[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Kadangi šį pokalbį inicijavo kolega iš “Secret Thirteen”, įžangai iš jų skolinuosi šiandieninių pašnekovių Paper Dollhouse pristatymą. Astrud Steehounder ir Nina Bosnic duetas (gyvuose pasirodymuose Astrud pasirodo su Asher Levitas iš Londono eksperimentinio kolektyvo Old Apparatus), savo 3 albumus ir daugybę pabirų įrašų išsileidęs „Night School“, „Folklore Tapes“, „Bird Records“ bei savo pačių „Moondome“ leibluose. Paper Dollhouse skambesys – tarsi Pik Distrikto slėnyje įvykusi kolaboracija tarp Cocteau Twins ir Delia Derbyshire. Jų sodrus garsynas skleidžiasi naktine svajinga synth elegancija, organiniais ambiento ir folko potėpiais bei aliuzijomis į melancholiškas postreivo dekonstrukcijas. Tai galėtų būti nuostabus garso takelis pasivaikščiojimams prieblandoje po Londono priemiesčius, kur pramoniniai peizažai po truputį pereina į miškų ir laukų masyvus.
Prieš kelis metus su Paper Dollhouse jau kalbėta apie pusiausvyrą tarp gamtos ir miesto, organikos ir industrijos, o atlikėjos įsirašė savo vardą į žymiąją “S13” selekcijų kartoteką. Tuo metu jos dar nebuvo išleidusios savo naujausio nuclear pop albumo “The Sky Looks Different Here” ir neplanavo pasirodymo Vilniuje.
Būdamos paauglės turbūt žavėjotės pop žvaigždėmis? Negaliu patikėti, kad nuo pat pradžių šalinotės pop kultūros…
Nina Bosnic (NB): Niekada nesidomėjau popmuzika. Norėčiau, kad būčiau klausiusi. Paauglystėje klausiau sunkios muzikos, mėgau metalą. Labai patiko Deftones, mačiau juos kokį 20 kartų. Taip pat patiko Weezer. Kiek vėliau klausydavausi daug Sleater Kinney.
Astrud Steehouder (AS): Klausiausi daugybės nepriklausomos muzikos, mano mėgstamiausia grupė buvo Supergrass.
2011-aisiais “The Guardian” išrinko Paper Dollhouse Nauja savaitės grupe nr. 1169 ir pavadino jus grubia Enya versija. Ką šiandien apie tai manote?
AS: Manau, tai – pakankamai sąžininga, ypač turint omeny, kad mūsų pirmasis albumas buvo labiau folkas su elektronika. Vokalus su tam tikro stiprumo reverbu labiausiai išpopuliarino tokie atlikėjai kaip Cocteau Twins, o pagrindinėje scenoje – Enya ir panašūs, todėl, manau, daugeliui žmonių tai yra atpažįstamas palyginimas. Man labai patinka “Ready or Not”, kuriame naudojamas Enya semplas, spėju, šios citatos įtaka, tempas, tonas juntamas visame gabale ir įkvepia. Kalbant apie keltišką instrumentuotę, man labai patinka alavo dūdelės ir šiuo metu naudoju vieną tokių savo koncertuose.
Kaip susitikote? Astrud gyvena Londone, o Nina – kaime Sufolke, kaip keičiatės garso ir vaizdo idėjomis?
NB: Susitikome draugo namuose, kai mums buvo apie 17-ka. Astrud tuomet buvo rožiniais plaukais ir leido savo fanziną. Maniau, kad ji labai labai kieta ir norėjau būti tokia, kaip ji. Tačiau artimomis draugėmis tada netapome. Tūsintis kartu pradėjome jai įrašinėjant albumą “A Box Painted Black”. Tuo metu grojau kitoje grupėje, o Astrud norėjo pabandyti kažką kartu. Praleidome daugybę laiko jos virtuvėje ir sode Rytų Londone, kurdamos ir įrašinėdamos dainas, buvo vasara. Labai ryškiai prisimenu sapną: Astrud atneša augalą vazone prie mano durų. Atidarius duris, perduoda man, augalo žiedai ryškaus koralo spalvos. Tuomet supratau, kad kartu padarysime gražių dalykų.
