Rudeniškoje Vilniaus kultūrinių renginių paletėje „Dviguba vaivorykštė ir tornadas“ išsiskyrė savo ryškiu ir ambicingu būsimo pasirodymo aprašu. Kaip teigė renginio organizatoriai žiūrovų laukė „išskirtinis performansas, virstantis interaktyviu vakaru su labai gera muzika, anot kūrėjų, savyje talpinantis choreografijos, šokio, vizualiųjų menų, šiuolaikinio cirko disciplinas, post-apokaliptinio vakarėlio fone“. Įgyvendinti šiems sumanymams buvo pasitelktas milžiniškas oro balionas, galingos vėjo mašinos ir gyvai DJ atliekama techno muzika, tačiau tai tik keletas (!) unikalaus performanso dalių.
Pasak autoriaus Olle Stranberg, jį įkvėpė Audrų medžioklės fenomenas. Šių „medžioklių“ metu grupės ekstremalių oro sąlygų entuziastų skuba fiksuoti įsismarkavusių uraganų. Tokį užsiėmimą galima perskaityti kaip itin simptomišką skaitmeninio amžiaus reiškinį. Nesutramdoma gamtos stichija tampa jaudulį keliančiu reginiu, kurį žiūrovas išvysta ekrane kaip judančių pikselių visumą. Galiausiai mus pasiekia ne uraganas, o jo skaitmeninė reprezentacija. Naujausios vaizdo kūrimo technologijos leidžia generuoti neįtikėtinai realistiškus vaizdus, taip pamažu naikinant ribą tarp realybėje užfiksuoto objekto ir skaitmeninės simuliacijos. Kartu su akimirksniu prieinamu milžinišku kiekiu informacijos, tai paspartina įvykio atsitraukimą į atvaizdavimo sritį. Mūsų pasaulėvaizdis formuojamas nesibaigiančių įvykių reprezentacijų, kurios kuria amorfišką materialaus pasaulio ir simuliacijos hibridą. Tenka įdėti vis daugiau pastangų norint įsitikinti, kad vaizdas ekrane nėra tik kažkieno sukurtas skaitmeninis miražas.
Audrų medžioklė, viesulų fiksavimas, gamtos stichijų reprezentacija – visa tai yra dalis siekio pažaboti nesuvaldomą, ribinę gamtos dalį. Viesulo padariniai gerokai peržengia materialiąją destrukciją. Kartu tai sugriauti gyvenimai, destabilizuotos socialinės jungtys, įbaugintos ir vilties netekusios bendruomenės. Tačiau stebint viesulą iš arti ar vėliau ekrane, dėmesio centre lieka tik izoliuotas stulbinančio intensyvumo vėjo sūkurys. Norint gėrėtis vaizdu privalu suspenduoti jo kontekstą, susikoncentruoti į užburiantį stichijos siautulį. Konteksto suspendavimas taps kertiniu momentu norint besąlygiškai džiaugtis „Dviguba vaivorykšte ir tornadu“.
Tačiau Audrų medžiotojai nebuvo vienintelis Olle Stranberg įkvėpimo šaltinis. Autoriaus pomėgis šokti iš oro baliono be parašiuto persipynė su sukrečiančia, bet įkvepiančia istorija apie nesėkmingą šuolį bei tapo postūmiu pradėti naudoti oro balionus pasirodymuose. Ką reiškia pasileisti laisvam kryčiui iš oro baliono? Koks jausmas apima, kai supranti, jog sėkmingai nusileisti nepavyks? Dar du klausimai papildė ir taip neįtikėtinai turtingą renginio kontekstų paletę.
