Kažkas iš kelionių parsiveža nuotraukų ir video įrašų, kažkas savo įspūdžius suguldo dienoraščiuose, kažkas realizuoja juos virtuvėse ar tiesiog “pasideda” savo atsiminimuose. Kompozitorius ir atlikėjas Paulius Kilbauskas laiką, praleistą Balio saloje, įamžino savo soliniame albume “Elements”. Penki elementai susijungė ir tapo itin pasaulietiška instrumentine muzika. Galima siųsti į kosmosą.
“Elements” be pompastikos buvo pristatytas šiemetinėje Knygų mugėje Muzikos salėje legendinės įrašų kompanijos “Zona records” stende. Pauliaus Kilbausko bandcamp’e yra keletas jo koncertų įrašų, filmo “Lošėjo” garso takelis ir net muzika vaikiškam žaidimui “Pepi Tree”. Čia galima rasti ir bene paskutinį fiziniu formatu išleistą Pauliaus darbą “Bango Collective”, prieš daugiau nei 10 metų įrašytą kartu su Vilniaus romais.
O viskas prasidėjo praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, kai Blogiausių grupių festivalyje (tuometinis “Garažo”, “Novus” ir panašių konkursų atitikmuo) laimėjo grupė Empti, tuo metu grojusi gana aršią instrumentinę muziką. Išbandę kelis vokalistus ir prie mikrono stojus Giedrei tuomet-dar-ne-Kilčiauskienei, Empti nunešė Lietuvą savo intelektualia popmuzika – 1999-aisiais išleistu albumu “Estrada” (“Discogs” sako: downtempo, acid jazz, deep house). 3 “Bravo” (tuometinis M.A.M.A. atitikmuo) statulėlės ir solidi vieta Lietuvos muzikos scenos elite. Empti ruošėsi išplaukti ir į platesnius vandenis, tačiau 2001-aisiais jų karjerą pristabdė iškart kelios netektys – kelių mėnesių laikotarpyje mirė būgnininkas Kristijonas Karinauskas ir klavišininkas Darius Janušonis. 2010-aisiais buvo išleistas geriausių grupės kūrinių rinkinys “Fermata” su trimis naujomis dainomis. Vėlesni bandymai reanimuoti Empti nebuvo sėkmingi.
Tačiau Paulius Kilbauskas nenurimo: Overtone kūrė kartu su ta pačia Giedre ir tuomet dar adekvačiu Sauliumi Prūsaičiu, Dublicate – su Geniu ir Marijumi Aleksa, Bango Collective – su Vilniaus romais, “Lošėjo” ir “Redirected” garso takeliai su The Bus (Pauliaus ir Domo Strupinsko duetas), improvizacinio garso ir tapybos projektas su dailininku Sigitu Staniūnu.
“Buvau Knygų mugėje, Muzikos salėje, prisistatė vyriukas ir sako, gal galėtum man parašų užmest? Ir išsitraukė 13 leidinių, kuriuos turėjau pasirašyt: mano ar kartu su kažkuo, Dublicate, Bango Collective, Empti, Overtone. Sako, žinai, tu daugiausia parašų padėjai. Atrodo, nieko nedarau, bet kažkas vyksta,” – stebisi Paulius.
Paskutinį kartą “Roofsound” studijoje teko lankytis, kai darėme video interviu su Dublicate. Deja, bederinant visiems tinkamą montažo variantą, išsiderino motyvacija ir ši medžiaga atgulė į skaitmeninę nebūtį. Šįkart dėl susitikimo susitarėme Pauliui su Marijumi įrašinėjant “Big Jelly” studijoje Anglijoje. Čia jie dirbo su senu Empti draugu, buvusiu SH.. grupės būgnininku Andriumi Kačanovu.
Mokslai, įkvėpimai ir pojūčiai
Mane išmetė iš visų įmanomų mokyklų. Nesu nieko baigęs, prisipažįstu. Baigiau 9 klases, į 10-tą pradėjau vaikščiot, bet pamačiau, kaip vakarinėje klasiokas iškviestas prie lentos ant “o” nosines pradėjo dėt ir supratau – čia tikrai ne man. Šalia, prie Rasų kapinių buvo studija, mieliau ten eidavau. Mane buvo tris metus 9-oje palikę. Ne dėl to, kad kažko nemokėjau, bet gal charakteris ne tas, tais laikais jei būdavai biškį kitoks negu visi, tai jau labai blogai. Kankino mus ten iš tikrųjų, vos ne metoo būtų galima dabar pradėt. 5-oje klasėje pirmą dieną atėjome pas naują auklėtoją ir ji iškart skynė man “žurnalu” per kaušą, nes, matai, negalėjau ramiai nustovėt. Duodi į galvą ir ramu. Bet aš ne tas buvau, su kuriuo galima ramiai. Manęs nenuramindavo, o kaip tik – įkvėpdavo.