AS: Abi gyvenome Londone ir mūsų gyvenimai persipindavo, tačiau keletą metų vis nesusijungdavo, kaip sako Nina. Prieš mums pradedant kurti kartu, Nina padarė nuostabią mano ankstesnės grupės Rayographs polaroidų seriją Dungeness pakrantėje – stulbinančia, nežemišką, keistą savo vaiduoklišku išblukusiu vaizdu. Daug kalbėjomės apie meną, fotografiją ir idėjas. Tuo metu dainavau su vienu Ninos draugų Pete Molinari, grojome gana tradicines, gitara paremtas, folkines dainas. Manau, mūsų santykiai visada buvo labiau dvasiniai nei praktiniai, tai atrodė teisinga, idėjos ir aplinka buvo svarbiau nei loginis įrašų struktūros kūrimas. Dabar Nina gyvena Sufolke ir jos idėjos labiau ateina iš gamtos, o manosios – iš industrijos, mechanikos, gamybos, melodijų ir panašiai.
Mes sakome trečias kartas nemeluoja. Ar naujasis įrašas yra artimiausia, kaip turėtų skambėti Paper Dollhouse? Kas jums jame labiausiai patinka?
NB: Manau, net jei kiekvienas įrašas vysto mūsų skambesį viena ar kita kryptimi, kiekviename jų yra savotiškos Paper Dollhouse esencijos. Taip pat, kiekvienas jų įkrautas informacija, kas tuo metu vyko mūsų gyvenimuose. “The Sky Looks Different Here” labai įtakojo tas kraštas, kur persikrausčiau, jo žavesys ir paslaptingumas, gamtos galia bei Šiaurės jūra. Manau, tai tikrai galima pajusti šiame albume. Jam įrašėme daugiau lauko įrašų (field recording), nei bet kada esame darusios, ir man tai išties sukelia vietos pojūtį, ar tai būtų kaimas ar miestas. Labiausiai patinka tai, kad girdint šiuos garsus dainose, jie nuneša į tuos momentus, kai už lango pustė sniegą, laukinė jūrą daužė uolas, kai vaikščiojai miškuose, o aplink čiulbėjo paukščiai.
AS: Kiekvienas įrašas yra visiškai kitoks. Tarp kiekvieno jų buvo bent keleto metų pertrauka, per tą laiką daug kas nutiko, todėl albumo vystymosi metu psichiškai ir fiziškai atsiduriame labai skirtingose vietose. Albumo sukūrimas – labai asmeninis dalykas, daug visko susiveda į vieną. Būtų nuobodu kartoti tą pačią formulę ar įrašyti kelis labai panašiai skambančius albumus, todėl pasiruošimas ir permainos kiekvienam albumui yra svarbu. Mano galvoje tai turėjo būti pop albumas. Nors jame nesekama pop tradicijomis, čia yra stiprūs melodiniai ir ritminiai pop elemnetai, vis dėlto iš esmės jis gana ambientinis ir jame viešpatauja aplinka. Jaučiu, dažnai siekiu pop skambesio, bet gaunasi kažkas kitko.
Visų pirma, albumas įkinkytas elektronikos sukurta atmosfera, bet yra ir minimalūs tekstai, kartu nepadainuosi, ne pop. Singluose “Haze” ir “Pearl’s Theme” nėra pastebimų tekstų, tačiau jie vistiek įsimenantys. Klausiau Ricardo Villalobos “Enfants”, kai tai išsivystė, čia yra ir Magma semplas, ir visa tai yra iš tikrųjų aukščiausios klasės. Ji tarsi pagauna bangą virš vienodo ritmo su vaikų skandavimu. Labai keista, bet tai veikia. Nepaisant retų žodžių, albume yra daug emocijų ir istorijų. Daugiausia švarių vokalų yra “Nothing Sacred” ir, manau, jie tikrai rezonuoja, nes labai išsiskiria iš beveik bežodžio abumo.
