Pradėsiu ne nuo pradžių. Senokai įvykęs neaiškios paskirties pokalbis baigėsi kambariokės išvada – jei SSRS gyventojai būtų turėję daugiau progresyvios muzikos vinilų ir gerų mėlynų džinsų, Sąjunga nebūtų taip greitai sugriuvusi. Ginčytinas epilogas. Vis dėlto jo logiką visai nesunku perkelti laiku – asmeninė silpnybė, kurios deficitas šokių aikštelėse verčia nuolatos tyliai niurzgėti ir raukytis yra… limonadas. Geriau viską apsvarsčius išaiškėja, jog, rodos, esu tikslinė iš po žiemos miego atsibudusio Solo Ansamblio auditorija. Ir ne tik jų – kartu su liūdnaisiais šokėjais Lofte ilgai brandintą butelį Limonado šovė ir DJ Shkema (patartina nemaišyti nei su Ukrainos reiveriais, nei su už Atlanto gyvenusiu Antanu) bei į svečius atvykę kaimynai iš Lenkijos undertheskin.
Laimingi vėluojantys – šeštasis jausmas šįkart sako, jog S.A. pasirinko visiškai netinkamą apšildantį porininką. Būtojo laiko koncertuose kolaboravę su tamsiam skambesiui artimais baltarusiais Super Besse, vampyriškais pankais iš Turkijos She Past Away ar alternatyvų džiazą miksuojančiais tautiečiais Sheep Got Waxed, šįkart “ansamblis” pasiūlė išgirsti undertheskin – pilkoką solo projektą iš Krokuvos. Cituojant patį atlikėją, tai – dvigubas post punk espresso. Gal todėl, kad nemėgstu kavos, o galbūt dėl suvienodėjusių ir lengvai varginančių dainų, likau jam visiškai abejinga. Šaltokos, 80-ųjų įkvėptos muzikos atlikėjas su savo komanda ant scenos atrodė šiek tiek nejaukiai – lyg pusamžiai dėdės, bandydami pasirodymui įkvėpti gyvybės dramatiškais judesiais ir nesibaigiančiomis padėkomis apsnūdusiai publikai. Taigi, gazuotą įžangą teko praleisti ant atsarginio suolelio ir vietoj liūdnų šokių prologo pasilikti tik su lengvu liūdesiu. Išvada – verta išgirsti dėl bendro išsilavinimo apie menkai pažįstamų kaimynų skleidžiamus garsus, bet, nuoširdžiai tikiu, jog tamsioji Lenkijos muzikinės scenos dalis turi daugiau pasiūlymų. Šįkart undertheskin – lyg spintelėje užsilikęs sirupas nuo kosulio.
O sugebėjusiems daugiau nei septynerius metus nė karto neišgirsti melancholiškojo vakaro kaltininko, trumpas intro. Solo Ansamblis – keturi Atviro Rato ir Jaunimo Teatro aktoriai, sutemus tampantys sad dance, post-punk ir synth pop mišinio virėjais. Grupė taip pat turi ilgą transformacijų istoriją, kurios pradžios tašką vis dar galite pamatyti į youtube paiešką įvedę grupės pavadinimą ir pridėję žodį darželis. Vis dėlto šiandien jie atidžiai komponuoja visiškai kitokią dainuojamąją poeziją, deformuojančią reivo garsus ir kuriančia ar, retkarčiais, vagiančia laisvas interpretacijas mėgstančius žodžius – Kęstučio Navako (Įstriži žiburiai), Rainer Maria Rilke (Malda), o kartais ir primirštų devyniasdešimtųjų grupių (LMP – Apvogė). Debiutinis grupės albumas Roboxai (ne, tai ne paturbintas robotų pavadinimas – suvalkietė ansamblio frontmeno močiutė taip vadindavo diskotekas) įtvirtino naują įvaizdį – atmosferiškus slow motion šokius, bandymą kiekvienai dainai pastatyti naują ir dažnai šiek tiek niūrų garsų miestą bei visuomet juodai apsirengusius ir tik tamsiuoju paros metu iš raudonai apšviestos underground‘inės studijos išlendančius vakarėlių mediumus Joną, Sergėjų, Vytautą ir Giedrių.