Mama vis primindavo, kad be mokslų bus negerai. Bet aš visada žinojau, ko noriu. Kai mane išmetė iš muzikos mokyklos, supratau, kad noriu… muzikos! 12-13-os jau nelabai vaikščiodavau į pamokas, nenuorama buvau. Prasidėjo mutacija, negalėjau chore dainuot, o su mutacija ne tik chore negali dainuot, bet ir šiaip normaliai susivokt nebegali – chemija gerai veikia.
Susiradau gerai aptrintą keturių stygų gitarą, nesvarbu, kad nebuvo visų šešių, ir po biškį, po biškį, po biškį… Blogiausių grupių festivalyje, man atrodo, SSG tada laimėjo, pasakiau sau, kad irgi vieną dieną laimėsiu. Tam prireikė poros metų. Rutuliojosi rutuliojosi ir nepaleido manęs muzika niekada. Keitėsi labai radikaliai, bet nepasakyčiau, kad dėl kurio nors etapo būtų gėda. Visi jie savotiškai žavūs. Dabar dar kitaip norisi. Nuo kažkurių metų girdisi mano braižas visuose projektuose, nesvarbu, ar būtų Bango Collective, ar šitas – vistiek juos kažkas riša. Vėlesniame etape minimalizmas pradėjo patikt. Atsirado džiaugsmas tuo, kas yra. To niekas nemokė.
Jokių mokslų neišėjęs, viskas paremta jutimu, nors aš jo negaliu įvardint. Tačiau remiesi visiškai kitokia mokykla. Įdomu būna… susitikom su Aiste Baliunyte (groja arfa kūrinyje “Seven” – Ore past.). Ir ji klausia, bus natytės, sakau, neee, natyčių nebus. Įdomu, sako, nes aš be natų nelabai… Nieko čia ypatingo, pajaust reikia. Ir viskas gerai buvo, viską pajautė, bet sako, bliamba, kaip įdomu, aš visą gyvenimą per žinias ir maksimalų išspaudimą iš technikos, o čia visai kitas priėjimas. Technikos gali ir nebūti, svarbiausia – geras pojūtis. Kiekvienam džiazo muzikantui būtų sunku apsiriboti penkiomis natomis. Viskas daugiau negali – tabu. Man tai buvo labai sveika. Viską pradedi taip atsargiai dėliot.
Žalioji Balio mokykla
Kaip šeima turėjome priimti sprendimą, ar smeigiam čia kojas į betoną, perkam butą ar panašiai. Turim du vaikus, ką daryt? Gal jau laikas būtų susiprotėt, bet pagalvojom, kad dar ne visai. Mano žmona Laurutė kažkokiu būdu pastebėjo “Green School” mokyklą. Parašėme jiems, kad turime 4 metų sūnų ir gal išeitų ten darželį lankyt. Pradėjome susirašinėt ir taip gavosi, kad Adą priėmė – išvažiavome metams į Balį.
Atvažiavom, naktis, šiukšles degina, šunys laksto, o ryte saulė pakyla, spalvos atsiranda – visai kitaip viskas. Paskui jau viso to net nepastebi.
Mano 40-mečio proga buvom ant Agungo kalno užsilipę. Nuostabus patyrimas. Šalta velniškai, bet žiauriai faina – toks vaizdas. Buvo ilgam įsimenantis pasivaikščiojimas.
Nyepi arba Tylos diena. Dieną prieš hindu Naujuosius metus turi sėdėt namuose. O, koks tada malonus Balio garsas! Nevažiuoja motoroleriai, neskraido lėktuvai, nevažiuoja mašinos, žmonės nevaikščioja.
