[SCROLL DOWN FOR ENGLISH VERSION]
Kaip ir jau įprasta, į dar vieną keistos ir nuotykingos muzikos festivalio reinkarnaciją, šiemet pavadintą “The hiccup cure of Braille Satellite” važiuosime nežinodami daugumos atlikėjų. Ar “STRCamp’as”, ar “A.s.a.p.’as”, ar “Brailė Satelytė”, tik vienas kitas pavadinimas būdavo girdėtas. Su šių renginių iniciatoriumi Matu Aerobica kalbėjomės metų pradžioje, o vakar matėmės eiliniame jo “DOS’e”. Jis gyvena idealistine idėja nusipirkti pastatą ir padaryti iš jo atvirą kultūrnamį, tačiau nepamiršta ir “Brailės Satelytės”. Mes taip pat nepamirštame ir norime sužinoti bent apie vieną kitą atlikėją.
Toks vienas kitas – prodiuseris, didžėjus ir serijinis bendradarbis Guido Möbius iš Vokietijos. Studijuodamas vokiečių kalbą ir literatūrą, filosofiją ir istorija Kiolno universitete, Guido paniro į muzikos pasaulį – pradėjo organizuoti koncertus, dirbti su įrašų kompanijomis. 2003-aisiais “Klangkrieg Produktionen” išleido pirmą jo įrašą, o jau kitais metais jis pradėjo dirbti festivalio CTM Berlyne atstovu spaudai. Vėliau Guido Möbius išleido dar kelis albumus, o prieš kelis metus pasirodė spalvingais garsais pripildytas ketvirtasis solo ilgagrojis “Batagur Baska”. Jis skamba sausai ir sukelia daug pelų ir dulkių. Kaip ir dauguma Möbius įrašų, “Batagur Baska” reikalauja įsiklausyti į mikroskopines detales. Tam tikri garsai yra perpildyti reikšmių, kurias sunku suprasti, mažo masto garsiniai tyrimai išdidinami iki nerimą keliančio lygmens.
Vienas tavo apibūdinimų sako: “Möbius kuria subtilius ryšius tarp eksperimentavimo, rankų darbo techno, fanko, poliritminių struktūrų, rūgšties, keistų triukšmų ir gospelų.” Ką nors pridėtum ar atimtum?
Pridėčiau polką, disko, industrial, psichodeliką, gamelaną ir vaikiškas daineles.
Klausytojai, girdėję tik Guido Möbius albumus, labai nustemba apsilankę jo gyvuose pasirodymuose. Ar pavyksta nustebinti ir save?
Jei sakyčiau taip, tai turėtų arogancijos poskonį. Lyg sakyčiau: “Wow, aš toks genijus, jog karts nuo karto nustebinu netgi pats save”. Iš tikrųjų, tai mano mašinos, looper’iai ir kiti efektai nuolat stebina. Jau daugelį metų naudoju daugiau mažiau tą pačią koncertinę įrangą, tačiau vis dar atrandu naujus garsus, kuriuos šios mašinos skleidžia, kai jos tam tikrais būdais netinkamai naudojamos. Jų potencialas nuolat mane stebina.
Humoras ir hipnozė yra tavo gyvų pasirodymų šerdis. Kažkas pasakytų, kai tai – priešingi dalykai: pirmasis yra prasčiokiškas žemas lygis, kitas – ultra rimtos šamaniškos aukštumos. Kaip tai perteiki?
Man patinka, kai susiduria priešingi dalykai. Mėgstu kontrastus ir kraštutinumus. Tai – dialektinis muzikos supratimas, jei galima taip pasakyti. Kai naudoji kvailus kasdieninius garsus, tarkim užtrauktuko, užloopini ir apdoroji, gali sukonstruoti iš to vežančią hipnotizuojančią muziką. Po kurio laiko pamiršti, kad girdi užtrauktuko garsą. Pasikartojimas sumažina triukšmą iki gryno garso, jo ištakų, o jo reikšmė daugiau nieko nebereiškia. Manau, kad kurti gilią muziką iš kvailų garsų ir atvirkščiai.
Kaip suprantu, negroji “tik” dainų, bet greičiau keliauji neištyrinėtomis teritorijomis. Ar tai reiškia, kad tavo studijiniai įrašai ir gyvi pasirodymai yra du skirtingai dalykai? Niekada negroji tokio paties koncerto?