Man labai patiko, kad šiame įraše pavyko taip masyviai išplėtoti projektą. Kartu su Nina įrašinėjome jos name Sufolke, tuo pačiu abi įrašinėjome nepriklausomai ir dėliojome aplinkos garsus. Kai kurie gabalai išsivystė iš grubių bandymų arba jų sintezės, vėliau tik uždėjome efektus arba pakoregavome. Paprašėme Asher Levitas (“Planet Mu” / Old Apparatus) prodiusuoti albumą. Pažinojau jį iš Old Apparatus darbų ir teko dirbti kartu viename projekte. Jo prodiusavimo stilius labai padėjo ištobulinti skambesį ir sukurti branduolinę pop briauną, kurios ieškojome. Praleidau daug laiko su Asher Londone įrašinėdama sintezatorius ir vokalus, jis rūpinosi programavimu, būgnais ir efektais. Kartu dirbome su aranžuotėmis bei redagavimu ir, atrodė, viskas palaipsniui įdomiai susilydė. Man buvo svarbu padirbėti kartu ir tuo pačiu kiek įmanoma daugiau išmokti. Kai kurių vokalų aranžuotės stadijoje buvo derinamos ypatingai kruopščiai, pvz., “4 Moons”. “Mountain Energie” yra semplas, kur Luke dainuoja kriokliui, kurį visiškai “išplovėme”, but jis ten yra, tarsi sidabrinė migla. Asher turi labai gerą intuiciją ir puikiai papildo skambesį. Jis sukūrė tokį blizgesį, kurio niekaip nebūčiau padariusi. Albumas, nors ir skirtingas, tačiau jo skambesys vieningas ir, manau, tai iš esmės susiję su nuoseklia sinteze ir lauko įrašais, kurie nuspalvina visus trekus.
Gyviems pasirodymams David Packe sukūrė mums nuostabias vizualizacijas. Jos labai spalvingos, rūgštinės ir vaizdingos. Mano mama sukonstravo keletą Frank Stella stiliaus vaivorykštinių dekoracijų, kurias nudažė neoniniais dažais, Floss Cobb sukūrė tamsią vaivorykštinę suknelę. O mes visam tam pasirašėme, cha cha.
Kodėl trečiąjį albumą nusprendėt išleisti savo įkurtame “MoonDome” leible?
AS: Iš pradžių “MoonDome” įkūriau, norėdama išleisti kelias savo solo elektronikos kasetes. Iš esmės tam, kad išleisčiau, bet taip pat – kad tai būtų padaryta estetiškai man įdomiu būdu. Mes su partneriu kartu tuo užsiimame, todėl galime mėtytis idėjomis ir žaisti su apipavidalinimu. Neseniai išleidome remiksų kasetę su mėlynais rožės žiedlapiais.
Atrodė, jau pribrendo laikas leisti vinilą. Gavome paramą iš “PRSF Women Make Music” fondo albumo vystymui ir įrašinėjimui, taip pat – gyviems pasirodymams, pagalvojome, geras metas investuoti savo pinigus į spalvoto vinilo leidybą. Tai suteikė mums autonomiją ir buvo labai smagu. Ninos vyras Pete padarė keletą nuostabių nuotraukų ir sukūrė tikrai puikų konceptą iš idėjų, kurias aptarėme, o Andy Votel sukūrė viršelio dizainą, kuriame persipina čekų new wave estetika ir Sufolko vietovė bei spinduliavimo ir neono tema. Ir, žinoma, vinilas yra dangaus žydrynės spalvos.
Kokia aplinka būtų ideali šio albumo perklausai? “Miestas, skęstantis nesibaigiančiame metaliniame lietuje ir spinduliuojančioje aušros migloje” (ištrauka iš albumo pristatymo)?
NB: Tamsoje su tuo, kurį myli.
AS: automobilyje arba svetainėje.
Žinau, kūrėjai dažniausiai nemėgsta savo muzikos apibūdinimų, tokių kaip radioactive ambient pop ir panašių. Bet man patiko “awake but still in a dream” mintis iš jūsų “Nothing Sacred” kūrinio. Ar tai galėtų būti nuolatine Paper Dollhouse būsena?
