Antradienį Kaune pirkau ,,Kakės makės” lūpų balzamą ir bilietą atgal į Vilnių. Dar pirkau bilietą į The Underground Youth, nes širdelė apsąla pagalvojus, kiek gerų (nors ir brangių) koncertų aplink ir, jei jau kakė makė, tai nelabai ką sutaupysiu nenueidama į “Kablį”.
Prieš kelis metus kalbėjomės su Craig Dyer kalbėjomės po pirmojo The Underground Youth koncerto Vilniuje, o su estais Holy Motors – prieš “Devilstone 2016” festivalį.
Įpusėjus svajingiems Lynch-surf Holy Motors iš Estijos klubas buvo jau beveik sausakimšas. Antradienis. Daugybė nuodėmės vertų koncertų kelios savaitės prieš tai. Neišgąsdino net apie 50lt vertės įėjimo kaina – kaip pagalvoji, šiek tiek crazy už indie grupės pasirodymą. Internete skaičiau, kaip žmonės organizavosi keliones net iš kitų miestų.
Tiesa sakant, negaliu sau paaiškinti tokio populiarumo priežasties. Grupė gera ir jų koncertas Vilniuje prieš kelis metus buvo geras, bet vistiek… Gal suveikė raktiniai underground ir youth? Ir nedrįskit niekas skųstis, kad blogai gyvenam, nes prieš keliolika metų apie tokius renginius buvo galima tik pasvajoti.
Kadais, pamačiusi The Underground Youth pavadinimą, pagalvojau, kad žinau šitą grupę, nors nežinojau. Man būdingos laisvos mąstymo asociacijos suplakė The Velvet Underground ir Sonic Youth pavadinimus. Paklausiau, patiko. Nors nei vienos dainos neatsiminiau, tik Anos Karinos veidą nuo viršelio.
Prieš koncertą sukinėjau ’17 albumą, vėl patiko, net labai, ypač tamsesni, šūgeizu paspalvinti momentai. Kažkas facebooke siūlė laimėti bilietus, reikėjo parašyt ,,noriu psichodelikos”. Aš tai psichodelikos visai nenorėjau, norėjau, kad užsiūbuotų kaip kokie Spectrum ’12 Lenkijos pietuose.
Paminėsiu, kad kaip tik skaitau Arvydo Šliogero ,,Daiktą ir meną”, jis rašo apie daiktų būtį, kurią labai griozdiškai vadina savyje-stovėsena, kad ta būtis tapati grožiui ir – jau mano lūpomis – daiktas gali būti gražus tik matant jį tokį, koks jis yra – be panaudojimo schemų, iš esmės, be subjektyvaus pritempimo prie to, kas/koks jis iš tikrųjų nėra. Tokį muzikos pamatymą pamėginau taikyt ir šiame koncerte.
Nepavyko. Vis nuklysdavau galvodama, kad The Underground Youth neskamba taip, kaip norėjau, ir net neskamba kaip jie patys. Tai visai Sonic Youth, tai kiek Nick Cave, vienu metu draugė sušnibždėjo, kad kaip Brian Jonestown Massacre.
Grupė atsidavus. Po lietuviškai paskanduoto biso pagrojo dar tris dainas, nors publika plojo ir viską darė gan santūriai. Trečia jau nebeskambėjo gerai, galbūt būtų tikus nugesinti gaisrui, bet žmonės ir taip išsivaikštinėjo jiems begrojant.
Objektyviai negaliu skųstis dėl nieko. Problema ta, kad prieš koncertą prisigalvojau, kaip grupė skambės, tada jau raukiau kaktą, kai neskambėjo, ir svarsčiau, kaip kas jie čia skamba.
All in All, Šliogeris turbūt teisus, reikia uoliau praktikuoti jo filosofiją, bus lengviau grožėtis muzika.
Komentarai