Pasklidęs per kelias meno disciplinas „Dviguba vaivorykštė ir tornadas“ be visa ko turėjo tapti atmosferiniu potyriu. Patirčių ekonomika (angl. experience economy) anaiptol nėra naujas fenomenas, apimantis įvairiausių potyrių suprekinimą. Šio ekonominio proceso esmė – akcentuoti ne siūlomo produkto kokybę ar kainą, bet jos kuriamą patirtinį ar emocinį krūvį. Gaiviojo gėrimo reklama gali rodyti pagrindinį herojų, apsuptą būrio besišypsančių draugų, suponuodama, kad visa tai pasiekiama reklamuojamu gėrimu. Nors puikiai suprantame, kad realybėje norint turėti draugų ir mėgautis laiku su jais nepakanka tik gaiviojo gėrimo, mes imame asocijuoti prekinius ženklus su tam tikromis patirtimis bei emocijomis. Tokie asociacijų tinklai ima formuoti mūsų kasdienius pasirinkimus, kurdami iliuziją, kad patirtys ir emocijos gali turėti prekės formą. Pasirodymas, siūlantis potyrį, žaidžia dvigubą žaidimą – viena vertus, žengiama į patirčių ekonomikos lauką, kurio komercinį veiksmingumą sunku paneigti, kita vertus, renginio dalyvis tampa galutiniu patirties kūrėju. Iš esmės bet kokia reakcija gali būti apibrėžta kaip subjektyvi patirtis, tokiu būdu bent teoriškai eliminuodama nesėkmingo pasirodymo galimybę.
Paskutinė svarbi detalė buvo Olle Stranbergo interviu metu išsakyta ambivalentiška pasirodymo koncepcija. Joje „Dviguba vaivorykštė ir tornadas“ neapsiriboja pasirodymo funkcija, bet kartu pristatomas kaip tyrimas, kurio metu dalyviai gali kartu kurti naujas veikimo formas. Žinoma, šios galimybės yra ribotos, bet veiksmas tam tikra dalimi priklauso nuo auditorijos reakcijų į jiems pasiūlytas sąlygas. Tai nemaža dalimi rizikingas žingsnis, ypač tada, kai renginio pristatymas sudėlioja aibę būsimų akcentų. Sukuriamos sąlygos būsimiems žiūrovams puoselėti tam tikrus lūkesčius, tuo pat metu transformuojant žiūrovus į dalyvius, iš kurių tikimasi vienokių ar kitokių reakcijų. Toks dvigubas mazgas būsimam pasirodymui suteikia nenuspėjamumo, kartu funkcionuodamas kaip saugiklis – bet kuriuo atveju vienokia ar kitokia reakcija bus, pasirodymą-tyrimą galima bus laikyti pavykusiu.
Paties pasirodymo pradžia niekur neskubėjo – batus už durų palikę žiūrovai (jau tapę ir dalyviais) turėjo galimybę savo kojomis išbandyti oro baliono medžiagos tekstūrą. Ilgainiui ant žemės ištiestos medžiagos pasirodė šokėjai, įsijungė vėjo mašinos ir oranžinis oro balionas ėmė pilnėti. Muzika intensyvėjo, postapokaliptinio vakarėlio dalyviai buvo pakviesti (švelniai suginti) į prisipildžiusio oro baliono vidų, kiek nedrąsiai prasidėjo šokiai. Kai balionas pradėdavo bliūkšti, vėjo mašinos įpūsdavo daugiau oro, taip pat ir džiugesio dalyviams. Aktoriai stengėsi išjudinti dalyvius, savo veiksmais primindami, kad vis dėlto čia susirinkome pašokti. Ilgainiui teko palikti pulsuojantį oro baliono vidų – dalyviai buvo palydėti laukan, stebėti laikinosios šokių erdvės subliuškimo. Oro netenkantis balionas švelniai transformavosi į naują platformą šokiams. Pasirodymo dalyviai pamažu sugužėjo ant beveik išsileidusio baliono, vėjo mašinos vis papildomo oru, taip sukurdami naują vakarėlio reljefą. Ėmė aiškėti, kad ritmingi kūnų judesiai yra laukiamiausia renginio dalyvių saviraiškos forma. Vakaro DJ Val jau kuris laikas grojo užtikrintą 4×4 techno ritmą, į kurį susirinkusieji atsakė kaip iš jų buvo tikimasi – vienokiais ar kitokiais šokio judesiais. Dalis žmonių nusprendė nelaukti vakaro kulminacijos ir paliko pasirodymą anksčiau, likusieji pamažu susėdo ant „banguoto“ baliono paviršiaus. Įsivyravo besibaigiančio vakarėlio atmosfera, tas blausus ryto 6-os valandos jausmas, kai muzika vis dar virpina sienas, bet kūnai pamažu atiduoda paskutines jėgas. Tačiau laikrodis rodė, jog dar nėra nė 23-os valandos, sufleruodamas laiko ir jausmo neatitikimą. Pasirodymas baigėsi be įspėjimo, lyg ir netikėtai, bet jau kuris laikas buvo aišku, kad judama link pabaigos.