Susipaprastinimas ir šventikų “rokenrolas”
Iš pradžių galvojau nusitempt ten savo studiją, bet labai brangiai šitas malonumas būtų atsiėjęs, todėl atsisakiau. Gana stipriai susipaprastinau: pasiėmiau gitarą, kompą ir kiek telpa visokių mažų daiktų, laidų tarp kojinių į lagaminą. Jau vien tai davė mano naujai muzikai gerą impulsą – visiems rekomenduoju tiesiog susipaprastinti. Ir bendrai gyvenime tai labai naudinga. Kai supranti, kad turėsi metus gyventi su tiek, kiek pasiėmei… iš tikrųjų net tiek nereikia.
Vaikščiojau su rekorderiu ir rankiojau semplus – ten gana platus spektras garsų, tiek dieną, tiek naktį. Taip sutapo, kad išsinuomavome namą ir tuo metu iš trijų skirtingų šventyklų, trijų skirtingų pusių – vienoje ruošiasi kremavimo ceremonijai, kitose – dar kažkam. Trys šventikai pusę nakties varydavo savo “rokenrolą”. Kadangi mėgstu muziką ir garsus, tai man žiauriai gerai pindavosi viskas. Pavažinėdavau, paįrašinėdavau. Turėjau minty, kad būtų faina su kažkuo susipažinti iš “gamelanistų” ir pabandyti muzoną padaryt.
Gamelanas ir jo pulsacijos
Gamelaną, kaip ir įprastą orkestrą, sudaro daug instrumentų, tik visi jie yra mušamieji, metalofonai, ir dirba kaip vienas.
Prieš tai nežinojau, kad ten gali girdėti juos ant kiekvieno kampo. Kiekviena gatvė turi savo “grupę”. Įdomu, jie visi veikia kaip vienas instrumentas, negali dalimis išskirstyti. Pavyzdžiui, groja du žmonės tokiais pačiais instrumentais, tik vienas atlieka dešinės rankos funkciją, o kitas – kairės. Jei būtum būgnininkas ir grotum paradidlus, ten tai daro du žmonės. Mano smegenims tai buvo labai sudėtinga suvokt. Dešinę ranką dar suvokiu kaip darbinę, bet to bičo grojimą, kuris “valdo” kairę…
Muzika Balyje nėra pramoga. Gali eiti į turistinius pasirodymus, bet iš principo nėjau. Stengiausi ką kitą tame įžvelgt. Kiniečių muzika iš principo yra apie pauzes. Kur yra pauzė, ten – esmė. Pas baliniečius visas muzonas yra apie bangą, kaip jos tarpusavyje pjaunasi. Vienas gamelanas su kitu tarpusavyje truputį nedera, vienas groja ir siunčia lygų signalą, o kitas – vibruojantį. To niekaip neįrašysi, bet tas pojūtis, kai jie visi užgroja. Aišku, yra mažiau gerų muzikantų, kurie to neišgauna, bet kur jau tikrai geri, tai tas “eina” labai labai ryškiai. Ir daug sluoksnių. Ritminė muzika tampa viena didele banga. Tuomet jau nebeklausai, kiek greitai ir ką jie daro, o klausai tų pulsavimų, kaip tavo ausies būgnelis visa tai priiminėja. Net ne būgnelis, o visas kūnas. 5 natos. Šimtmečiais, jei ne tūkstantmečiais. Niekas nesikeičia.
Jei esi muzikantas, turi atgrot apie 200 švenčių per metus plius: laidotuvės, vestuvės, krikštynos ir dar šventyklų gimtadieniai – realiai groji kiekvieną dieną. Apie gitaras ar kitus instrumentus jau ir nespėji pagalvot. Be to, turi auginti kitą kartą, statyt ant kojų, kad gamelanas grotų toliau.
Man buvo iššūkis padaryti, kad pagrindas būtų gamelanas, bet pati forma ir pati muzika nebūtų surišta su jų tradiciniu požiūriu. Tai jiems irgi buvo įdomu, kaip čia kas ir kodėl. Gaila, per mažai laiko buvo. Tokį projektą be gero mecenato būtų sunku padaryti, bet taip jau gavosi, kad ten atsiradau ir viskas buvo lengviau. Įdomu būtų gyvai šitą projektą padaryt – visiems kartu sugrot. Jie septyniese ir aš su keliais sintezatoriais. Iš pradžių galvojau ir gitarą panaudot, vistiek – iš dūšios privalėčiau soliagą įvyniot, bet ne – viską išmečiau. Norėjosi, kad aukščiau būtų, labiau į dangų eitų, o gitara labiau prie žemės traukia.
