Šį interviu su Dominyku Niaura planavome gan seniai. Prasilenkdavome renginiuose, palinksėdavome vienas kitam galvodami apie neatliktą darbą, kol galiausiai, po daugiau, nei pusmečio, sutarėme dėl bendros datos. Važiuodamas troleibusu mintyse dėliojau klausimus, kurių susikaupė gan nemažai – visgi paskutinį kartą normaliai kalbėjomės prieš pusantrų metų. Per šį laiką Suicideoscope spėjo išleisti debiutinį self-titled albumą, pakeisti stilių ir pasirodyti ne viename klube ir netgi festivalyje “Devilstone”. Pastaruoju metu koncertuose būgnais su jais grojo Lukas Jankauskas iš No Real Pioneers.
Troleibusui sustojus vienoje Žirmūnų stotelėje, į jį netikėtai įlipa pats Domas ir nusprendžiame, kad pradėsime interviu iškart, gan neįprastoje vietoje. Paklaustas apie debiutinį albumą „Suicideoscope“, pripažįsta, kad nebuvo lengva jį užbaigti:
“Norėčiau padėti tašką ir nebegalvoti apie tai, bet aš vis tiek grįžtu ir galvoju. Dar po kasetės išleidimo šiek tiek redagavau albumą, tad kasetę nusipirkę klausytojai turi kiek kitokią versiją nei tai, ką galima išgirsti bandcamp’e. Išėjo panašiai, kaip su „The Life of Pablo“.
Darai, kol pasidaro ramu. Pavyzdžiui, dėl „Cruising Chapels“ jau visiškai ramu, kituose galbūt yra techninių klaidų, dabar jau daryčiau kitaip, bet neseniai pas draugą klausėm šio albumo per jo mažą magnetofoną, kuris savotiškai atkuria garsą, ir tuo metu skambesys man pasirodė priimtinas.”
Nėra paradoksalu, kad lo-fi albumą bandai padaryti kuo tobulesnį?
Ne (juokiasi). Aš žinau, kas toje muzikoje užkoduota ir bandau padaryti, kad tai atsiskleistų ryškiai ir aiškiai. Klaidos gali būti, bet noriu padaryti, kad jos viena kitos neužgožtų.
Pats lo-fi dabar tapo labai plačia sąvoka. Šis epitetas siejamas su daugybe žanrų – nuo tokio gitarinio lo-fi kaip Wavves iki įvairių šokių muzikos apraiškų kaip lo-fi house. Apskritai, tai yra estetika, kai neseki paskui komercinius garso standartus. Bet kai aš klausau Jandek, Terekke, Cremation Lily ar Giles Corey, užčiuopiu kai ką abstraktesnio: lo-fi komunikuoja tiesą apie žmogų. Tai yra izoliacijos režimas, kai išnyra tiesa apie žmogaus vienišumą bei laikinumą. Būtent tai man yra lo-fi.
Albume yra dainos, kurias parašei prieš 3 metus. Ar nedingo kūrinių aktualumas, kai atėjo laikas juos išleisti?
Šis albumas man buvo mokymosi procesas ir taip, aš dabar jau kitoks, bet tas procesas man buvo svarbus siekiant suprasti save. Manau, kad pagrindinė tema nepaseno ir netapo nebeaktuali – nors dabar mano stilius ir muzikinė įtaka kitokia, komunikuoju tuos pačius dalykus. Mirtis nėra kažkas, su kuo gali vieną kartą ir visiems laikams susitaikyti. Įsisąmoninti tokius dalykus reikia vis iš naujo.
„Suicideoscope“ skamba kaip studijinis, o ne gyvas įrašas – tai rinkinys skirtingų kūrinių, kurį poliravai taip, kad jis geriausiai perteiktų tavo mintis. Klausant tavo pasirodymų gaunama drastiškai kitokia patirtis, kadangi sugroti visko taip pat turbūt neįmanoma.
Tai man visada atrodė kaip sunkus uždavinys. Turbūt tik kelios albumo dainos suskamba gerai gyvai. Viena priežasčių – norint atlikti šiuos kūrinius reikia kitų žmonių, o tai jau kažkiek iškreipia patį konceptą – visgi tai yra izoliacijos tema. Dėl to dabartinėje pasirodymų programoje kasetės kūrinių beveik neliko.
Suicideoscope narių skaičius auga, tad izoliacija mažėja?
Jo, kartais ant scenos būnam net penkiese. Aš daug apie tai mąsčiau. Šitas žmonių skaičius, kuriuo apsistatau, galbūt yra gynybinė pastanga, kuri, aišku, bergždžia ir nieko nepakeičia. Jei pirmasis mano projektas buvo grynai izoliacinis ir neigiantis žmones, tai naujajame projekte bandau labiau atsiverti. Man labai patinka kitų narių įtaka Suicideoscope gyvam garsui, tačiau jų atsiradimas taip pat yra atmosferinis sprendimas, kuris publikai daro tam tikrą įspūdį. Kartais agresyvų, kartais komišką, bet tame nieko blogo.
