Penktadienio planas gimsta visiškai spontaniškai – draugė ant lovos tiesiog numeta žurnalą.
Jame slepiasi interviu su grėsmingos išvaizdos Sven Marquardt. Barzdotu dėde tatuiruotu veidu, naktimis dirbančiu apsaugos vadovu (ar, tiksliau, žmogumi, kuris po trijų valandų laukimo per sekundės dalį nuskanuoja išvargusį wannabe šokėją ir pasako ne) geriausiame pasaulyje techno klube Berghain (tai – tiesiog objektyvus faktas). O dienomis persikūnija į fotografą, juodai baltoje juostoje įkalinantį 90-tųjų Rytų Berlyno gražuoles, rūsčius didžėjus, susivėlusias senutes ar vaikus su ūsais.
Ir, pasirodo, jis atkeliauja į Vilnių tam, kad Lofte pristatytų savo darbų retrospektyvą Future‘s Past, įkvėptą citatos iš serialo Twin Peaks –
Through the darkness of future’s past.
The magician longs to see
One chants out between two worlds…
Sounds promising?
Iškart po to sekę keletas skambučių ir elektroninių laiškų padeda susitarti, jog prie durų šįkart negautume neigiamo atsakymo. Tuomet – trumpas epizodas, kai parduotuvėje medžiojant vakarienę mane pasiekia žinia, jog, galbūt, turėčiau noro įjungusi diktofoną paplepėti su Sven‘u. Vos nepametu maišo su prekėmis ir energingai linksiu galva nematomam pašnekovui. Jei niekada taip ir neteks apsilankyti sekmadienio mišiose, į CV bent galėsiu įsirašyti, kad turėjau progą pasikalbėti su mitine Berlyno klubų būtybe.
Trumpalaikė (iki gegužės 3d.) parodos rezidencija įkurta Lofto užkulisių patalpose. Tai puiki pagrindinio Sven‘o įkvėpimo šaltinio – Berlyno – imitacija. Industrinė aptrupėjusi aplinka ir masyvi pastato konstrukcija sukuria kontrastą peršviečiamoms ir perpučiamoms, ant tekstilės atspausdintoms moterų nuotraukoms iš praeities archyvų, plūduriuojančioms tarp rimtai nusiteikusių ir po erdvę išsimėčiusių žiūrovų (asmeninis pastebėjimas – rodos, jog didžioji dalis atėjusiųjų, laikėsi internete publikuojamų taisyklių, kaip padaryti įspūdį apsauginiams ir patekti į anksčiau minėtąjį klubą – o ypač dalies, pasakojančios apie juodos spalvos perpildytą aprangos kodą). Šalia – instaliacija Black box, klasikinę surežisuotą fotografiją sumaišanti su itin ne klasikinių personažų portretais bei techno muzika, leidžiančia trumpam pamiršt laiką ir erdvę, kurioje egzistuojame.
Kitos (pačia geriausia prasme) nutriušusios sienos papildytos nuostabiais didžėjų kadrais, keliančiais stiprias asociacijas su kultinėmis amerikietiškosios fotografijos personomis Robert Mapplethrope ar Diane Arbus – lygiai taip pat kaip ir Future‘s Past autorius, sugebėjusiais nepažįstamus kontrakultūros ar visuomenės užribio subjektus priartinti taip, jog atstumo jausti būtų tiesiog nebeįmanoma. Dar viena seriją papildanti estetinė srovė – lengvas nuotraukų persisunkimas, rodos, klasikinės vokiškos, Rammstein muzikos klipų atmosferos (o gal Rammstein šią idėją pasiskolino iš Sven‘o?). Į mane atidžiai žiūri niūrios žmonių kopijos – visi jie itin skirtingi, bet, tuo pačiu, labai panašūs. Galbūt tai, jog Sven‘as – homoseksualus, vyriškos giminės subjektuose padeda įžiūrėti ypatingo, intymaus ir šiek tiek kitokio, atšiauraus, arba, cituojant patį autorių, sulaužyto grožio. Praėjusieji atranką gauna progą kadre megzti asmeninį naratyvą.