AS: Manau, visuose albumuose yra gana aiški sapnų nuotaika. Pasąmoninė, somnabulistinė. Mano nuomone, nuclear pop yra taiklus šio albumo apibūdinimas.
Įtakingas muzikos leidinys “The Wire” jūsų albumo apžvalgą užbaigia tokia pastaba: “šis albumas tiesiog maldauja būti sempluojamas ir remiksuojamas: didžėjai, atkreipkit dėmesį”. Ar mėgstame sempluoti ir/ar remiksuoti, ką apie visa tai manote iš esmės?
NB: Neturiu nieko prieš remiksavimą, tačiau žmonėms per dažnai kyla potraukis papildyti kažkuo, jei garsas retokas, perlieti viską iš naujo, kad užpildytų, atrodytų, tuščią erdvę. Manau, kartais galima to ir nedaryti, leisti būti. Iki tam tikro laipsnio sempluojame muziką, tačiau kaip lauko įrašinėjimų dalį, manau, mums tai atrodo organiškiausia.
AS: Klausausi muzikos su daugybe semplų, vokalų semplų, džiunglių ir t.t. Šiandien klausiausi šitos, kurioje yra labai įsimenanti vokalo iškarpa.
Taip pat mėgstu AFX “Every Day”. Esu didelė Andy Weatherall “Hallelujah” remikso gerbėja. Galėčiau netgi pasakyti, kad tai – vienas mėgiamiausių mano visų laikų kūrinių. Todėl esu remiksavimo advokatė, jei tik gali padaryti su tuo ką nors įdomaus.
Kita “The “Wire” apžvalgos citata “elektroninės raganystės aura”. Ar naudojate kokius nors burtus ar kitus dvasinius ritualus kurdamos?
NB: Manau, turime savo ritualų. Mums rūpi performanso ir teatro elementai muzikoje, o grojimo momentas mums yra labai svarbus kaip draugėms.
AS: Manau, labai svarbu sąmoningai nesuvokti, ką kitas bando padaryti ir leisti tam nutikti. Esi tartum transo būsenoje, leidi dalykams vykti. Mūsų darbuose ar praktiniuose gyvenimuose tai neturėtų būti tikslas, tačiau būtent čia nutinka stebuklai.
Astrud, kuo dirbi “The Wire”? Ar buvimas atlikėju padeda ar trukdo darbui muzikos medijoje. Kai kam tai galbūt atrodo neobjektyvu ar neetiška…
Myliu darbą “The Wire”. Visą laiką klausomės išties įdomios muzikos, dažnai tokios, kokios niekada net nesužinočiau. Dirbu reklamos ir partnerystės skyriuje, nerašau apie muziką, tačiau kalbamės su daugybe muzikantų, leiblų, festivalių apie jų įrašus ir idėjas – tai tikrai įkvepia. Esu apsupta žmonių, kurie aistringai domisi ir tiek daug žino apie muziką, jog čia dirbti yra nuolatinis švietimasis. Mano kūryba čia vertinama taip pat, kaip ir bet kieno kito. Kartais girdi tiek daug geros muzikos, kad sunku pateisinti savo veiklą, tačiau muzikos kūrimas yra asmeninis reikalas, kažkas, ką turiu daryti, nesvarbu, ar tai gerai, ar blogai, vistiek tai darysiu. Turi pasitikrinti savo ego, žmonės yra sukūrę tiek daug visokio gėrio, tik susirask, semkis įkvėpimo ir būk aktyvus.
Paper Dollhouse pavadinimas paimtas kultinio 1988 siaubiako “Paperhouse”. Koks buvo paskutinis jūsų matytas filmas, vertas sceninio slapyvardžio, jei pradėtumėt dabar?
NB: Jau kelis metus esu apsėsta argentiniečių filmo “La Niña Santa”. Galėčiau žiūrėti jį kiekvieną dieną, patinka garsai ir apšvietimas, mažos vizualinės detalės. Būčiau La Niña Santa.
AS: Tiesą sakant, “Lady bird”. Manau, turėčiau kostiumą.
