Is anybody out there? Hello?
Manęs klausia tolimas balsas. Keliaudama neapšviestais Naujamiesčio labirintais girdžiu King Krule The Ooz. Sekmadienis. Lauke sninga, o viduje kosėjanti Lofto dūmų mašina skleidžia tirštą rūką. Ši apleisto fabriko salė tamsoje slepia du tūkstančius akių. Visi sustingę laukia savo religinių apeigų – tai Karaliaus mišios saujelei išrinktųjų, spėjusių gauti laiminguosius bilietus. Rodos, jog šiandien melsiuosi pirmoje eilėje.
Bet pradžiai – tokie lengvi, jog kartais atrodo lyg turintys retą gebėjimą levituoti vos vos pakilę nuo žemės – keturi keliautojai laiku iš Flash Voyage. Priverčiantys alternatyvos išalkusią minią siūbuoti ir trypti kojomis. Šildyti raudonplaukį Archie – žmogų, su kuriuo dirbti nori Frank Ocean ir kurio dainomis dalinasi Beyonce, nuošalėje paliekant absoliučiai pozityvią statistiką ir kritikų meilės prisipažinimus – ne pati lengviausia užduotis. Bet Flash‘ai išties visiškai atsparūs baimei.
Lyg išlindę iš močiutės spintos, su ten paslėptais šešiasdešimtaisias vilkėtais kostiumais, jie atrodo kaip nuostabus ilgaplaukių indėnų ir Keruako bytnikų mišinys. Specialiai šiai progai pabėgę iš Vudstoko trumpam pagroti užmirštoje periferijoje Flash Voyage dalinasi šviesiomis ir be galo erdviomis melodijomis bei nuostabiais vokalisto šuoliais. Publika iš lėto neria į kolektyvinį sapną, o, (pasiskolinus pačios grupės apibūdinimą) šaika spinduliuoja savo ramybės ir laisvės aurą. Tuomet pamojuoja atsisveikindami. Bon voyage!
Mindžikuojame vietoje, skaičiuojame laiką, gaudome orą. Kol galiausiai kažkur be galo arti, už uždangos, švysteli kūnai. Vienas du trys. Laipteliais žemyn. Ore materializuojasi grupė. Ir, ilgai lauktas, pasirodo Zoo kid ar DJ JD Sports, o gal Edgar The Beatmaker? Šiandien – King Krule, tapatybę pakeitęs į džiazo, triphopo ir post punk mišrainę transliuojantį atlikėją. Vakaro kulminacija įsikūnijusi į per dideliais marškiniais apsirengusį, liesą raudonplaukį britą auksiniu dantimi ir tokia pat grandine ant kaklo.
Įsivaizduoju jį rūkantį Camel nutriušusiuose Londono skersgatviuose, apatiškai keliaujantį metro tarp išsiskyrusių tėvų namų ir paliekantį savo inicialus ant visų pamirštų pilkų sienų. Bet šiandien jis svečiuojasi čia. Vunderkindas, Easy easy įrašęs būdamas vos dvylikos. Punk poetas, niekada nenorėjęs eiti į mokyklą, Instagram renkantis dangaus nuotraukų kolekciją ir ,,karaliaus“ slapyvardį prašantis vizualizuotis kaip apgailėtiną gatvėmis šliaužiojantį monarchą. Beviltiško aristokrato muzika, atkeliauja iš naktų, kamuojamų nemigos, ir tuščių prirūkytų barų, kuriuose grodavo paauglystėje.
Čia, Vilniuje, Archie Marshall pristato naujausią darbą The Ooz – albumą iš prakaito, nagų, iš tavo akių išeinančio miego ir negyvos odos. Jo niūrus baritonas perduoda garsus, kurie tampa būdu trumpam išnykti. Tai kritimo į asfaltą didelių greičiu alternatyva. Būti ar nebūti? Būti muzikantu. Nebūti dėme, ištiškusia ant asfalto. Pirmieji muzikos garsai užlieja erdvę, akimirkai priblokšta sustingstu. Bandau pagauti kiekvieną mimiką ir spontanišką judesį. Trūkinėjantis šamano balsas išneša į atvirą kosmosą. Čia nėra deguonies, bet, tik šį kartą, vakuume sklinda garsas – King Krule mezga sudėtingą melodijų tinklą, kuriame rėkimas ir tykus murmėjimas susilieja į vieną garsų srovę. Labai tamsią simfoniją, papildytą funky saksofonu ir niūriomis gitaromis.
Jis agresyvus, šiek tiek piktas ir visiškai ekspresyvus. Nuogas karalius – todėl, jog čia ir dabar yra labai tikras – užsimiršęs ir nuskendęs sunkiasvoriuose dainų tekstuose. Pilnas savi-destrukcijos ir sprogstamojo užtaiso, retkarčiais peraugančio į lopšines, skirtas kažkada pažinotai baby blue. Tai toks didelis kontrastas neseniai klausytiems Alt-j – teisingai ir tvarkingai, bet kiek šaltokai atgrojusiems privalomąją programą. King Krule muzika gyva ir klausytojai tai jaučia.
Apie dėl žaibiškos karštligės kylančią temperatūrą signalizuoja atlikėjo monologai su lyg laukiniai gyvūnai ūksinčia minia, išalkusia didelės porcijos nevaldomos muzikos ir atsisakančia bet kokių prašymų – kategoriškai reikalaujančia pa-kar-tot. Tai pilnai įkrauta publika, atsakanti išprotėjusiam ant scenos vykstančiam šokiui.
Asmeniškai pats aukščiausias koncerto taškas – daina Half Man Half Shark, nuo šnabždėjimo peraugusi į didingą istoriją. Verčiančią klykti ir šokti į orą. Taip, kaip ir turėtų būti, kai esi pusiau žmogus – pusiau ryklys. Nenušlifuota versija, šalia kurios visi ankstesni įrašai – lyg ramus ežeras. Šįkart King Krule – vandenynas. Išplukdantis kažkur labai toli.
Rodos, jog linksma buvo visiems, ir I love you klykiančioms mergaitėms, ir saksofonistui, nesėkmingai šokusiam tiesiai į minią, ir, žinoma, pačiam Archie – garsiai pasvarsčiusiam, galbūt vertėtų sugrįžti darkart.
Išvada – visiškai verta.
P.S. – Archie Marshall, būk užsimiegojęs balsas telefono atsakiklyje, baltasis triukšmas sugedus televizoriui, vakarais skaityk man audio knygas. Tai balsas, kurio niekada neperdozuosiu.
Until the end of time.
Komentarai