[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Prieš 5 metus melomanų-gurmanų festivalyje “Off” Lenkijoje visiškai netikėtai patekome į vokiečių Bohren und der Club of Gore įgarsintus “šermenis”. Atrodė, kad atsidūrėme… kapo duobėje. Pasirodo būtent taip savo muzikos misija įsivaizduoja ir patys muzikantai: „Auditorija turi jaustis taip, lyg būtų kape“. 2014-ųjų pabaigoje grupės albumą “Piano Nights” išrinkome tarp 20-ies “oriausių” įrašų. Ir štai laidotuvių namus primenančioje Vilniaus Kongresų rūmų salėje turėsime galimybę dar kartą patirti kapo žvarbą, tamsą ir sustojusį laiką.
Bohren gimė devinto dešimtmečio pabaigoje Miulheime, Vakarų Vokietijoje. Grupė pradėjo nuo heavy metal, harcore ir noise, tačiau netrukus suprato, kad greičiau už visus jiems groti nepavyks ir pasuko priešinga kryptimi. Nuo to laiko Bohren yra tituluojami pačios lėčiausios ir baugiausios mūsų laikų muzikos autoriais. Perkusija ties širdies sustojimo stadija, pavėluotą meilę išpažįstantis tenoras saksofonas ir kaip viltis tirpstantys elektroninio pianino akordai…
Funeral jazz, doom jazz, horror jazz ir panašūs epitetai, naudojami apibūdinti Bohren & der Club of Gore muzikai yra pakankamai iškalbingi. Vokiečių kuriamos ir atliekamos kompozicijos yra tamsios, liūdnos, seksualios bei puikiai tiktų įgarsinti noir filmams.
Patys muzikantai savo stilių dažniausiai mėgsta apibūdinti detective jazz dariniu. Bohren muzika moka apsieiti be žodžių, o būgnai čia glostomi išimtinai šepetėliais, o jei vis dėlto prireikia vokalo, tai būna pats Mike Patton (buvęs Faith No More, Mr. Bungle, Fantomas, Tomahawk ar Peeping Tom vokalistas).
Trisdešimtus gyvavimo metus skaičiuojantys Bohren & der Club of Gore savo diskografijoje turi aštuonis albumus, kurių pavadinimai “Midnight Radio” [1997], “Sunset Mission” [2000], “Black Earth” [2002] ar paskutinysis “Piano Nights” [2014] akivaizdžiai sufleruoja, kuriam paros metui skirta grupės kūryba.
Trio koncertuoja retokai. Pavyzdžiui, pernai sugrojo tik keliolika koncertų, o pasirodymas Vilniuje bus tik 5-asis šiemet. Iš pradžių ketinę atskristi lėktuvu, vėliau muzikantai nusprendė važiuoti automobiliu. Jų turbūt niekas neperspėjo, kad autostrada nuo Varšuvos iki Bialystoko dar nebaigta, o iki Lietuvos – net nepradėta statyti. O gal kaip tik perspėjo ir todėl pokalbis, švelniai tariant, nepavyko…
Kurdami grupę girti sugalvojot tikslą, kad “publika turi jaustis tarsi kape”. Ar tikslas išliko toks pat kai išsiblaivėt?
Taip, mūsų gyvenimuose tarp girto ir blaivaus nėra jokio skirtumo.
Morten kartą sakė, kad jam patinka baladės ir tai buvo viena priežasčių groti lėtai. Galėtum paminėti keletą savo mėgstamiausių?
Ar jūsų gimtasis Mülheim an der Ruhr tinkama aplinka jūsų muzikai?
Ne.
Esate praktikuojantys daktarai, bent jau keletas jūsų, ar ne?
Nė vienas mūsų nėra ir nebuvo daktaru – vienas mūsų dirba intensyvios terapijos sanitaru.
Grupė yra tarsi jūsų hobis. Ar kada nors galvojate paversti ją pragyvenimo šaltiniu?
Tai mūsų gyvenimo būdas: stay cool, hang loose, admit nothing
Jūsų muzika kartais vadinama laidotuvių džiazu. Ar kada nors grojote laidotuvėse? Ar kada nors sutiktumėte ten groti?
Ne, ir niekada negrotume. Esame vestuvinė grupė.
Atrodo, nemažai susiduriate su savo piratine produkcija. Žinoma, tai blogai finansiškai, tačiau iš kitos pusės tai rodo jūsų muzikos poreikį ir populiarumą. Ką apie visa tai manote?
Tai visiškai bjauru.
