Dešimt stotelių 1G, devynios valandos autobusu, pusvalandis praleistas traukinyje, persėdimas į taksi ir trumpa kelionė kojomis. Keturios dienos ir dvylika koncertų. Batai, briliantinės žalumos atspalvį pakeitę į pilkšvą blukią pelkę. Didelė koncentracija lietuvių, retkarčiais priverčianti susimąstyti, ar netyčia nepersikėlėme į Abiejų Tautų Respublikos ansamblių susibūrimą Atsuktuvas. Vis dėl to čia – 2018-ųjų Lenkija. Sveiki atvykę į Open‘er festivalio juodraštį – teksto ir vaizdo mišinį, pildytą eilėse prie dušų bei bandantį trumpai supažindinti su tuo, ką praleidote šiemet.
DIENA NUMERIS VIENAS
Prisimenate patarlę kas per daug, tas nesveika? Tai kol kas pats tiksliausias į galvą atėjęs vyresniojo iš Oasis brolių, Noel Gallagher, muzikos apibūdinimas (nors, for the matter of fact, jaunėlio Liam naujojo albumo situacija gan panaši). Britiškai santūrus, pasislėpęs už akinių tamsintais stiklais Noel atliko naujų kūrinių, tęsiančių (gerokai pasibaigusio galiojimo laiko) brit pop tradiciją. Vienodas muzikinis fonas užgožė nuobodokus tekstus, o kampe žirklėmis (?) grojanti grupės narė situacijos ženkliai nepataisė. Muzika, rodos, skirta užkamšyti pauzes bare, tarp žuvies ir bulvyčių kramsnojimo bei futbolo rungtynių žiūrėjimo, buvo papildyta nostalgija seniems geriems laikams su Wonderwall bei Don‘t Look Back In Anger. Laukdamas pačios paskutinės pasirodymo dainos, šalia stovintis klausytojas, sekundė prieš iškeliant rankas į orą plojimams, trumpam žvilgteli į laikrodį. Jaučiuosi panašiai. Koncertas pasibaigia perdainuota The Beatles All You Need Is Love. Ironiška, žinant ilgą ir šlovingą brolių neapykantos istoriją.
Nick Cave yra tikrų tikriausias magas, šamanas, egzorcistas, o galbūt net keistokas vampyras, ant kaklo pasikabinęs masyvų kryžių. Sugebantis ir fiziškai, ir emociškai prie publikos priartėti šiek tiek per arti ir ieškodamas stipraus kontakto paversti koncertą kažkuo, esančiu itin arti religinių apeigų. Tai provokuojantis pokalbis, apie kurį neverta ilgai kalbėti – reikia dalyvauti jame patiems. O Jums išties pasisekė, nes vis dar galite suspėti aplankyti Nick‘ą Latvijoje. Atsistokite pirmoje eilėje ir laukite to, kas nutiks – galbūt pamatysite į Jus ištiestą Raudonąją Ranką.
Tai buvo roko koncertas, kurio tikrai nusipelnėme. Turiu omenyje kiekvieną nostalgiją praeičiai jaučiantį young adult, su liūdesiu žvelgiantį į visas praleistas progas išgirsti praeito amžiaus muzikos legendas. Šįkart nebūtina ieškoti prarasto laiko – rodos, jog ataugę Arktinių Beždžionių plaukai, padėjo išaugti ir iš sofistikuotos AM laikų paauglystės. Atėjo laikas persikraustyti į Mėnulį. Ar, tiksliau, pirmųjų žemės palydovą pasiekusių žmonių nusileidimo aikštelėje įrengtą viešbutį bei kazino, apdainuotą naujausiame arctic‘ų įraše. Dokumentuodami futuristinę utopiją, jie užsiima ne tik retro skambesio kūrimu, bet ir žaidimu žodžiais, gaminančiais absurdišką modernios visuomenės satyrą. Open‘erio scenoje Arctic Monkeys pasirodo rūke paskendusio improvizuoto viešbučio fojė – ir grodami gali girdėti kiekvieną dainos žodį skanduojančią publiką, pagaliau gavusią savęs vertą naujosios kartos roko koncertą.
DIENA NUMERIS DU
What a time to be alive! pasirodymą pradeda Young Fathers – škotų eksperimentinio hip hop‘o trio, Mercury Prize laimėtojai bei, cituojant Massive Attack, currently the best fucking band in the world. Tikrai taip – tai labai labai lauktas koncertas, iš kurio, savo pačios nuostabai, išeinu šiek tiek nusivylusi. Nuostabus, chaoso ir skirtingų kultūrinių įtakų pripildytas naujausias albumas Cocoa Sugar tampa priešprieša gyvam pasirodymui, kuriam lyg ir kažko trūksta – išnykę įrašo niuansai, čia perauga į keistą triukšmą ir net visa išspinduliuota energija nepriverčia atidžiau sekti to, kas vyksta scenoje. Akivaizdu, koncertai nėra pati geriausia vieta atidžiai klausytis, todėl šįkart grįšiu prie mp3 formato. Tikiu, tai padarys ir daugybė kitų girdėjusių grupę gyvai – nusivylusių ar išėjusių šokant džiaugsmo šokį – ir Young Fathers tikrai taps muzikiniais krikštatėviais naujai kūrėjų kartai.
