Po pastarųjų metų perturbacijų, susijusių su “Sūpynėmis”: tragiškos ir netikėtos mirtys, pertrauka, naujos vietos paieškos, purvynuose murkdžiusios praėjusių metų liūtys, šiemet festivalis pasitiko mažesne nei įprasta automobilių eile prie įėjimo ir malonia ramybe bilietų palapinėse. Apėmė jausmas, kad renginio organizatoriai po minėtų įvykių kiek pristabdė ritmą, padarė visuotinį rewind’ą, gal kiek primažino savo ambicijų dažnius ir tarsi pradėjo iš naujo. Truputį mažesnis ir tuo pačiu jaukesnis festivalis su savo įprastais atributais. Less is more.
“Man patiko nuolatinis judėjimas (…), bendra nuotaika – atsipūtusi ir neįkyri, tokia pat nuotaika tikriausiai viešpatauja skaistykloje, kai jau vėlu ką nors pakeisti, ir lieka tik laukti prisiekusiųjų sprendimo, sūpuojantis ant sunkių medinių supynių.” – Serhij Žadan “Anarchy in the UKR”
Panašiai, beje, organizatoriai sakė ir savo renginio pristatyme: “Ieškodami daugiau saulės ir šilumos judame gilyn į vasarą, tad naują istorijos puslapį versime paskutinį liepos savaitgalį, kartu grįždami prie ištakų – į Labanoro regioninį parką.” Beje, už kelių savaičių vyks “Sūpynių” organizacijos ištakose dalyvavusio Ernesto Sadau vadovaujama nonkomformistinė “DT Camp” stovykla.
Tik atvykus į “Toliejos” poilsio kompleksą, apėmė deja vu jausmas. 2010-aisiais būtent čia vyko “Spartakiada” su įvairiais sporto turnyrais ir šokiais naktimis. Gaila, atrodytų, labai perspektyvus renginio formatas greitai užgeso, o gal tiesiog aplenkė laiką ir įvyko 10-čia metų per anksti? O gal tiesiog kas per daug, tas nesveika. Kaip ten bebūtų, “Spartakiados” futbolo “stadioną” ir erdves aplink jį užėmė automobilių parkingas. Jau prieš festivalį organizatoriai kalbėjo apie tai, kad parkingas – viena nedaugelio problemų. Vėliau kitoje teritorijos pusėje automobiliams buvo nušienauti keli papildomi plotai.
Tuo tarpu palapinės aplink dygo laisva forma: vieni pasirinko atvirus plotus, kiti – visiškai nelygų reljefą (kai kurios palapinės stovėjo ant tokių šlaitų, kad jose miegoti galėjai beveik stovėdamas), bet su vaizdu į ežerą, treti išsidėstė aplinkinio miško pavėsyje.
Pasak FB, beveik 2k apsilankė “Sūpynėse”, dar 5,5k buvo susidomėję. Oficialių pardavimų nežinau, be to, visi niekada nebuvo vienoje vietoje, tačiau galima spėti, kad festivalyje šoko apie 2 tūkstančius reiverių ir ne tik.
Pradžioje minėti įprasti “Sūpynių” atributai: “More”, “Less”, “High” scenos ir pernai pristatyta kolaboracijų bei pokalbių žaidimų aikštelė “Playground”. Ir, žinoma, ežeras. “More” labiausiai domino dieną, kai čia grojo gyvos grupės (Flash Voyage, MTJunker, Darbo Džiaugsmai ir kt.), nes naktimis mano skoniui buvo per daug plaktukų. “Less” laimėjo gražiausios šios vasaros scenos konkursą. Tiesa, dekoracijomis visada stipri “Yaga” greičiausiai dar pakonkuruos. LEDiniais blokais ir gyvomis gėlėmis dekoruota “Less” ant pat Ešerinio kranto buvo TA vieta ir pasėdėti, ir pajudėti. Visi žinom, kad “Sūpynių” rytus geriausia sutikti ant ežero liepto. Arba tik paryčiais pradedančioje veikti “High” scenoje. “Playground”, pernai buvusi vienintelė dengta ir todėl neišvengiamai populiari, šiemet laimėjo savo masyviu didžiulės raiškos ekranu, kuriame sukosi modernios vizualizacijos, įgarsintos įvairiais garso takeliais. Būtina paminėti ir šeštadienį kiek pavėluotai, bet išdygusią “Palanga Street Radio” pop-up “ambasadą”. Sklandžią jos transliaciją sutrikdė tik iš “High” į “Less” perkeltas mūsų pašnekovų The White Screen koncertas.
Įsiminė pirmojo vakaro “Less” programa. Gal todėl, kad dar buvo pilna jėgų ir dėmesio, bet greičiau dėl savo įdomaus tamsoko turinio: lietuviai Karkasas ir OORXAX, bei itin griežtai ir ekspresyviai lupę The Empire Line. Kitą dieną “Less” pasirodė Arma Agharta, Meisterjaan, Dataline ir kt. Tuo tarpu “Žaidimų aikštelėje” pritraukė originali glitch’inė Adomo Žudžio ir Dalios Mikonytės architektūrinė studija, įgarsinta Pijaus Džiugo Meižio aka Munpauzn, Flufflor x bod kooperacija, sau pačiai kiek netikėtai užgrojusi Mamiko Motto. Dar, aišku, buvo nemažai kitų netikėtų “scenų” komplekso balkonuose ir kambariuose, automobilių bagažinėse ir palapinėse. Vis dėlto festivalis buvo tokio dydžio, kad pametęs draugus, per pusvalandį galėjai apeiti visą teritoriją ir juos susirasti.
Atskiro žodžio verta “Sūpynių” atributikos pasiūla, kurioje galėjai rasti ne tik įprastų maikių ir džemperių, bet ir… bumbagą ar kojines. O norintys prisiminti šių metų festivalio garsus, gali įsigyti ribotu tiražu išleistą “Sūpynėse” dalyvavusių atlikėjų garso takelį kasetėje arba skaitmenoje. Kaip pajuokavo vienas organizatorių, “toks alternatyvus, beveik be techno rinkinys susidėliojo”.
Internete:
Komentarai