Taigi, kaip šiandien atrodo dangus?
NB: Kas mane iš tikrųjų atvedė į Sufolką, tai šviesa. Gyvename sename kotedže žemomis lubomis ir akmeninėmis sienomis, šalta ir tamsu, tačiau saulės šviesa čia yra neįtikėtina. Patinka, kaip ji patenka į šiuos žemus kambariukus tokiais kampais, jog kartais tai atrodo tarsi stebuklingos rausvai geltonos šviesos dulkės, pabertos ant sienų ir grindų. Daugumą rytų stoviu ir tiesiog stebiu šviesą. Vakarais laukiu šešėlių, vėlyvos šviesos tarp medžių. Saulė kyla už ir leidžiasi priešais namą ir per dieną vyksta daugybė šviesos pasikeitimų. Kiekvieną vakarą bet kuriuo sezonu čia vaizdingi saulėlydžiai virš laukų ir upės, o giedromis naktimis matyti tiek daug žvaigždžių. Tai labai jaudina. Man atrodo, albumo pavadinimas atsirado mums bendraujant sode po atviru dangumi.
Šiuo metu yra naktis, nuolatos lyja ir daug debesų, todėl žvaigždių nesimato. Taip pat labai šalta, grįžtu prie savo įprastos kėdės priešais židinį.
AS: Lyja, tikiuosi.
Internete:
soundcloud.com/paper-dollhouse
[ENGLISH VERSION]
As teenagers you were probably obsessed with some pop stars? Can’t believe you stayed away from pop culture from the very beginning.
N.B I was never actually into pop music, I wish that I was. As a teenager I listened to heavy music, I liked metal. I was really into the Deftones and have seen them about twenty times. I also loved Weezer. Later on I listened to Sleater Kinney a lot.
AS. I listened to loads of indie stuff, my favourite band was Supergrass.
In 2011 The Guardian, while naming Paper Dollhouse New band of the week No 1,169, quoted you as gnarly version of Enya. What did you think about that today?
A.S I think it’s fair enough, especially around the time of the first album which was more folky with electronics, really stripped back. Reverb-laced vocals of a certain pitch were probably popularised most significantly by the artists like The Cocteau Twins and on a mainstream tip by Enya, so I guess it’s a widely recognisable reference for a lot of people. I am a big fan of “Ready or Not” which contains an Enya sample so I guess there is an influence, the pace and tone of that sample with the rest of the track is so inspired. In terms of celtic instrumentation, I’m a big fan of tin whistles and currently use a black one in the live set.
How did you both come together? How do you exchange ideas about sonic and visual stuff, while Astrud lives in London and Nina in Suffolk countryside…
N.B. We met at a friend’s house when we were both around 17 I think, Astrud had pink hair and her own fanzine, I thought she was very very cool and I just wanted to be like her too. But we didn’t really become close friends until years later. Around the time she was making A Box Painted Black we started to hang out a lot. I was in another band at the time and Astrud wanted to try something together. We spent a lot of time in her kitchen and garden in East London writing and recording songs, it was summer. Then I had a very vivid dream of Astrud arriving at the door of my house carrying a potted plant. When I opened the door she handed it to me and I took it, its flowers were the colour of bright coral. That’s when I knew that we would do cool things together.
A.S. We both used to live in London and our lives were intertwined but staggered across several years, as Nina said. Before we started working on any music together Nina took a set of incredible polaroids in Dungeness for my previous band Rayographs which were just stunning, really ethereal with weird ghosting due to decayed film. We spoke a lot about art, photography and ideas. I was singing with one of Nina’s friends Pete (Molinari) around that time which filtered through into a more traditional guitar-based folk song structures I was playing with at the time. I think the relationship we have has always been very psychic rather than practical, what feels right, ideas and atmospheres rather than a logical, building structure of records. Now Nina is in Suffolk the ideas she brings are often based in nature, where as mine are probably more industrial, mechanised, production, melodies etc.
We say the 3rd time doesn’t lie. Is your new record is the closest how Paper Dollhouse should sound? What do you like about it most?