Jei manote, kad nežinote, kas tas David‘as, įsijunkite This Must Be The Place ir, prižadu, tuoj pradėsite pirštais barbenti į naivios melodijos taktą. Kultinės new wave grupės Talking Heads varomoji jėga pristato solinį darbą American Utopia – teatralizuotas žmonių pilkais kostiumais pasirodymais su itin mielais ir truputėlį awkward šokio judesiai bei funk ir gospel priemaišomis. David Byrne, rodos, pagaliau išaugo iš egzistencinio nerimo ir pristato kai ką šiek tiek linksmesnio. Vis dar keisto, daugiasluoksnio bei klausantis priverčiančio įjungti smegenis, bet rodančiu ilgą patirtį scenoje ir perprastą muzikos veikimo mechanizmą. Čia išgirstu turbūt pačius nuoširdžiausius publikos plojimus ir pamatau tokią pat atlikėjo reakciją į juos, bet, turiu pripažinti, kad ir kaip gera klausyti pažįstamo balso, 2018-ųjų David‘ą Gdynėje vis tiek mielai iškeisčiau į 80-uosius Niujorke.
Pokalbio nuotrupa nugirsta iškart po koncerto – depešus būtina išgirsti nors kartą gyvenime. Sutinku. Nors dėl per didelės spūsties priekyje Dave Gahan tarpkojo close ups (o būta jų be galo daug) teko stebėti per ekraną, Depeche Mode net perkopę penktą dešimtį ir metę narkotikus yra nepakartojami. Nubarstyti blizgučiais jie atiduodą visą save išprotėjusiai auditorijai, grodami per ilgą karjerą sukauptą hit‘ų kolekciją, sumaišančią erotiką su egzistencinės krizės nuojautomis. Nespėju pajusti, kai kartu skanduoju Just Can‘t Get Enough ir nenoriu, jog tai baigtųsi.
Buvo labai labai gerai. Daugelio pramiegotas Bristolio trip hop‘o duetas Massive Attack sugebėjo kalbėti dabarčiai – vizualizacijos, paskandinančios informacijoje apie šiandieninę Lenkijos politiką sudarė bendrą audinį su mistiška ir giliai panardinančia muzika. O kartu su Young Fathers papildymu perklausytas Voodoo In My Blood išlieka vienu iš pačių geriausių Trump‘o eros atmosferą reflektuojančių kūrinių.
DIENA NUMERIS TRYS
Debiutinis Karly-Marina Loaiza albumas Isolation – bandymas žaisti slėpynių su amerikietiška svajone. Įraše Kolumbijos emigrantų užauginta Uchis sugeba suderinti itin kinematografišką pop fantaziją su tamsesne, melancholiška kasdienybe, tuo pačiu į RnB įnešdama šiek tiek latin skambesio. Deja, bet svajingas Kali Uchis balsas, primenantis Ella Fitzgerald dainavimo manierą, pranyksta milžiniškoje festivalio scenoje – galbūt čia per daug šviesos ir tuščios erdvės, bet jos dviejų dimensijų pasirodymui gerokai pritrūksta gylio. Įrašuose puikiai skambantys bendri darbai su Jorja Smith ar Tyler the Creator palieka akivaizdų padėjėjų vakuumą scenoje, todėl retkarčiais atrodo, lyg Uchis bandytų pataikyti į savo pačios dainos karokę versiją. Tekstai suplokštėja ir tampa motyvacinėmis kalbomis aplink šokančioms paauglėms, o tikrai labai seksualūs šokiai (deja) negali ištempti viso pasirodymo. Vis dėlto Kali – tik 24, todėl tikiuosi, jog (nors ir kaip mažai tikėtina, karjerai kylant geometrine progresija) kada nors atsidūrusi wild wild west, užtiksiu atlikėją prirūkytoje vienišoje kavinėje ir turėsiu progą pakeisti savo nuomonę.