Sulaukiu klausimų, ar mes viską darom ironiškai. Manau, jei daryčiau ironišką projektą, jis būtų daug aštresnis ir net nekiltų klausimų. Taip, kai kur galima rasti tongue-in-cheek faktoriaus, bet visumoje aš tai darau nuoširdžiai.
Ar didėjantis vienišumo romantizavimas padarė įtaką tau, kaip kūrėjui?
Nemanau, kad tai dabar populiariau, nei kada nors anksčiau. Galima atsiversti bet kurį gerą romaną ir matyti, kad protagonistas ten dažniausiai vienišas, kažkuo išskirtinis – būtent dėl to apie jį ir skaitome. Kalbant apie žmogaus vienišumą visuomenės kontekste – jokiu būdu nelaikau to siekiamybe. Gera visuomenė yra tokia, kurioje minimizuojamos sąlygos, verčiančios nugyventi gyvenimą jaučiant atskirtį. Žinoma, anksčiau manes netraukė būti protagonistu, aš norėjau būti tas gitaristas šone, ant kurio nekrenta šviesa…
… bet dabar tu frontmenas.
(juokiasi) Jo, nemaniau, kad taip nutiks ir užimsiu centrą. Bet man kitaip neišeina kurti.
Prodiusavimas miegamajame (angl. bedroom producing) atvėrė naujus horizontus kūrėjams – dabar albumą nuo pradžios iki pabaigos gali įrašyti tiesiog savo kambaryje, kaip ir padarei pats. Ar naudojaisi profesionalia įrašų studija?
Kasetę visą įrašinėjau namuose, o pradėdamas naujajį projektą, dariau eksperimentą trumpam persikeldamas į studiją – surengėme kelių naktų sesiją, kurioje dalyvavo nemažai žmonių. Bet kiek mes įrašėme būdami didelėje kompanijoje ir kiek dirbu vienas sėdėdamas namuose, nepalyginsi. Vis tiek mano atveju visa kūryba turi lįsti iš manęs.
Sheep Got Waxed yra sakę, kad į įrašų sesijas pasikviečia klausytojų, nes tada jaučia atsakomybę ir stengiasi sugroti kuo geriau. Ar pats jauti panašią teigiamą įtaką koncertų ar įrašų metu?
Norėčiau, kad man taip būtų, bet taip nėra. Ant scenos vis tiek gyvenu kažkokį kitokį gyvenimą – nereflektuoju, kad yra klausančių žmonių, nesijaudinu pasirodymo metu, negalvoju, kad reikia atlikti kuo geriau, nes visada stengiuosi daryti viską kuo geriau. Pasirodymo metu gyveni daugiau muzikoje, o ne prieš žmones.
Albume yra daina „Transactions“. Ar pavadinimas kilo iš tavo senos grupės?
Atvirkščiai. Dar prieš išleidžiant kasetę buvo ši daina ir grupei reikėjo pavadinimo. Man pasirodė, kad tai, kas slypi po šiuo žodžiu, talpina labai įdomias prasmes. Šis žodis man įprasmina santykius tarp žmonių, kurie dažnai paremti išskaičiuojama nauda. „Transactions“ yra apie tyrumo ilgesį.
Paskutiniu metu tavo kuriama muzika kinta gan radikaliai. Ar nusimato Suicideoscope, kaip projekto, pabaiga ir naujojo pradžia?
DIY jausmas nepakito. Nors ir teko įrašinėti studijoje, ji išnaudojama lo-fi prasme. Tai viso labo nauja erdvė, kur gali prisijungti kiti žmonės, tačiau reikšmingiausias jų indėlis yra ne tas, kad jie tiesiogiai prisideda prie muzikos, o tas, kad kiti žmonės padeda vesti dialogą, užduoti sau klausimus apie rūpimus dalykus ir bandyti į juos atsakyti. Suicideoscope matau kaip solinį projektą ir įrašų prasme jis visada toks išliks. Darydamas žanro posūkį, galėjau pakeisti pavadinimą ir pradėti nuo švaraus vardo, bet nematau tam prasmės. Jei visi tie dalykai, kuriuos kalbu, eina iš ten pat, žanras yra tik transporto priemonė. Man Suicideoscope yra laisvė, kur darai ką nori.
Gal Suicideoscope persimes į kitas meno formas?
Norėčiau. Mane labai domina vizualus menas, bet nenoriu nerti į tai aklai, jausčiausi gan diletantiškai. Labai įdomu yra ir video klipų kūryba, pvz., kasetės paskutinės dainos „I’m Not Killing Myself, I’m Faking A Sun Landing II“ klipas kilo iš performanso, kurį atlikau. Bandžiau eiti į įvairius išraiškos kelius, bet kol kas garsu man geriausiai pavyksta perteikti tai, ką noriu, todėl artimiausiu metu užmojai tik muzikoje.
Internete:
Komentarai