Skeldos, po kurių vardu slypi Vytenis Eitminavičius, yra puikiai pažįstamas Lietuvos pogrindžio muzikos klausytojams. Jo organiški, gyvais instrumentais kuriami dronai su sodriu vokalu koncertuose puikiai dera su scenos bendražygiais Daina Dieva, Oorchach bei OBŠRR. Nors Vytenis pasakoja, kad groti pradėjo nuo gitaros, šiandien ji muzikoje paskęsta tarp dešimčių sluoksnių efektuotų instrumentų, kuriuos jis įrašinėja kilnojamoje studijoje, savo vietą kartais randančią net vidury sutemusių laukų.
Pernai metų pabaigoje Vytenis kartu su Rūkana išleido albumą „Upės“ po IYv vardu, o šios vasaros viduryje pasirodė Skeldų albumas „Ilgės“. Tiesiai į lygiadienį pataikiusiame albume vos du kūriniai, tačiau daugiau, nei pusvalandį jie pildo erdvę ilgesiu ir poezija, įkvėpta Antano Škėmos eilėraščio „Melas“.
Susitikome su Vyteniu pakalbėti apie kūrybą, DIY prieigą, visapusiškos kontrolės norą ir nebanalų lietuviškumą muzikoje.
Nuo pernai metų pristabdei koncertinę veiklą. Kodėl? Ką nuveikei per šį laiką?
Norėjau daugiau laiko skirti įrašams. Buvau pradėjęs kelis albumus, kuriuos pagaliau baigiau. Vienas jų pasirodė pernai metų paskutinėmis dienomis, įrašytas kartu su mano gyvenimo mūza Inga / Rūkana. Kitą, naują Skeldų darbą, išleidau prieš kelis mėnesius.
Vieną dieną pajutau, jog daug koncertuodamas kone visą garsams skirtą laiką praleidžiu mąstydamas apie koncertus, ruošdamasis, repetuodamas jiems. Dėl to nukentėdavo įrašai. Kita vertus, lyg ir būtų galima šiuos dalykus sudetinti. Tačiau gyvenime viskas juda lyg kreive: vis kyli ir leidiesi, dalykai, kurie prieš tai buvo svarbiausi, staiga pasirodo beprasmiai. Panašūs jausmai atėjo galvojant apie gyvus pasirodymus. Neretai ruošimosi koncertams pastangas gali sugadinti visai nuo tavęs nesusiję dalykai: blogas garsas, kažkieno ne nuo pradžios paleista video projekcija, vėlavimas ar pan. Ar kas klausysis, ar kam bus svarbu, ar pačiam bus gera groti, ar erdvei tiks tavi garsai – galvoje kelias savaites prieš renginį sukasi panašios mintys. Tuomet ateina renginio diena, pradedi groti, pasirodymo laikas greitai pralekia ir baigiasi, o tu lieki su savo mintimis, dažnai priliestomis beviltiškumo. Pasijunti tuščias ir galvojantis: kam tai ir kas bus toliau? Vieną dieną pajutau pasikartojimus koncertuose: atrodė, tarsi žinau, kaip viskas vyks, kokia bus klausytojų reakcija ir ir tada supratau, kad būtina pauzė.
Taip pat galvojau, kad grodamas Lietuvoje vis stengiesi paruošti naują, negirdėtą programą, nes į koncertus dažnai susirenka tie patys klausytojai, tačiau tuomet atrodo, kad visada eini groti lyg eskizą. Regis taip niekada ir neturi progos gerai surepetuoti programos, nes nuolat ją keiti, kad būtų pirmas kartas. Kaip sako vienas bičiulis aktorius: niekada neik į premjerą teatre, nes pamatysi blogiausią spektaklio variantą. Tik atrepetavęs daugiau, gali pasakyti ar pavykęs kūrinys/pasirodymas, ar ne.
O improvizacijų būti negali?
Nesu improvizacinės muzikos mėgėjas. Aišku, yra daug nuostabių išimčių. Tačiau bendraja prasme improvizacinė muzika man nėra įdomi. Tiesiog sunku patikėti, kad žmogus gali sukurti gilius dalykus taip iš karto.