Iš tikrųjų, mano studijiniai įrašai ir gyvi pasirodymai turi mažai ką bendro. Vienas kitą įtakoja ir inspiruoja, tačiau galų gale jie gyvena atskirus gyvenimus. Gyvi pasirodymai yra organizuoti, todėl dažniausiai žinau, kas po ko bus. Tačiau galiu ignoruoti šias struktūras, kad tik užsimanau, tarkim, praleisti ar sukeisti tam tikras dalis arba tęsti kurią nors dalį, jei man pasirodo, kad tai veža. Trukmė ir dinamika yra ypač lankstūs parametrai. Todėl koncertai gali gerokai skirtis vienas nuo kito.
Daugiau nei prieš 20 metų įkūrei “Autopilot Music Publishing” – įrašų kompaniją, skirtą nuotykingai muzikai. Kaip šiuo metu sekasi “Autopilot”? Kokie pastarojo laikmečio muzikiniai atradimai?
“Autopilot” ne įrašų kompanija, o leidykla. Tai reiškia, kad muzikos autoriai prašo manęs tvarkyti jų teises. Todėl turiu dirbti su licenzijavimu, teisių administravimu ir panašiais dalykais.
Iš “Autopilot” atlikėjų mano naujausi atradimai yra Sicker Man “Theatre Works 2” ir netrukus pasirodysiantis Jemh Circs albumas “(United) Kingdom” – nuostabus reikalas!
“Autopilot” puslapyje sakoma, kad “Möbius ne daug žino apie meinstrymą“, muzikos versle esi praleidęs nemažai laiko, dirbdamas tokiose kompanijose kaip “Ninety-Nine Distribution”, “Beggars Group Germany”, “Labels Germany/Virgin Records”. Vis dėlto kaip atlikėjas skrieji visai kita orbita. Ar darbas pramogų versle atbaidė nuo noro būti jo dalimi?
Prieš išsileisdamas “Karaoka Kalk” ir “Shitkatapult”, dirbau abiejų leiblų viešųjų ryšių atstovu. Laimei nepriklausomos muzikos versle šios dvi hemisferos nėra viena nuo kitos griežtai atskirtos. Iš esmės, leiblai, su kuriais teko dirbti, nelabai turi ką bendro su tuo, ką pavadinčiau meinstrymu.
Pernai gailėjaisi praleidęs “The Spectacular Fest” Berlyne, nes tuo metu grojai festivalyje “Kometa” Rygoje. Kaip pavyko Latvijoje?
Puikiai praleidau ten laiką, patiko “Kometos” “pasidaryk pats” dvasia ir atviri žmonės, kuriuos ten sutikau.
Ne kartą rašėme apie CTM festivalį Berlyne, kur jau beveik 15 metų dirbi spaudos atstovu. Kas labiausiai įsiminė iš pavasarį vykusio CTM 2018 – “10 days of tumult, turbulence, excitement, elation and shared experiences”?
Būgnininkas ir prodiuseris Nah mane visiškai nunešė. Taip pat ir Nihiloxia su savo karštligiška perkusija “Yaam” klube po savaitės. Nebuvau matęs taip grojant violončele, kaip tai darė Okkyung Lee, o gabber’io naktis “Berhain’e” buvo tiesiog nenormali.
Gyvenai Diuseldorfe, Kiolne, Miunsteryje ir dabar Berlyne. Kaip atrodo miestas pastaruoju metu?
Vis dar gera ir labai įvairialypė vieta būti, nors daugelis atvirų erdvių, kur galėjai išbandyti ką nors naujo, neturėdamas nieko, tik gerą idėją, išnyko.
Atrodo, dauguma vokiečių nėra patenkinti matydami savo sostinę tokią… seksualią, kaip sakė vienas merų. Kurios miesto dalys tau seksualiausios?
Kelios likusios atviros erdvės. Ir tos kurios buvo atviros, kol vizionieriai jų neperėmė ir nepradėjo kažko naujo, išprotėjusio ir nuostabaus.
Ko galima tikėtis iš tavo pasirodymo “Braille Satellite”?
