Iliustracija: Sophy Hollington
Prieš kokį pusmetį daug kas dalinosi įrašais apie Kinijoje diegiamą (kol kas savanorišką, o ateity galimai privalomą) socialinio kredito sistemą ir kaip tai yra baisu. Trumpai sakant, pagal šią sistemą piliečiai bus nuolat stebimi ir vertinami, ne tik technologijų ir visokių apps’ų, bet ir kitų piliečių. O nuo turimo balo priklausys tavo galimybės prieiti prie visuomeninių gėrybių – potencialaus romantinio partnerio, geresnio vaikų darželio, gydytojo ir pan. Praeitą mėnesį rūkei neleistinoj vietoj, bėgai per raudoną šviesaforo signalą, pavėlavai sumokėti mokesčius, negrąžinai skolos – tavo reitingas iškart smunka, tad šį mėnesį laukti eilėj pas pulmonologą teks žymiai ilgiau, be to, nebegalėsi išskristi atostogų į užsienį… Ir dabar seka jau nusibodusi frazė – viskas maždaug taip pat, kaip šioje Black Mirror serijoje (kuri išties gera ir taikli bei kurią, beje, kaip ir visą serialą, kiekvienais metais primygtynai rekomenduoju savo studentams). Kurį laiką kalbos apie šią idėją buvo aprimusios, bet po šio video pasirodymo vėl suintensyvėjo.
Man asmeniškai socialinio kredito sistema nėra priimtina, bet be galo įdomi ne tik kaip (post)modernios socialinės kontrolės bei stratifikacijos pavyzdys, bet ir šansas pamatyti, koks kūdikis išsivystė iš komunizmo, kapitalizmo ir technologijų mylavimosi. Nemažiau intriguoja ir tai, kaip žmonės reaguoja į tokio reiškinio realią galimybę nūdienos pasaulyje. Mano įspūdis toks, kad dauguma vakariečių mano socialinio burbulo dalyvių apie šios sistemos blogumą kalba kaip apie savaime suprantamą dalyką.
Ir viskas čia suprantama. Dažnam vakariečiui – individualistinės kultūros atstovui, kuris vertina laisvę, galimybes rinktis ir asmens privatumą, tokia socialinės stratifikacijos sistema kelia siaubą. Tačiau reikia nepamiršti, kad Kinija, nors ir nebe taip stipriai, tradiciškai yra labiau kolektyvistinė kultūra, kurios atstovams stabilumas, saugumas ir šeimos/bendruomenės/visuomenės gerovė gali būti žymiai svarbesni už laisvę, privatumą ar pavienio individo gerovę. Tad jiems gali būti menka netektis, jei pastaruosius tektų aukoti dėl pirmųjų. Ar tai blogai?
Bandymas sociologiškai vertinti Kinijos socialinio kredito sistemą gali būti puikus pavyzdys, kaip kartais sunku laikytis kultūrinio reliatyvizmo – vertybinio neutralumo nuostatos/laikysenos, t. y., vertinti analizuojamą reiškinį tos visuomenės kultūros rėmuose, neprimetant savų kultūrinių kodų ir ideologijų. Aišku, globalizacijos kontekste tampa vis sunkiau tą padaryti, nes kultūriniai kodai ima maišytis, prigyja, tampa „natūralia“ egzistencijos dalimi ir t. t. Bet jeigu iš tikrųjų nori pažinti ir suprasti tyrinėjamą objektą, turėtum eliminuoti savo išankstines nuostatas, savos kultūros, ideologijos ir pan. Ir aš suprantu, kad mums keista humanistines vertybes matyti tik kaip dar vieną, tiesiog šiuo laikmečiu vyraujančią ideologiją, bet sveika apie tai pareflektuoti, ypač, jei esi socialinių mokslų atstovas. Beje, šiai mąstymo mankštai labai pravesrtų puiki istorijos profesoriaus Y. N. Harari knyga „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“, kuri lavina istorinę ir sociologinę vaizduotę bei skatina suabejoti savaime suprantamomis, visiems žinomomis tiesomis. Netgi tomis, kurios daugeliui iš mūsų yra gražios, geros bei teisingos, ir kuriomis šiandien tiki daugelis progresyvių-šiuolaikinių-vakarietiškų-išsilavinusių-„plačiai mąstančių“ žmonių.
Kitas dalykas. Baisimės tuo, į ką patys visai neblogai esame įsisukę ir tik dar labiau įsisukinėsime, tiesiog tai ne taip primityviai, kraštutinai, akivaizdžiai matosi. Juk patys nuolat generuojame Big data ir padedame juos renkantiems žmonėms kurti algoritmus, kurie ištobulės taip, kad neretai geriau už mus pačius nuspės, ko mums reikia, ką mes mėgstame ir kaip mes elgsimės įvairiose gyvenimo srityse. Rekomenduoju įdomų straipsnį apie besiformuojančią algoritmų kultūrą ir jos ateities perspektyvas. Pasak jo autoriaus, tiek prisialgoritmuosim, kad ateityje trokšime autentiškų, algoritmų nepaveiktų prekių ir paslaugų: „mūsų drabužiai, muzika, filmai, meno kūriniai, knygos atkeliaus su lipdukais Algorithm Free – panašiai, kaip šiandien mus labiau vilioja ekologiniame ūkyje užaugintos daržovės“. Ir dar brangiau už tai mokėsime. Minėtas Harari kitoje savo knygoje „Homo Deus: glausta rytojaus istorija“ taip pat kalba apie ateityje visą žmogiškąją egzistenciją apimsiančią algoritmizaciją bei dataism‘ą kaip būsimą mūsų religiją.
„Mes jau reitinguojame restoranus, filmus, knygas, net gydytojus. Facebook su 83% tikslumu gali identifikuoti ir užtaginti tave nuotraukoje, ir tam net nereikia veido – užtenka tavo drabužių, plaukų bei kūno tipo.“, – sakoma kitame Kinijos socialinio kredito sistemą analizuojančiame straipsnyje. Mes patys nuolat reitinguojame. Už nederamą elgesį galim iki vieneto nureitinguoti restoraną, nes jo padavėja susimovė, o savininkui pritrūko kompetencijos atitinkamai sureaguoti į situaciją. Mes patys radę plauką lėkštėj puolam rašyti ant įstaigos feisbuko sienos, kol sriuba visai atšąla, o ne tuoj pat apie tai informuojam darbuotoją.
Man peršasi mintis, kad vakarietiškas Didysis Brolis yra toks stilingai apsirengęs, „šiuolaikinis“ (suprask – geras), su kuriuo faina paflirtuot, nes jis gerai išsilavinęs, ne toks kaip Kinijoj – su pilku švarku, paprastas kaip 5 kapeikos. Mūsiškis Didysis Brolis diktuoja mums ribą, iki kiek būti stebimam, sekamam ir reitinguojamam yra ok, o kada – jau too much ir pagal tai po to mokinam kitus – ei, žmonės, čia, kas pas jus vyksta, jau nebe laisvė!
Tekstas pirmą kartą publikuotas interneto puslapyje “Sociali sociologija”
Komentarai