Ar dar prisimenate 2016-uosius?
O 2001-ųjų Rugsėjo 11-ą?
1980-iais, 38-ių Laurie Anderson – pasišiaušusių plaukų niujorkietė, tuo metu geriausiai žinoma kaip avangardistė, užšaldžiusi savo kojas ir grojusi smuiku tol, kol ledas ištirps – parašo dainą apie keistą įvykį: prieš metus Irano studentams užėmus JAV ambasadą Teherane, amerikiečių pastangos išlaisvinti įkaitus pavirsta į dykumoje sudužusius malūnsparnius, degančias nuolaužas ir negyvus kūnus.
Laurie sukuria O Superman – dainą, įkvėptą XIX amžiaus Massanet operos La Cida, tapusią super hitu Jungtinėje Karalystėje bei į viršų kosminiu greičiu šovusią jos muzikinę karjerą. Laurie sukuria O Superman ir… prisimena ateitį. Rugsėjo 11-ą Laurie Anderson kūrinys, apie telefono atsakiklyje paliktą klausytoją pažįstantį nepažįstamojo balsą, perduodantį žinutę Here come the planes. They‘re American planes, tampa per vėlai išgirstu įspėjimu. Istorija turi keistą įprotį kartotis.
Some say our empire is passing, as all empires do – šeštadieninį pasirodymą pradeda elektroninės muzikos pionierė, operos apie banginį Mobį Diką ir koncerto šunims Niujorko Times Square autorė, režisierė, vyriškos lyties alter ego klonų gamintoja ir performanso apie Mėnulio pabaigą kūrėja Laurie Anderson. The Language of the Future, kažkieno netyčia pavadinta koncertu, atidaro šių metų aktualiosios muzikos festivalį Gaida ir balansuoja ant plonytės ribos tarp pasakos prieš miegą (puikiai suveikusios priešais sėdėjusiai pradinukei), ambient garsų mišrainės ir terapijos seanso, bandančio nustatyti Trump‘o Amerikos diagnozę.
Sėdėdama dėdę Brežnevą pamenančioje Kongresų Rūmų kėdėje, dar vienos su esamuoju laiku atsisveikinusios imperijos griuvėsiuose, galvoju apie ironiją mėgstantį likimą – salėje, sovietmečiu skirtoje politiniam švietimui ir vėl pasakojamos istorijos. Tik šįkart paralelinės visatos scenarijuje bandoma apmąstyti laiką, prasidėjusį Oksfordo Žodynui metų žodžiu nominavus terminą post truth ir, visų nuostabai, išbūrus pavadinimą, ateities istorijos vadovėliuose charakterizuosiantį naują erą. Kas nutinka, kai netikėtai gavusi infarktą, numiršta tiesa?
Ateities kalba prasideda nuo draugiško dešimties sekundžių trukmės publikos ir atlikėjos dueto klykiant. Tai sutrumpinta Yoko Ono reakcijos (tiesos dėlei, Ono ištempė ištisą minutę) į 2016-ųjų rinkimų rezultatus, kopija. Būtent kalba – ar, šiuo atveju, jos ribotumas – tampa beveik dvi valandas trukusio pokalbio leitmotyvu.
Juk Amerika turėjo ne vieną į psichopatiją linkusį lyderį (nebūtina dairytis į tolimus horizontus – užtenka įsijungti Michael Moore Farenheit 9/11), bet nei vienas iš jų nedrįso išbandyti tokio savivaliavimo su būdais perteikti informaciją. Iš tiesų šią naująją kalbos versiją labai paprasta ir patogu vartoti – jos vienintelis tikslas yra emocijų perpardavinėjimas, ji sudaryta iš dviskiemenių žodžių bei nuolat besikeičiančių teiginių, pametusių savo pirmines reikšmes kažkur pakeliui. Tai kalba, padedanti pakeisti visada teisingą valstybės tėtį į gašlų dėdę iš kabelinės televizijos.
Nuo pradžios iki galo Laurie atlieka vieną vienintelę O Superman, bet gausiai prideda apokalipsės nuojautomis persmelktų iškarpų iš debiutinio albumo Big Science, Tai Či pratimų, knygos All the Things I Lost In the Flood, prisimenančių uragano Sandy sunaikintą darbų archyvą bei krūvą anekdotų. Ir, nors atrodo akivaizdu, jog būdamas 71-erių už sekcijos stiklo esi sukaupęs didingą istorijų kolekciją, tenka sau priminti, jog iš tiesų tai – mokėjimo matyti klausimas.
Vienas iš tyliausių ir jaukiausių pasirodymo momentų – pauzė, skirta 2013-iais metais mirusiam The Velvet Underground vokalistui bei vieninteliam gyvenimo sutuoktiniui Lou Reed, minimalistinėje scenoje skambant tik jo balsui. Jų 21-ius metus trukusi draugystė prasideda nuo susipažinimo Miunchene, nacistinėje Vokietijoje įvykusią Krištolinę Naktį prisimenančio renginio metu. O per pirmąjį pasimatymą Lou pakviečia Laurie į Audio Inžinerijos Draugijos Konvenciją ir, nuo susitikimo mikrofonų skyriuje, Laurie žodžiais, we were never really apart.
Ir nors dėl visų šių nukrypimų į šalį, eilėje prie rudeninių paltų buvo galima pagauti šen bei ten pasigirstančių niurzgėjimų dėl koncerte atsiradusio… koncerto trūkumo, turiu įtarimą, jog keliaujant į susitikimus su nostalgiją praeičiai keliančiais žmonėmis, dažniausiai ir teks sutikti tik šalia prisėdusią savo paties nostalgiją. Galbūt geriau į tai žiūrėti kaip į trumpalaikę galimybę netiesiogiai prisiliesti prie būtojo laiko? O galbūt žvaigždės iš 80-ųjų gilumos turėtų įgauti Andy Warhol‘o Screen Tests statusą? Tuomet galėtume joms leisti tiesiog egzistuoti šalia mūsų ir žiūrėti tiesiai į tai, ko jau niekada nebepamatysime patys.
Iš paralelinės visatos išėjusi tiesiai į ryškiai apšviestą šeštadieninį Gedimino prospektą, tenka grįžti į pačią pradžią:
Ar Supermenas mus išgelbės ir šįkart? O gal jau pramiegojome telefono atsakiklyje užstrigusį mandagaus nepažįstamojo balsą?
Komentarai