Balot ir jo septetas
Vis tuos semplus įrašinėjau ir galvojau, kad reikia kažko daugiau, o Balis vistiek… Dievų sala ir ten pildosi norai. Atsirado toks vienas vyriukas, kuris supažindino mane su Balot, tokia jo pravardė, tikras vardas – I Putu Gede Sukaryana, ir jo chebryte – septyni muzikantai, pakankamai jauni, apie 28-30 metų amžiaus.
Vaibą buvo nesunku pagaut. Nesusimąsčiau apie tai. Būna, kad žmonės iškart neprilimpa ir tu net neini arčiau, o būna tokie, kad viskas iškart ok, gali net nebendraut. Jie jaučia, ko tu nori, gali net nepasakot.
Pradėjome dirbt dviese su Balot ir ieškot bendrų sprendimų su mintimi, kad paskui visa tai būtų galima pergroti su visais. Mintis buvo graži, bet likau tik su eskizais. Iki galo nepavyko, bet gal ir gerai, gal pavyks kitame albume. Be visų tų švenčių ir vaikų mokymų, jie neturi daug laiko, be to, mūsų ir jų laikas eina į skirtingas puses. Jei pas mus eis į priekį, tai pas juos kils į viršų. Kažkur jie susikerta, bet kada ir kaip – sudėtinga susitarti. Per pusę metų su Balot susitikom maksimum 6 kartus. Ir iš tų kartų turim tokią muzikytę. Nežinau, kaip čia ją pavadint… tokia dokumentika apie kelionę. Ji buvo kitokia, bet pastovėjo ir nusprendžiau… labai ačiū draugams ir ypatingai šeimai, kurie sakė, kad turiu pabaigt, nes vėl viskas nudulkės kažkur. Pagaliau atėjo metas.
Iki Balot numint motoroleriu kiekvieną kartą užtrukdavo apie pusantros valandos. Turėjo būti gerai įsijungęs noro varikliukas šiais tingėjimo laikais. Tikrai pavargsti tiek važiuodamas, o dar grįžti tiek pat tamsoje. Važiuoti reikėdavo iki Tana Lot, kur yra gerai žinoma turistinė šventykla ant uolos. Ten dabar Trump’as ruošiasi statyt 7 žvaigždučių rezortą, o kadangi Balyje negalima statyti namų aukštesnių nei aukščiausia palmė, jį gali užklupti bėdos. Dvasioms vokelių neperduosi, o ten jos tikrai egzistuoja. Ten tikrai norai pildosi – pasakysi kokią nors nesąmonę, taip ir atsitiks. Man iki šiol tai veikia.
Šviesa ir gaidžiai
Tuo pat metu, prieš Kalėdas, susitikome su Mariumi Aleksa, išsinuomavome studiją AMI inkubatoriuje. Kartu esame nuo Dublicate laikų – Mariukas ir aš, anksčiau dar Genys grojo. Išėjo keli gabalai kažkur rinkiniuose. Mariukas dabar turina su įvairiomis grupėmis, yra puikus studijinis muzikantas. Trumpas atsakymas į klausimą, ką Marijus veikia dabar – toliau gerai groja.
Prisigalvojom sketčų dar vienam būsimam albumui. Marijus išvažiavo, o aš likau su ta studija. Vasarį buvom nusimatę išvyką į Angliją įsirašinėt. Galvoju, reikia imti ir padaryt per tas 20 dienų. Išmečiau viską, ką naudojau, visus plug-inus, visokius VST sintezatorius, pasikūriau savo senuką draugą “Korg MS10”, tų pačių metų gimimo, kaip ir aš, ir praktiškai su juo ir dar su “ARP Odyssey” padariau taip, kaip man atrodo, turi skambėt ta muzika ir taip, kaip aš matau tuos metus ir tuos susitikimus.
Niekur neskubėjau ir jokių dedlainų neturėjau ir nesugalvojau, kaip tai turi baigtis, viskas ir buvo tokioje stadijoje. Kokius tris mėnesius ta medžiaga pragulėjo. Iš tikrųjų parsivežiau 2 gerus sketčus, kuriuos galima įgyvendint, o visa kitą susirinkau iš tos medžiagos, kurią turėjau, mūsų bendrų eksperimentų. Net negalvojau, kad iš to kažkas gali gautis – pasikarpius, pasivalius visai man pradėjo patikt. Atradau tokį raktą, kad visa tai reikia šviesiai padaryt. Kad nebūtų minoras, kad ta muzika būtų šviesi.