Pats visuomet stengiuosi sukurti pasirodymo scenarijų. Dažnai net repeticijos prasideda nuo pieštuko ir popieriaus lapo, neprisilietus prie instrumentų. Stengiuosi įrašyti garsus, atskirus semplus taip, kad koncerto metu iki galo nežinočiau, kaip skambės jų derinys, tačiau tas derinys privalo likti kontroliuojamas. Kai turi scenarijų, aiškią nuotaiką ir mintis, kurias nori pasakyti – tose ribose gali vykti improvizacijos.
Grįžkim prie pradžios. Kaip atsiradai muzikoje?
Pradžia matyt buvo mamos lopšinės. Vieną jų apie žvirblelį išmokau dainuoti ir ji lydėjo vaikystėje. Tuomet susipažinau su lakštingalėle – ta, į kurią pripili vandens ir pučiant ji skleidžia paukščių garsus. Vėliau vienas muzikos mokytojas pakvietė groti į pučiamųjų orkestrą, kur kelerius metus grojau kornetu. Tačiau orkestriniai kūriniai man nebuvo labai savi, norėjosi kažko artimesnio. Taip vienas tėčio mokinys pradėjo mane mokyti groti gitara ir po kelių mėnesių sukūrėme grupę Žvaigždumėnija. Man, tuomet dar mokiniui, dalyvavimas “Mėnuo Juodaragyje” ar “Prutena” festivalyje Kaliningrade buvo itin svarbūs ir padarė didelę įtaką. Vėliau pajutau norą kurti savo dainas, susipažinti su neatrastu elektronikos pasauliu. Taip atsirado projektas Beniūniuojant nemiga – po šiuo vardu įrašiau 5 albumus. Skeldos yra lyg tęstinis projektas, kuriuo norėjosi truputį atsitraukti nuo itin asmeninius išgyvenimus talpinančio pavadinimo.
Minėjai, kad „Ilgės“ kurį laiką gulėjo nejudinamos – kada pradėjai jas kurti? Kodėl „Ilgės“?
Patį kūrinį „Ilgės“ pirmą kartą sugrojau su Daina Dieva “Mėnuo Juodaragyje” prieš 3 metus. Tuomet jis neturėjo pavadinimo ir kurį laiką kompiuterio kataloguose mirgėjo pavadinimas „Nebuvo“. Dažnai kiti muzikantai negroja savo naujų kūrinių koncertų metu, kol jie nebūna išleisti. Man kol kas įvykdavo priešingai – tiek „Įspaudų“, tiek „Avilių“ su Daina Dieva, tiek ir naujausio albumo garsai būdavo gyvų pasirodymų pagrindas dar prieš juos išleidžiant. Koncertai leisdavo patikrinti tuos garsus. „Nebuvo“ virsmas į „Ilges“ truko kelerius metus. Tekstą kiekvieno koncerto metu vis keisdavau, papildydavau. Taip tokie kūriniai iš eskizų tapdavo išbaigtais kūriniais, kurie ir atsidurdavo albumuose. Ir dažniausiai po albumų išleidimo nebegrodavau tų kūrinių koncertuose.
Man nuo labai seniai įstrigo žodis ‘ilgės’. Nesiejau jo tiesiogiai su Visų šventųjų diena. Labiau su vėlyvo rudens laiku ir ta nuotaika, Kuomet gamta nusidažo pastelinėmis spalvomis, o mintis paliečia abstraktaus ilgesio gūsiai. Tos, kurios rūpinasi ilgesiu,- pagalvojau. Ilgės.
Rašai, kad albumas įkvėptas Antano Škėmos eilėraščio „Melas“. Kaip jie susiję?
Prisimenu, kai mokykloje reikėjo perskaityti „Baltą drobulę“. Nebuvo iki tol kitų knygų, kurias būčiau perskaitęs vienu ypu, nepaleisdamas iš rankų. Susižavėjus Škėmos kūriniu į rankas pateko ir jo eilėraščiai, o šis atrodė pats artimiausias.
„Melas“ mane ilgai lydėjo ir baigus mokyklą. Kažkada pagalvojau, kad bėgant metams jį perskaitau vis kitaip. Mąstydavau apie kūrinio personažą, kuris vėl ir vėl bando atidaryti duris, tikėdamasis už jų kažką rasti. Nesustoja, nors yra stipriai pavargęs. Škėma baigia eilėraštį lyg už durų niekada nieko daugiau, apart kitų durų, ir nebuvo, tačiau jei skaityčiau pažodžiui, jis pasako tik tiek, kad tik už sekančių durų nieko nebuvo – galbūt visgi jei kūrinys nesibaigtų mirtimi, už kitų durų išties rastume kažką svarbaus. Tada ir kilo mintis įrašyti tokį albumą. Apie viltį ir ieškojimą.