Neseniai pasirodžiusiame interviu S.A. nariai teigia, jog Lietuvoje vis dėlto nėra daug profesionalios alternatyvios muzikos kritikos. Analizuojant koncertus, pavyzdžiui, dažnai jaučiama humoro, pašaipėlės gaida. Pasistengsiu nenuvilti. Taigi, dvi naujienos – gera ir bloga. Kaip ir dera, pradėsiu nuo pastarosios – rodos, jog Ansamblis pereina į naują kūrybinį etapą, dar nepažintą ir iki galo neištyrinėtą vietą, kurioje bandoma permąstyti tolesnę judėjimo trajektoriją. Šalutiniu šios transformacijos efektu tampa į aklavietes nuvedantys bandymai. Koncerto teaser‘yje išpranašauta, jog bus lipnu, klampu, tamsu. Arti. Be saiko. Daug mąsčiau apie saiką – scenos estetai, nuosekliai apgalvojantys kiekvieną taupų pasirodymą, Limonade gerokai persistengė. Minimalizmas, kaip Solo vizitinė kortelė, pradingo, vardan perkrautos butaforinės erdvės, labai primenančios (futuristinį) baroko teatrą. Tradiciniai manekenų kūnai, sceną dalijosi su vizualizacijomis, LED lempų konstrukcijomis ir epilepsinėmis šviesomis. Taip, jiems tikrai padėkos kiekvienas renginio fotografas, bet man retkarčiais norėjosi tiesiog užsimerkti. Mažiau yra daugiau, o Ansamblio muzika tikrai nusipelno šiek tiek gryno oro, leidžiančio pajusti subtilią atmosferą, vietoj klampaus vizualinio triukšmo. Daug klausimų kelia ir naujai pristatytos dainos Limonadas (formos laužymas vardan krūvos nuolaužų neatrodo pateisinamas – ilgai kūrinio trukmei trūksta motyvacijos. Tai, kas puikiai tiko singlui 1, šiek tiek nuvilia perėjus į antrąją naujos monotoniškos dainos pusę) bei Eskalatorius į dangų (geras pavyzdys kaip kalbėti apie meilę be baltų balandžių ir rožių puokščių, bet daug žadanti melodijos pradžia virsta nuoboduliu). Lieku skeptiška šiai kelionei nežinoma kryptimi.
Grįžkime prie gerų naujienų – koncertas pateikė išsamią retrospektyvą, apimančią solo diskotekos nuotrupas, šviežius singlus bei gabalus iš debiutinio albumo, priverčiančius labai labai garsiai deklamuoti Rilkę. Šis hipnotinis muzikos poveikis aiškiai matomas koncerto metu žvilgtelėjus į momente paskendusių ir ritmiškai judančių lunatikų eiles. Taip pat – mąstydama apie S.A. estetikos panašumą į Kraftwerk, priėjau išvadą, jog, jei elektronikos legendos prašoko savo laiką, Solo groja dabarčiai – atrastas specifinis balsas ir tikslus atlikimas veda prie pasiūlymo šokti čia ir dabar. Ar, tiksliau, pasiūlymo (statistiškai) depresyviai visuomenei iššokti savo liūdesį, kasdienybės monotoniją ar Roboxuose plėtojamą vienatvės temą. Privalau paminėti, jog vis dar lenkiuosi prieš stiprų ir lengvai atpažįstamą grupės identitetą – nuo juodų odinių batų, santūrių judesių ant scenos, suderintos aprangos, rūsčių veido mimikų, ir fone nuolatos skambančio robotiško balso. Komplimentą būtina skirti ir frontmenų duetui, mokančiam ne tik palaikyti įtampą, bet ir vystyti tempo neprarandančią įvykių eigą. Todėl geriausiais Limonado momentais tampa šiuos veiksnius suderinti sugebantis, iš 95-ųjų atkeliaujančių Lipnių Maharadžos Pirštų koveris Apvogė, bei pop ir reivo mišinys Netildai, visą buitinės poezijos grožį sutalpinantis į vieną eilutę – Kai daužo radiatorius, o tu vis tiek netildai muzikos. Muzika netyla. Miestas ant kalno džiūgauja.
Svarbu prisiminti – perdozavus limonado, cukrus ir angliarūgštė sugrauš baltus dantis. Todėl būtina vartoti atsakingai.
Komentarai