N.B. I think although each record develops our sound a little further in some ways, each carries within it the essence of Paper Dollhouse in its own way. Also, each is very informed by what is happening in our lives at the time. The Sky Looks Different Here has really been influenced by the part of the country I moved to, its magic and mystery and the power of its nature and the North sea. I think that really comes across on the record. We did more field recordings for this album than we ever did before and to me this really evokes a sense of place, be it the rural countryside or the city. What I most love about it is hearing those sounds in the songs, being transported to those moments, like snow being shovelled outside the cottage, the wild sea hitting the rocks, walking in the woods or bird song.
A.S. Each record is completely different. There have been a number of years between each release and a lot has happened so we’re in very different places mentally and geographically when each album develops. It’s a very personal thing to create an album, a lot goes into each one, even if the duration or method of production is different. I think it would be dull to repeat a formula or to have two records sounding really similar, so the change in set up for each record has been important. In my head it was going to be a pop album. Though it doesn’t follow a pop structure there are strong melodic, rhythmic and pop elements within the record, but essentially it’s still pretty ambient and the atmosphere reigns. I feel I’m often reaching for pop but another record happens. For a start the album is harnessed by atmosphere, electronics but there are minimal lyrics, nothing to sing along to, so not pop. The singles “Haze” and “Pearl’s Theme” have very few discernible lyrics but they’re still catchy. I was listening to “Enfants” by Ricardo Villalobos when that evolved and it samples Magma and it’s all really higher end, it sort of catches a wave on top of a locked groove with a children’s chant. It’s very odd but it works. Despite the sparse lyrics, there are emotions and stories present behind the vocals. The track with the most clear vocals is Nothing Sacred, and I think they really resonate as they stand out so much through a largely wordless record.
I really like that we’ve been able to really expand the project massively with this record. Nina and I spent sessions recording in her house in Suffolk, while we both also recorded independently and compiled field recordings. Some of the tracks were raw takes or a fusion of takes that we added production effects to afterwards, or re-edited. We were also able to ask Asher Levitas (Planet Mu/ Old Apparatus) to produce the album. I knew him from his work in Old Apparatus and had worked with him on a previous project. His production style has really helped to craft the record and create the nuclear pop edge we were after. It’s sympathetic to the original elements, but very hyperreal in others, such as augmenting the clicks of the camera in Dream Fields to merge the natural sounds with the industrial. I spent sessions working with Asher in London recording synths and vocals, while he focused on programming and drums and production effects, and we worked closely on arrangements, editing, mixing and production so I felt like everything fused together in a gradual but interesting way. It was important for me to work in a co-production facility, to learn as much as I could along the way. Some of the editing and placement of vocals was really precise especially at the arrangement stage, for instance in “4 Moons”. Mountain Energie contained a sample of Luke singing to the fall that we completely washed out, but it’s still in the track like a silver haze. Asher has a slick take on production; he’s really intuitive and great with augmenting sounds. He created the polish that I couldn’t have created. The album, though diverse, sounds really cohesive and I think a lot of that is to do with the consistent synthesis vs field recordings that colour the tracks.
The live show now has a proper AV set up. David Packe (who created the visuals and artwork for Old Apparatus) has designed some incredible visuals for us. They’re really colourful, lysergic, painterly. I gave him a brief and he totally nailed it. My mum also constructed and painted some Frank Stella-inspired rainbow props that we designed together which she painted in neons to be used with UV light and daylight, and dressmaker Floss Cobb made a darkside Rainbow-Brite style dress for it. We really went for it haha.
Why did you decided to publish your 3rd album on your own MoonDome label?
AS. MoonDome was initially set up to release several solo electronic tapes, mainly to just get them out but also to compile them and release them in a way that was aesthetically interesting to me. My partner Luke and I run it together, so can bounce ideas off each other and play with artwork ideas such as prints and other ideas. We recently released a remix tape which came with blue rose petals. It also seemed like the right time to release vinyl. We received some funding from PRSF Women Make Music towards the development and recording of the album and also to help fund live show, so we thought it would be a good time to invest our own money to self-release coloured vinyl. It gave us autonomy and was really fun. Nina’s husband Pete took some really cool photos and created a really great concept from the ideas we were discussing and Andy Votel designed the sleeve which combines a Czech new wave aesthetic with the locality of Suffolk, and the theme of radiation and neons. And of course the vinyl is sky blue.