Kas tas vaikinas ant “Piano Nights” viršelio – ar tai vienas jūsų?
Taip. Christoph Clöser.
Pirmą kartą pamačiau jus “Off” festivalyje Lenkijoje, kur nutildėte publiką. Jūsų muzika trapi, todėl koncerto vieta turėtų būti subtili ir rūpestingai parinkta. Kokia galėtų būti ar buvo ideali aplinka jūsų pasirodymui?
Neįsivaizduoju. Iki šiol grojome daugybėje nuostabių vietų. Galbūt rasime tą vieną ir vienintelę idealią aplinką ateityje. Negalvojame apie tai, gerai, kaip yra.
Viena stipriausių jūsų įtakų yra Lynch-Badalamenti duetas. Ką manote apie naujausią “Twin Peaks: the Return”? Norėtumėt pasirodyti “The Roadhouse”?
D. Lynch nėra viena stipriausių mūsų įtakų, “Twin Peaks” patiko kaip ir milijonams kitų. Nematėme “The Return”, bet, žinoma, sugrotume “The Roadhouse”.
Viename interviu sakėte: “Jei publika yra pakankamai stipri iškentėti tokią skurdžią muziką, mes ir klausytojai galime laikyti savoiškas mišias”, o kitame: “Neturime jokių lūkesčių savo publikai”. Dažnai susiduriate su pakankamai stipria auditorija, kuri iškentėtų jūsų muziką?
Kūriniai atveria kelius, o mes nedarome jokios įtakos savo klausytojams ir tai, kaip jie priima mūsų muziką. Kiekvienas turėtų susidaryti savo vaizdą. Tik keletas skundėsi, kad jie kentėjo…
Šiaip greitais ir labai vizualiais laikais grojate ypatingai lėtai ir nenaudojate jokių vizualų – ar tai savotiška kritika moderniam gyvenimo būdui?
Ne.
Ar galime tikėtis naujo albumo? Sakėte, pavadinimas paprastai atsiranda pirmas – gal jau sugalvojote jį?
Taip, galima tikėtis naujo įrašo ir taip, pavadinimą jam jau turime.
Internete:
[ENGLISH VERSION]
Your drunken goal of forming the band was “The audience must have the feeling of being in a grave.” Is the goal still the same when you got sober?
Yes, there is no difference in our lives between drunken and sober.
Morten once said he likes ballads and that was one of the reasons to play slow. Can you name few of your favorite ballads?
Is your native Mülheim an der Ruhr a suitable visual backdrop of your music?
No.
You’re practicing doctors, at least two of you, aren’t you? What’s your specialization?
None of us is or was doctor – one of us is an intensive care nurse.
Bohren is like your hobby, isn’ it? Have you ever though about making it a way of living?
It is our way of living: stay cool, hang loose, admit nothing.
Sometimes your music is called funeral jazz. Have you ever played at funerals? Would you ever agree?
No, we didn`t and we wouldn`t. We are a Wedding-Band.
Looks like you face illegal bootleg activities. Of course, it’s bad financially, but on the other hand it shows the need and popularity of your music. What do you think about all that?
It is absolutely sickening.
Who’s is the guy on Piano Nights cover? Is that one of you?
Yes. Christoph Clöser.
First time I saw you at Off festival in Poland. You made the festive audience silent. Your music is fragile, so the place should be subtle and carefully chosen. What would or probably was the ideal surrounding for your performance?
No idea. We played a lot of very beautiful places so long. May be we will find the one and only ideal surrounding in future. We don`t think about it, its ok as is its is.
One of the strongest influence of yours is Lynch-Badalamenti duo. What do you think about the latest Twin Peaks: the Return? Would you like to appear at the Roadhouse?
D.Lynch isn`t one of our strongest influences – we loved Twin Peaks – as million others did. We didn`t see The Return, but sure – we would play the roadhouse.
“If the audience is strong enough to suffer uneventful music, we and the listeners can celebrate as a kind of mass.” and the other interview says: “We don’t have any expectations to our listeners.” Do you often meet the audience so strong to suffer your music?
The songs are opening a way and we won`t influence our listeners and their reception of our music. Everybody should have his own pictures. And only a few complained, that they suffer…
In these fast and very visual times, you play extremely slow and don’t use any visuals – is that kind of critics of modern way of living?
No.
Can we expect a new record of Bohren? You said the title usually comes first – maybe you have one already?
Yes, you can expect a new record and yes, the title comes firs and we have one.
Online:
Komentarai