Pasirodymi pasibaigus beliko pripažinti, kad salėje patalpintas oro balionas tapo ne tik renginio vieta, bet ir jo simboliu. Balionas tarsi įstrigo tarp Menų spaustuvės sienų, primindamas, kad jo neišsemiamas potencialas yra kilti į neatrastas stratosferos aukštybes, o ne subliūkšti ant juodų grindų. Išskleisdamas turtingą ir sodrų kontekstą prieš pasirodymą, Olle Stranbergas galiausiai paliko kiek pasimetusią publiką klaidžioti šio meninio-antropologinio tyrimo labirintais. Nieko blogo nenutiko, netgi priešingai – išradingas eksperimentas pavyko, publika, asistuojama aktorių, kūrė savo prasminius tinklus, atskleidė savo emocijas, kitaip sakant savo užduotį atliko. Kuo ypatingas ar neišskirtinis Vilniaus publikos pasirodymas tiksliau pasakyti gali nebent pats kūrėjas.
Antrame plane liko beveik neplėtotas audrų, jų medžiotojų, laisvo kritimo, nesėkmingo šuolio ir cirko-oro santykio kontekstas. Kartais apimdavo jausmas, kad be konteksto plėtojimo liko tik pustuštis balionas, techno muzika ir kiek sutrikusi publika. „Dviguba vaivorykštė ir tornadas“ tarsi pasiklydo tarp savo didelio potencialo, išradingo proceso užuomazgų ir pretenzijos tapti geru tūsu. Pučiamas oras, purškiamos putos, balionai, lazerių šou, įvairiausi konfeti – visa tai jau seniai yra tapę aibės teminių vakarėlių atributais. Tačiau pastarieji beveik visada lieka tik teminiai vakarėliai, su savo publika, aiškiais lūkesčiais ir ribota menine raiška. „Dviguba vaivorykštė ir tornadas“ galėjo (ir žadėjo) tapti kažkuo daugiau. Šioje vietoje puikiai suveikia anksčiau minėti saugikliai – pasirodymas, kaip tyrimas ir subjektyvios patirties nenuspėjamumas. Galima tik gūžtelti pečiais ir pridurti „tokia ta tavoji patirtis, pasirodymas tik suteikė mediumą jai atsiskleisti“, o galiausiai bet kokia įvykių sekas išpildo šios meninės-antropologinės užmačios sąlygas.
Galbūt visas dviprasmybes reziumuoti padės vienos scenos iš Alfonso Cuaron filmo „Children of Men“ (liet. Žmogaus vaikai) interpretacija, kurią pateikė Mark Fisher. Filme žmonija juda link išnykimo – žmonių giminė tapo nevaisinga. Ieškodamas atsakymo, kodėl nebegimsta vaikai, Theo (Clive Owen) aplanko draugą ir pamato jo sukauptą neįkainojamų meno kūrinių kolekciją. Apstulbęs Theo klausia „kodėl tau visa tai yra svarbu, jeigu ateityje nebus kam tuo gėrėtis?“. Draugo atsakymas yra nihilistiškai hedonistinis: „stengiuosi apie tai negalvoti“. Tokio galvojimo suspendavimo nuolatos reikalauja ir patirčių ekonomika, skatinanti mėgautis negalvojant apie šio mėgavimosi pasekmes. Išnaudojimas, ekologinė tarša, psichologinės ir fizinės sveikatos nuosmukis – tai tik menka dalis tamsios pasimėgavimo pusės.
Norint pasimėgauti „Dviguba vaivorykšte ir tornadu“ reikėjo taip pat negalvoti apie prieš renginį išskleistą kontekstą ir jo galimus tyrinėjimo būdus. Linksmam vakarui užteko atsiduoti įtaigiems techno ritmams bei estetiškai išraiškingomis oro baliono transformacijomis. Tačiau hedonizmo kupinų vakarėlių Vilniuje netrūksta kiekvieną savaitgalį, tuo tarpu inovatyvūs pasirodymai kur kas retesni. Nors ir buvo smagu šokti ant oro baliono ar jo viduje, turėti šiokią tokią laisvę kurti savo prasminį lauką, tačiau po pasirodymo liko šioks toks apmaudas, kad daug potencialo taip ir liko neišskleista.
Komentarai