What would be the perfect surroundings listen to it? “A city drowning within the endless downpour of metallic rain and a radiant haze of dawn” ?
N.B In the dark with someone you love.
AS. In a car or in your lounge.
I know, usually artists don’t like their music description, like radioactive ambient pop or similar. But I liked “awake but still in a dream” from your Nothing Sacred composition. Is that sound like constant Paper Dollhouse mode?
AS. I think there’s a pretty dreamlike quality to all the albums. Subconscious, somnambulistic. I think nuclear pop is accurate for this record.
The Wire ends your album review with the remark: “this is an album begging to be sampled and remixed: DJs take note”. Do you like to sample and/or remix, what do you think about this in general?
N.B I don’t have anything against remixing but there is too often the urge from people to play with something if it is sonically a bit sparse, to remould in order to fill a seemingly empty space. I think it’s also ok sometimes not to. I think it’s ok too to let something be. We do sample other music to a degree but it will be a part of a field recording, I think this feels most organic to us.
AS. I listen to music with a lot of samples, vocal samples, jungle etc. I was listening to this today which has a really catchy cut up vocal edit:
I love AFX Every Day also. I’m a massive fan Andy Weatherall’s remix of Hallelujah, I’d go as far as saying as it’s one of my favourite tracks ever, so I’m an advocate for remixing if you can do something interesting with the track.
Another quote from The Wire’s review is “aura of electronic witchiness”. Do you use some spells or other spiritual rituals while creating?
N.B I think that we do have rituals, our own. I think that the element of performance and theatre is very important to us in music and I also think that the element of play is very important to us as friends.
AS. I think being unconscious about what one is trying to do and letting it happen is really important. So you’re trancelike, letting stuff happen. In most of our working and practical lives, this really isn’t the case or the focus. But it’s where magic occurs.
Astrud, what is position at The Wire? Is being an artist helps or interfere working in musical media? Some might think it’s not so objective or ethical…
AS. I love working at The Wire. We listen to really interesting music all the time, often stuff that I would never happen upon otherwise. I work in the advertising and media partnerships side so I don’t write about music, but get to speak to a great number of musicians and labels and festivals about their releases and ideas which is really inspiring. I’m surrounded by people who are really passionate and knowledgeable about so much music that it is a daily education working there, really. My music is judged on exactly the same terms as anyone else’s, that’s how it works there. Sometimes you hear so much good music it’s difficult to justify doing anything but making music is a personal thing, something I need to do, so whether it’s good or not I’m still going to do it. You have to check your ego, there’s so much good stuff people have created, just be informed and inspired and keep active.
Paper Dollhouse is taken from the 1988 cult horror movie Paperhouse. What was the last movie you saw, that is worth of stage alias if you start it now?
N.B I have been obsessed with an Argentinian film called La Niña Santa for some years now. I could watch it every day, I love the sounds, the light, the small visual details. I would be La Niña Santa.
AS. It was actually Lady Bird. I guess I could get a costume.
So how is the sky looks today?
N.B The thing that really drew me to Suffolk is the light. We live in an old cottage with very low ceilings and stone walls, it is cold and dark but the sunlight here is incredible and I love how the light enters these small, low rooms at such angles that sometimes it appears at though some magic pink and yellow light dust has been sprinkled on the walls and floors. Most mornings I stand in a room and just watch the light. In the evenings I wait for the shadows, late light pouring in through the trees. The sun rises behind and sets in front of the cottage and there are many changes in the light throughout the day. Every evening, in every season there is a spectacular sunset across the field and river and on clear nights we see so many stars. It is very moving. I think the title of the album came from a conversation we had here in our garden under the sky.
Right now it is night, it’s raining steadily and there is cloud cover so no stars. It is also very cold, I am returning to my usual chair in front of the fire.
AS. Raining, hopefully.
Online:
Komentarai