtė
Giedrė Putramentaitė
Rimantas Ribačiauskas
Kristina Savickienė
Aistė Ulubey
Komentarai