Sąvartyno, kurį kino režisierius Mindaugas Survila prieš daugiau nei šešerius metus filmavo savo „Stebuklų laukui“, jau nėra. Kas žino, kiek truks, kad Lietuvoje neliktų retų gyvūnų ir paukščių, kuriuos jis užfiksavo savo naujajame dokumentiniame filme „Sengirė“. Beje, kaip ir pačios sengirės…
Šią savaitę į pasaulį iškeliauja du M. Survilos kūdikiai – filmas ir dukrytė Elena. Vos jai gimus, jau ryt, kovo 29 d., festivalyje „Kino pavasaris“, net 11-oje miestų įvyks „Sengirės“ premjera.
Mindaugai, savo filmą sugalvojai tik baigęs universitetą. Kiek metų prireikė, kad svajonė taptų realybe?
Filmui ruošiausi ilgai, gerus aštuonerius metus. Reikėjo sugalvoti, kokias gyvūnų ir paukščių rūšis filmuosiu, išsiaiškinti, kur jos gyvena, kaip prie jų prieiti ir kaip patobulinti techniką, kad galėčiau filmuoti. Filmavau dar ketverius metus. Visas tas laikas – tikras šviesmetis technikos pasaulyje. Iš to, ką filmavome pradžioje, liko vos dvi trumpos atkarpos. Galvojome taip: HDV geras formatas, bet kol nufilmuosime, bus visiška seniena. Užtat sukaupę jėgas nusipirkome 4K filmavimo techniką. Tais laikais ji kainavo kosminius pinigus.
Jei nori gerai nufilmuoti gyvūnus, turi filmuoti iš skirtingų perspektyvų. Prisigalvojome visokių patobulinimų, pasigaminome lyną, kuriuo galėdavome švelniai kilti iki medžių viršūnių. Atsirado gerų žmonių, kurie padėjo suvirinti specialią konstrukciją, teko išmokti ja naudotis. Miške dronas nepaskraidys, kaipmat užklius už medžių viršūnių, o lynu su kamera gali skrieti saugiau ir dideliu greičiu.
Kameros akis neturi erdvinio matymo, ji neįvertina, kuris medis arčiau, o kuris toliau. Galėtų padėti rūkas, bet miške jo irgi beveik nebūna, taigi teko mokytis mišką filmuoti taip, tarsi į jį žiūrėtų žmogaus akis.
Senųjų girių Lietuvoje likę nedaug. Kokią seniausią vietą pamatysime filme?
Išduosiu paslaptį – tikros sengirės filme nėra. Ji surinkta iš mažų gabalėlių senųjų girių, kurios dar likę Lietuvoje. Danijoje sengire vadinamas šimto metų senumo miškas. Rusai sako, kad sengirė yra ten, kur niekada nerasi žmogaus buvimo ženklų. Radai nuorūką – jau nebe. Lietuvoje senąja giria vadinamas miškas, kuriame medis užaugo, nugriuvo ir iš naujo užaugo. Alksnynui prireikia keturių šimtų metų, o ąžuolynui – ir viso tūkstančio.
Miškininkai aiškina, kad Lietuvoje miškų plotas didėja, tačiau aišku, jog daugėja iš naujo pasodintų arba atsodintų miškų. Kai kurios sengirės patenka į rezervatų teritoriją, ten jos saugios, tačiau paprastame miške jų daug iškertama. Taip jau yra pas mus: seni žmonės miškus saugo, o kai miršta, vaikai girias išmaino į automobilius.
Kur dar radote senosios girios liekanų?
Visoje Lietuvoje – nuo Ignalinos iki Rusnės. Kiekvienai gyvūnų rūšiai reikia specifinių sąlygų. Klausimas, ar važiuoti, ar ne, nekyla – tiesiog daugiau niekur nėra tokių gyvūnų.
Tai kaip tas vietas rasti? Pelėdas, juoduosius gandrus, vilkus?
Esu biologas, šį tą žinau, bet labai daug bendravau su mokslininkais. Jų net aštuoni dirbo prie filmo. Visoje Lietuvoje turime vos du didžiojo apuoko lizdus, yra keli žmonės, kurie žino, kur jie, bet niekam nesako.
http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6498-sengire
Panašu, kad ir kankinamas neišduosi, kur?