„Ilgių“ kasetė turi du leidimus: įprastą ir „art edition“. Abu jie gaminti tavo rankomis.
Kyla daug diskusijų apie skirtingus formatus, tačiau manau, jog jei leidi fizinį albumą, jis turi būti toks, kad žmogus norėtų jį turėti, liesti, mąstyti, kodėl jis būtent toks. Su Inga tariausi dėl kokių 15 skirtingų „Ilgių“ pakuotės ir grafikos variantų – kitokios spalvos, popierius ir t.t. Visi supranta, kad skaitmeniniais laikais tų kasečių greičiausiai mažai kas klausys ir tam naudos kompiuterį. Dėl to norisi, kad fizinis formatas būtų tiek išraiškingas ir išskirtinis, kad su garsu sudarytų vientisą kūrinį, o ne būtų vien priedas prie muzikos.
Pats kompiuteryje beveik neturiu muzikos – labai retai jos taip klausau. Dažniausiai renkuosi fizinius leidinius: tai, kas gyva, kas apčiuopiama ir kas pilna.
Lyginant su kitais tavo terpės atlikėjais, „Ilgių“ kasetę išleidai gan nemažu tiražu – 100 vnt.
Kažkaip gaila skirti daug laiko ir dėmesio tam, kas bus išleista kokių 30 vnt. tiražu. Todėl ir leidau pats, o ne per tiražą ribojančias leidybines kompanijas – norėjau kontroliuoti šio albumo procesą 100%. Žinau, kad tas 100 kasečių pasklis ir po kelerių metų turbūt neturėsiu nė vienos užsilikusios, taigi daugiau žmonių galės turėti pilną kūrinį, koks jis ir yra sugalvotas. Tačiau kartais norisi ir mažesnio tiražo, kaip IYv atveju: planavome, kad tai bus minimalaus tiražo kasetė draugams, tačiau vėliau kilo mintis pasiūlyti “Ghia” leidyklai prisidėti prie leidybos, tad tiražas išaugo iki 72. Tikiuosi „Upės“ taip pat nuplauks pas žmones, kuriems jos bus svarbios.
Kaip tariasi IYv?
Nesitaria (juokiasi). Tai simbolis. Labai prastas pavadinimas sklaidos prasme, nes jo neįmanoma nei rasti paieškų sistemose, nei ištarti. Tai retas proginis projektas, nes Ingos esminė kryptis – fotografija ir nedažnai kartu kuriame garsus. Nors man asmeniškai visi tie reti mūsų pagrojimai labai įsimenantys ir brangūs.
Kruopščiai dokumentavai paskutinės kasetės „Ilgės“ leidybą. Svarbi dalis, einanti su kiekvienu tavo kūriniu yra vizualai. Iš kur poreikis tam?
Esu architektas, tad vizualioji pusė visada greta. Man svarbūs viršeliai, projekcijos ir norisi pačiam apjungti kuo daugiau skirtingų meno formų, kad gimtų vientisas kūrinys. Naudoju tik savo ar Rūkanos nuotraukas, projekcijose – vien paties (pačių) filmuotą medžiagą. Nematau poreikio įtraukti kadrų iš filmų ar naudoti kitų grafiką, fotografijas, nes pačiam įdomu stebėti pasaulį, užfiksuoti įvairius dalykus ir žiūrėti, kaip jie dera su garsais. Nuo vaikystės labai mėgau kiną, kurį suvokiau kaip visų menų visumą, tad vizualika koncertuose yra tam tikras prisilietimas prie jo.
Kita vertus, paskutinius kartus koncertuose apskritai nenaudojau projekcijų ir man tai visai patiko. Kartais pagalvoju, kad tiesiog balta kaitrinė lemputė scenoje galėtų būti geriausias vizualas, priartinantis grojantįjį prie klausytojų.
Auditorija nėra tam per daug išlepusi?