Sven‘o Q&A sesijos pradžia. Atsakydamas į klausimą, kaip renkasi pozuotojus, prasitaria, jog daug mieliau objektyvą nukreipia į vieną veido išraišką turinčius apsauginius, o ne profesionalius mados industrijos darbuotojus, mimikas keičiančius kas dešimt sekundžių. Apsauginis bent jau tikras. Ir rodos, S.M. visiškai teisus – jo nuotraukos išties autentiškos, pagaunančios laikmečio dvasią ir veidais perteikiančios keistą jo gimtojo miesto atmosferą, sujungiančią lengvą nostalgiją praeičiai su noru keliauti tiesiai į būsimąjį laiką. Nors pokalbis padeda tik paviršutiniškai susipažinti su kūrėju, iš jo išsinešu visai kitokį jo portretą. Ar žinote didelius gauruotus šunis, labiau primenančius iš girios atšuoliavusias didingus meškinus, kuriuos instinktyviai norisi apeiti dideliu lankstu? Pirmas įspūdis išties klaidingas – Sven‘as atrodo, kad ir koks būtų nuvalkiotas šis būdvardis, itin draugiškas. Ir nuolankus – nepamiršta padėkoti organizatoriais bei savo komandai, o po oficialaus renginio sutinka nusifotografuoti su minia gerbėjų.
Jis pasakoja apie tai, kad analogas visada dvelkia mistika ir jauduliu, kai iki paskutinės akimirkos nežinai kas gausis. Apie ypatingą pasitikėjimą tarp fotografo ir fotografuojamojo, dėstytojo pareigas bei kaip svarbu suderinti ištikimybę sau su nuolatos kintančia laikmečio atmosfera. Istorijos nepasiriboja tik fotografavimu – išsiaiškiname, jog nors darbe su kolegomis dažnai juokiasi (ir tuoj pat prideda, jog tikrai ne iš klubo lankytojų), nenorėtų spaudoje matyti nuotraukų, kuriose užfiksuota jo šypsena. Taip pat apie tai, koks keistas jausmas aplanko, kai gatvėje pasisveikinti prieina žmonės, perskaitę autobiografiją Die Nacht ist Leben (Naktis yra gyvenimas), ir tik vėliau supratę, jog iš tiesų jo nepažįsta. Turbūt tai reiškia, jog knygoje jie atrado dalį savęs – pratęsia fotografas-rašytojas-dėstytojas-ir-apsauginis Sven‘as.
Pabaigai – dvi lakoniškos ir truputėlį juokingos istorijos. Parodos autorius prisimena, jog kartais vietiniai tiesiog apeina nuo Berghain durų nutįsusią eilę ir klausia, kur įėjimas berlyniečiams. O mes svarstome, ar visiems atidaryme susirinkusiems fotografams, norintiems pamatyti savo profesinį idealą, atsvara taps vienišas Lofto apsauginis – galbūt žiūrintis į Sven‘ą kaip siekiamybę, tik šįkart, visai kitoje srityje.
Po atidarymo ateina tradicinė dalis su vyno taurėmis ir slampinėjimu aplink. Esu nuoširdžiai dėkinga už parodą – tai geras trumpalaikis pokytis mūsų meno scenoje, leidžiantis pailsėti nuo per didelės konceptualumo koncentracijos ir mokytis ne tik stebėti, bet ir iš tiesų matyti. Taip pat treniruotis mokėti už galimybę vartoti meną bei išgirsti jo kūrėjo balsą – ne tik plojimais, bet ir tuo, kuo dažniausiai atsiskaitoma už visas normalias paslaugas.
Bet labiausiai dėkinga jaučiuosi dėl odės džiaugsmui, skirtos miestui, vardu Berlynas. Tai padėjo prisiminti, kodėl šią vietą verta kaskart įsimylėti iš naujo.
Paroda atidaryta iki gegužės 3 d.
Post scriptum – dėl per didelio rašytojos entuziazmo ir tikėjimo spontaniško susitarimo galimybe, atidarymo dieną pokalbis su Sven‘u neįvyko. Bet vis dar viltingai laukiu jo asistento laiško.
Komentarai