Kas aš pats beveik niekada nežinau, ko iš savęs tikėtis. Tikėtina, šiek tiek pozityvios energijos. Pasimatysime.
Internete:
[ENGLISH VERSION]
One of your descriptions says: “Möbius creates delicate links between experimentation, handmade techno, funk, polyrhythmic patterns, acid, weird noises and gospel music.” Would you add or remove something?
I would add Polka, Disco, Industrial, psychedelic, Gamelan and children songs.
Listeners who have come in contact with the music of Guido Möbius solely through his album releases are in for surprise when they attend one of his gigs. Do you happen to surprise yourself?
If I said yes, it had an arrogant aftertaste. As if I said “wow, I’m such a genius that I’m even surprised by myself from time to time”. In fact it’s my machines, the loopers and other effects that happen to surprise me every now and then. I’m using more or less the same live setup for years now, and still I discover new sounds these machines can make when misused in a certain way. Their potential keeps surprising me.
Humour and hypnosis are the keys of your live performances. Some would say these are opposites: first is a peasant low level, while other is an ultra serious shamanic hi-end. How do you render them?
I like it when opposites clash. I like contrasts and extremes. It’s a dialectic approach towards music, so to speak. When you use a silly everyday noise, let’s say the sound of a zipfaster, and you loop and process it you can construct driving hypnotic music with it. And after a while you will forget that it’s a zipper you hear. Repetition reduces the noise to its pure sound, the origin and meaning of it doesn’t matter anymore. I think you can make deep music with silly sounds and the other way around.
As I understand, you don’t just “play songs”, but rather travel to unexplored Is that means that your studio and live appearances are completely different experience? And you never play the same live?
My studio recordings don’t have much to do with my live sets, that’s right. One influences and inspires the other, but in the end they live separate lifes. The live sets are organised, so I mostly know what comes next. But I can ignore the structures whenever I like, for instance to skip or swap certain parts or to keep on playing one part when I find it rocks. Especially lengths and dynamics are flexible parameters. So concerts can be quite different from each other, yes.
More than 20 years ago you had founded Autopilot Music Publishing – a record label dedicated to adventurous music. How is Autopilot driving nowadays? What are your recent musical discoveries?
Autopilot is not a record label, but a publishing house. That means that musical authors ask me to handle their rights. So I have to do with licensing, collecting societies and things like that. My recent musical discoveries of music by autopilot artists are “theatre works 2” by Sicker Man and the upcoming album “(untitled) kingdom” by Jemh Circs – amazing stuff!
Though Autopilot site says “Möbius does not know much about the mainstream”, you’d spent quite a lot of time in music business working for Ninety-Nine Distribution, Beggars Group Germany, Labels Germany/Virgin Records, but as an artist you seem flying other orbits. Does your work inside show business discouraged you from being part of it?
Before I released on Karaoke Kalk and Shitkatapult I worked as PR agent for both labels. Luckily in independent music business these two hemispheres are not sharply separated from each other. Generally the labels I used to work with don’t have much to do with what I’d define as mainstream.
Last year you were forced to leave The Spectacular Fest in Berlin in favour for Kometa festival in Riga. How was it in Latvia?
I had a great time there, loved the DIY spirit of Kometa and the open minded people I met there.
In the past Ore.lt had reported from CTM festival in Berlin, where you work as a head of press for almost 15 years. What are your highlights of CTM 2018 – “10 days of tumult, turbulence, excitement, elation and shared experiences”?
The drummer and producer Nah blew me away. So did Nihiloxica with their feverish percussions one week later at Yaam Club. I never saw a cello player like Okkyung Lee and the Gabber night at Berghain was just insane.
You had lived in Duesseldorf, Cologne, Muenster and now Berlin… How is Berlin these days?
Still a good and very diverse place to be, though many open spaces where one once could try out something new with almost nothing but a good idea have vanished.
Seems like majority of Germans are not happy to see their capital so… sexy as mayor once put it. What are the sexiest parts of it to you?
The few open spaces left. And the ones that were once open, until visionary people took over to start something new, crazy and beautiful.
What can we expect during your gig at Braille Satellite?
I hardly ever know what to expect myself, so I really can’t tell. Hopefully some positive energy. See you around, I hope.
Online:
Komentarai