Dar grįžtant prie susipaprastinimo. Norėdamas dirbti su gamelanais, turi 5 natas, jie daugiau neturi. Turėjo kažkas atsitikti galvoje, kad tos 5 natos tau viską atstotų. Gali ir minorą, ir mažorą, visaip gali, bet aš sau užsibrėžiau tikslą – šviesiai. Paskutiniu metu norisi šviesios muzikos. Su Mariumi irgi nebus tamsumos. Šviesią muziką daryti yra iššūkis. Sunku nenusisaldint, truputį ne ten pasuksi ir jau seilė teka, o to nesinori. Šiame albume iš tikrųjų, jei tokios harmonijos būtų popsovais skambesiais, tai beveik viskas būtų popmuzika. Bet tikrai ieškojau skambesio, kad pūstų orą visą laiką. Kad oras ir vanduo visada dalyvautų, burbuliuotų ir būtų bendra masė.
Balot ilgai laukė ir klausinėjo manęs, kai sekasi. Liko jau visai ne daug, supratau, kad jis jau truputį gal ir pyksta. Parašiau, kad kol nepabaigsiu iki galo, tol aš tau nerodysiu. Bet laukti ilgai nereikėjo ir jis tikrai liko patenkintas. Dabar sėdi Vankuveryje, Kanadoje, universitete moko groti gamelanais ir labai pasiilgsta Balio.
O šiame įraše, jei įdėmiau arba ne pirmą kartą klausysi, nuolatos girdėsi giedančius gaidžius. Jei galima tai pavadinti giedojimu. Viską įrašinėjome kieme arba mažame kambariuke. 50-ies laipsnių karštyje bandydavom kažką padaryt, o kai bandai kažką padaryt, tai būtinai prie lango turi raustis gaidys ir kas minutę savo kakariekū varyt. Stengiausi išvalyt, nes kartais norėtųsi ir muzikos paklausyt, kad tave toliau neštų, o gaidžiai trukdo pasiekt tą tikslą. Tokia gana linksma detalė, kas pastebi, aišku.
Gavosi toks švarus negrūzinantis albumas. Daug vietos pamąstymui.
Elementai
Taip sutapo, kad neturėjau jokios filosofinės minties. Visi kodiniai pavadinimai buvo vienaip ar kitaip susiję su vandeniu. Ir kai pradėjau inkubatoriuje ieškot su sintezu kaip šiltai “apeit” visą šitą, viskas gavosi apie orą. Parašiau Giedriukui (keliautojas, fotografas, grafikos dizaineris, operatorius Giedrius Dagys – Ore past.) užklausą dėl viršelio nuotraukos: ar paieškotum, ar galima būtų panaudot, bet nenorėjau siųst dar nebaigto darbo ir įvardinau, kaip man ta muzika skambėjo: oras, vanduo, žemė, ugnis. Tik, sakau, dar nežinau, kaip man tai pavadint. Sako, taip ir pavadink – “5 elementai”. Vis galvojau, kaip čia prasisukt, nes man sunku su pavadinimais. Gal išvis jo nereikia? Bet paskui pagalvojau, kad viskas juk susiveda į tai, tuos elementus, kelionę aplink mūsų “šaratėlį”.
Miestas ir gamta
Gyvenu mieste, net ne visai mieste, gyvenam tarp medžių net ir Vilniuje. Tai aš kuo toliau, tuo mažiau žmonių noriu. Man patinka būti tarp medžių ir vandenų. Artimų žmonių ratas gerai, bet didelis šuršalas… Na, jei esi Taivanyje ar Balyje, to šuršalo jau nebematai, jis pasidaro kaip gamta. Susigyveni. Sako, leisk smegenims pink noise ir jos atjungs jį vienu momentu. Kaip žmonės prie laikrodžių gali miegot, jie jau nebegirdi. Natūralus ekvalaizeris įsijungia. Irgi įdomu, kiek tau smegenytės meluoja? Kas garse yra tiesa, o kas – ne.
Internete:
Komentarai