Nelabai galvoju apie auditoriją iš šios pusės. Nesiekiu, kad vizualai pralenktų garsus. Jie gali paryškinti pasirodymo scenarijų ar nuotaiką, tačiau mano atveju jie abstraktūs ir gan monotoniški, tad klausytojai nelabai turi galimybės paskęsti vaizde ir nebegirdėti garso.
O išvis galvoji apie klausytoją?
Visada noriu žinoti, kur grosiu ir su kuo, kadangi kiekvieną pasirodymą ruošiu mąstydamas apie koncerto erdvę. Galvoju apie scenarijų, kuris geriausiai skambėtų toje vietoje, apie žmones, kurie tą vietą stipriai įtakos. Koncerto metu mėgstu žvilgtelti į klausytojus, stebėti jų reakcijas. Pernai sausį grojome su Inga ne ant scenos, o tarp klausytojų. Tam, kad jie prieitų dar arčiau, paprašėme garsisto patildyti bendrą garso lygį, kad viskas skambėtų lyg kambaryje. Norėtųsi daugiau pasirodymų, būnant arčiau klausytojų.
Papasakok apie savo kūrybinį procesą – ar dirbi studijoje, ar užtenka tik kompiuterio?
Dažniausiai studija yra kilnojama ir jos vieta priklauso nuo laiko, laisvo stalo ar kt. Kartais išvažiuodavau įrašinėti į vasarnamį, kartais pasiimdavau mikrofonus į tolimesnes keliones. Erdvės išskirtinumas neretai paversdavo garsus asmeniškai brangesniais. Pavyzdžiui akordeoną pirmajam Skeldos išleistam kūriniui įrašiau vidury laukų vėsią rudens naktį Ingos kaime. Vietiniams matyt kiek keistai turėjo skambėti tolimas akordeono garsas tamsoje.
‘Studijoje’ viskas vyksta labai chaotiškai ir netvarkingai. Negaliu įsijausti, kai aparatai steriliai sudėti. Visi garso šaltiniai yra per daugybę efektų perleisti gyvi instrumentai, išskyrus vieną analoginį sintezatorių, kurį kol kas naudoju retai. Kompiuteris reikalingas tik tam, kad įrašyčiau atskirus audio takelius ir galutiniam suvedimui. Seniai nenaudoju ir VST instrumentų. Galbūt dėl to, kad, kaip jau anksčiau kalbėjome, norisi viską kontroliuoti pačiam, tad nėra poreikio naudoti ne savo kurtus garsus ar semplus. Kita vertus, nemažai kuriančių draugų pasiskolina akimirkas iš filmų ar kitų dainų ir tai daro tiesiog puikiai, nustebindami ir paversdami juos naujais kūriniais. Galvoju, kad pats neturiu DJ’inio mąstymo ir dėl to nesinori ir nepavyktų to padaryti pačiam.
Tekstus rašai pats?
Taip, visi žodžiai, kuriuos kalbu ar dainuoju, yra mano. Tekstai, tiesą sakant, labai sunkiai gimsta, daug kartų būna perrašomi ir visas procesas trunka ilgai. Greičiau galiu sukurti tik eskizą gyvam pasirodymui, kurį dar daug kartų vėliau keisiu.
Lietuviškoje noise, industrial, drone scenoje matau nemažai atlikėjų santykio su pagonybe, gamta. Ar tavo muzikoje tai atsirado sąmoningai?
Nekūriau Skeldų koncepto galvodamas apie tai. Matyt ryšys su gamta yra tiesiog prigimtinis. Užaugau blokinių daugiabučių apsuptyje, tačiau greta tekėjo maža upė – Utenėlė. Stebėdavau ją, kaip gamtos vertybę, kurios žmogus negali sugadinti. Su draugais degindavome šiaudus po daugiabučių balkonais ir tai buvo savotiški ritualai, kuomet jusdavau ugnį greta.
Visgi yra dalykų, kurie Skeldos garsus priartina prie senųjų tradicijų. Pavyzdžiui, garsinių kilpų kartojimasis, jų tarpusavio pynimasis, liejimasis, santykis veikia juk labai panašiu principu, kaip lietuviškos sutartinės.
Tačiau jei paklaustum, ar groju apie gamtą, atsakyčiau – ne. Gamta yra giliai viduje, visad lydinti, guodžianti ar turtinanti. Tačiau kurdamas mąstau apie žmogų.
Internete:
Komentarai