Būdama namie nesugebėjau įveikti antrojo studijinio amerikiečių reperio Vince Staples albumo Big Fish Theory, todėl repo avangardui per didelių lūkesčių neturėjau. Vis dėlto šis boy next door įvaizdį sudarantis kūrėjas, mėgstantis kulinarines laidas, nevartojantis nei narkotikų, nei alkoholio, padedantis savo bendruomenei YMCA centre bei pieš tapdamas muzikos scenos dalyviu norėjęs įstoti į koledžą ir gyventi ramų studentišką gyvenimą, koncerto metu pats vienas sugeba palaikyti nuolatinę įtampą, priverčiančią gaudyti kiekvieną atlikėjo veido mimiką bei judesį. Tarp skirtingų žanrų šokinėjantis darbas verčia ne tik šokti, bet ir sukelia norą užsiimti ir detalia tekstų analize. Vis dėlto klausydama Vince negalėjau negalvoti apie baltiesiems uždraustą žodį kartu skanduojančius labai barzdotus trumparegius hipsterius bei treninguotus skustagalvius – žinant aštrius Lenkijos pasisakymus Sirijos pabėgėlių klausimu, svarstau, kiek klausytojų daug labiau mėgsta egzotišką kultūrą, nei, turint omenyje šalies demografinę sudėtį, egzotiškus žmones.
Tikriausiai vaikystėje į 2-D, Noodle, Russel ir Murdoc nuotykius per MTV spoksojau truputėlį daugiau nei statistinis vaikas. Todėl, manau, nebandysiu objektyviai vertinti Gorillaz pasirodymo – iš anksto žinau, kad nugalės mano asmeninė silpnybė Damon Albarn ir Jamie Hewlett kuriamam pasauliui (kuriame, beje, atsirado naujas veikėjas – ar dar pamenate Ace iš Cartoon Network animacinio filmuko Powerpuff Girls?). Mančesteryje girdėtas albumo Humanz pristatymas – idealiai atitikęs įsivaizdavimą apie tai, kaip turėtų atrodyti tikras pasaulio pabaigos vakarėlis – šįkart buvo papildytas naujausio darbo The Now Now ištraukomis. Tai – solinis populiariausios pasaulyje virtualios grupės vokalisto įrašas, jo paties pristatomas kaip (it) isn’t about looking behind, because behind is the past, and this is the Now Now, not the Then Then. Tiesiog siūlau čia ir dabar užsidėti ausines bei pasiklysti Gorillaz visatoje – melancholiško Damon balso lydimo funk, psichodelinio pop‘so, disco ir hip hop‘o mišrainėje.
DIENA NUMERIS KETURI
Hey baby, I’m in Poland right now, remember that one time we vacationed out here, you said you wanted to go to Rome or Paris, but I said ‘fuck it, we’re going to Poland’, įsivaizduojamas telefono pokalbis ant scenos minią priveda prie lengvo isterijos priepuolio. Priešais – Bruno Mars, kurio pristatinėti nereikia net tiems, kurie norėtų niekada nebūti apie jį girdėję. Juk nuo atlikėjo muzikoje girdimo švelnaus komercijos skambesio pabėgti beveik neįmanoma – tokį garsą skleidžia per pirmą savaitę Amerikoje parduotos 194,000 albumo 24k Magic kopijos. Bruno kolekciją šiemet papildė ir 6 blizgančios Grammy statulėlės, o pati svarbiausia iš jų primena, jog metų albumo kategorijoje atlikėjas nugalėjo Lorde, Jay-Z, Kendric Lamar ir Childish Gambino. Ar 24 karatų magija išties tokia magiška? Ne. O ar buvau papirkta pirotechnikos efektų, iš dangaus krentančių blizgučių, disko laikus primenančių šviesų instaliacijų, sinchronizuotų Jackson‘iškų šokių ir (!) fejerverkų? Tikrai taip. O tai priminė ir pačią svarbiausią snobams skirtą laimingo gyvenimo taisyklę – išgirdus labiausiai pergroto 2014-ųjų hito ritmą šokti tiesiog būtina. Grįžtant prie Grammy apdovanojimų – vis dar manau, jog tai buvo akademijos bandymas atsikratyti priekaištų dėl sistemingų rasizmo, pasirenkant patį saugiausią variantą, leidžiantį vadovautis niekur nevedančia svarbiausia kažką daryti filosofija. Bet kurio atveju, Havajuose užaugęs Bruno, jau nuo ketverių metų turistams skirtame šou vaidindavęs Elvį Preslį, rodos, taip ir nepamiršo vaikystėje išmoktų pamokų – jo pasirodymai vis dar yra nuostabi feel-good extravaganza. Susumavus – buvo linksma.
Nieko itin netikėto – trys draugai ir būrys šokėjų duoda šansą trepsėti kojomis ir pasiklausyti kokybiško dance pop. Galbūt pats metas Years and Years pasikviesti į svečius ir kartu atšvęsti į sostinę 2019-aisiais grįžtantį Baltic Pride?
Išvykstu nutrintomis kojomis, pavargusi, susivėlusi ir labai laiminga. O šįkart atsisveikinu – iki kitų susitikimų būsimajame laike, Open‘er!
Iliustracijos: Martyna Ratnikaitė
Internete:
Komentarai