Biologai mokslininkai matė, kad rengiu rimtą darbą, o ne šiaip fotografuoju ir nuotraukas į feisbuką dedu. Uralinių pelėdų galėčiau pats užsimušdamas ieškoti kokį penkiolika metų, tik vargu ar rasčiau. Lygiai tas pats su juodaisiais gandrais. Turbūt žinote – Lietuvoje gyvena apie 20 procentų pasaulio populiacijos. Tai didžiulis skaičius, esame už jį atsakingi.
Tavo komanda, neabejoju, irgi pasirašė konfidencialumo sutartį?
Tokiomis sąlygomis, kokiomis dirbome, galėjo dirbti tik draugai. Pinigai čia neturėjo jokios reikšmės, labai daug padėjo savanoriai. Dirbome nedidelė grupė, būdavo, kad į mišką filmuoti išeidavome dviese, pabūdavome dieną, vienas išeidavo, o aš dažniausiai likdavau sėdėti medyje su kamera. Taip mėgindavome apgauti savo herojus – matot, atėjo ir išėjo. Į miško tankmę automobiliu nenuvažiuosi, tekdavo pėdinti iki filmavimo vietos savo kojomis ir dar ant nugaros neštis 64 kilogramus sveriančią įrangą. Kilometrą su tokiu svoriu dar gali nueiti, bet grįžti sušalusiam, miške visą dieną minusinėje temperatūroje praleidusiam, sunku.
Palapines statydavome tokiose vietose, kad svetimi žmonės jų nesurastų. Jei žmogus pamatys palapinę, įlįs apžiūrėti, ereliai, ilgai stebintys situaciją, pavyzdžiui, iškart supras, kad vieta nesaugi. Erelis gali dvi dienas tupėti ant šakos virš maisto ir nenusileisti.
Žiemą į mišką stengdavomės ateiti ir išeiti tomis pačiomis pėdomis, kad ne tik žvėrys, bet ir žmonės nesuprastų, jog kažkas vaikšto aplinkui. Įrengę filmavimo vietą likdavome joje kuo trumpiau, jei nespėdavome, yra buvę, kad pasiklodavome miegmaišį ir likdavome nakvoti.
Ar nebaisu miške?
Grėsmė dažniausiai tyko šalia miško, kaime. Niekur nėra saugiau nei miške.
Kiek ilgiausiai esi išsėdėjęs medyje?
Tris paras. Budėjau laukdamas pelėdžiukų šokio. Sulaukiau, bet į filmą tas kadras nepateko – senas formatas.
Ką naujo sužinojai filmuodamas miške? Kokių atradimų padarei?
Radome keletą naujų rūšių. Tačiau didžiausi atradimai laukdavo namuose – atsuki vandens čiaupą, bėga ne tik švarus vanduo, bet ir šiltas. Arba sėdi ant klozeto ir galvoji, koks buvo protingas tas, kuris išrado tokį patogų daiktą.
Daug kam kyla klausimas – kokią matai tokio ilgo darbo prasmę?
Nuo penktos klasės svajojau sukurti tokį filmą. Kai nebelikdavo jėgų, primindavau sau apie svajonę. Dabar, rodos, tik kadrai, tik poezija likusi, bet iš tiesų man skauda, kad Lietuvoje mažėja miškų, o su jais dingsta tie, kurie juose gyvena. Galima pasiimti plakatą ir pastovėti prie Seimo, tačiau man atrodo, kad veiksminga žmonėms girias parodyti, gal jie pažins ir pamils jas. O tai, ką žmogus myli, juk labai saugo.
Visi papildomi festivalio seansai http://kinopavasaris.lt/lt/repertuaras
Apie festivalį:
23-iasis Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ vyksta 2018 m. kovo 15–29 d. 11-oje šalies miestų. Praėjusiais metais „Kino pavasaris“ pritraukė 114 250 žiūrovų, tad yra didžiausias kino renginys Lietuvoje ir vienas ryškiausių kino festivalių Rytų Europoje. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Festivalio naujienas rasite www.kinopavasaris.lt
Komentarai