“Miško uostas” – nepriklausomi, apolitiški, kūrybiniai partizanai

Vasarą vienas renginių organizatorius prasitarė apie savo draugus, įsigijusius patalpas šalia geležinkelio Švenčionėliuose, o rugsėjo pabaigoje “Miško uostas” pakvietė į savo antrojo sezono atidarymą. Nuo šiol keliaudamas traukiniu Turmanto (Ignalinos, Dūkšto, Visagino) kryptimi, atkreipk dėmesį į dviaukštį raudonų plytų pastatą šalia bėgių netoliese Švenčionėlių stoties – ten vyksta įdomūs gyvenimo kultūros judesiai.

Foto: Lina Jushke / “Lamų slėnis”

Gal todėl, kad vieni mano senelių gyveno netoli geležinkelio Alytuje ir daug vaikystės dienų prabėgo uodžiant dyzelino prisigėrusių medinių pabėgių kvapą, girdint vagonų dundėjimą ir garvežių ūkavimą, ši transporto priemonė užima širdyje ypatingą vietą. Prie to prisidėjo ir romantiškos “inter-rail” klajonės Europoje bei magiška stočių atmosfera, kurią, kaip vieną muzikaliausių miesto vietų, paminėjo mūsų pašnekovė Rugilė, gyvenanti Berlyne. Jei yra galimybė rinktis, pirmenybė visada tenka traukinio dunksėjimui. Ir tai nėra “Lietuvos geležinkelių” užsakytas tekstas – jiems tikrai yra kur pasitempti. Dėl nesibaigiančių “Rail Baltica” nesusipratimų, vis dar esame pilka zona Europos geležinkelio žemėlapyje, tačiau bent jau į Klaipėdą galime nuvažiuoti patogiai ir gana greitai.

Įdomi tendencija, jog tame pačiame maršrute, tai – jau antrasis art-izaninės iniciatyvos taškas. Kiek anksčiau kalbinome Naujojoje Vilnioje įsikūrusio “Empty Brain Resort” iniciatorių Matą Aerobicą. Kol šalia Vilniaus industrinėje teritorijoje įsikūręs centras dar tik žengia pirmuosius žingsnius ir jo komanda pripažįsta, jog tiksliai nežino, kur tai juos nuves po metų kitų, “Miško uostas” Švenčionėliuose jau kelis metus rengia kino seansus, paskaitas, baidarių žygius ir bando atrasti ryšį su savimi ir vietine bendruomene. Apie visa tai pasakoja viena “uosto” gyventojų Guoda Bardauskaitė.

Foto: Artūras Morozovas

Savo svetainėje patys pateikiate klausimą “Kodėl Švenčionėliai?”. Vietoje atsakymo įdėta saulėto pušyno nuotrauka. Pakomentuokite…

Tai visada būna pats pirmas, dažniausiai mūsų girdimas klausimas. Dėliodami “Miško uosto” svetainės struktūrą, nutarėme, jog pirmiausia reikėtų į jį atsakyti. Kol kas vien pušyno nuotrauka puikuojasi todėl, kad svetainė vis dar kūrimo procese.

O kodėl Švenčionėliai? Nes Švenčionėlius supa nuostabi gamta – upė, ežerai ir pušynai, nes pro čia važiuoja traukinys, kuriuo iki Vilniaus – tik valanda kelio, nes Švenčionėliai yra neišnaudotų galimybių miestelis su daugybe įdomių apleistų industrinių pastatų, tokių kaip vandens bokštas, siurblinė, įspūdingas pusapvalis siaurųjų garvežių depas. Ir nekilnojamo turto kainos čia daug kartų mažesnės nei Vilniuje.

Kaip ir kodėl kilo idėja įsikurti tokioje nuo visų kultūros judesių nuošalioje vietoje?

Idėja kilo gana spontaniškai, galima sakyti, iš jausmo. Pirmasis, užsikabinęs už Švenčionėlių – Šarūnas. Jis aptiko šią vietą tiesiog keliaudamas pro šalį traukiniu. Drauge su juo čia atsikraustė žmona Marija, po metų prisijungiau aš, Guoda, dar po metų – Eglė. Per beveik metus “uosto” veiklos radosi aplinkui gyvenančių bendraminčių ratas, o pastaruoju metu ir daugiau didmiesčiuose gyvenančių draugų turi minčių prisijungti prie mūsų bendruomenės.

Tiesa, jog vieta – nuošali. Čia tylu, ramu, kultūrinių renginių mažai, kaip ir viso kito judesio. Tačiau tai mes matome kaip privalumą, nes čia atsikraustęs savaime virsti iš vartotojo į turinio kūrėją. Švenčionėliai mums visiems – tarsi baltas popieriaus lapas, nei vienas čia atvykdami neturėjome nei šaknų, nei pažįstamų. Tas jausmas, jog niekas nežino, iš kokio konteksto atvykai, nieko iš tavęs nesitiki – išlaisvina. O mes savo ruožtu šį miestelį matome visai kitomis akimis, nei visą gyvenimą čia praleidę vietiniai – neturime išankstinių nuostatų, barjerų ir drąsiau svajojame apie galimybes. Tai ir yra įdomiausia.

Foto: Lina Jushke / “Lamų slėnis”

Jūsų adresas – Partizanų g. 1, o save vadinate “partizaniška kūrybininkų bendruomene”. Ką jums reiškia “partizanas”?

Išties šis adresas, nors ir sutapimas, yra gerausias, apie kokį būtume galėję pasvajoti. Mums visiems yra artimas partizaniškas, arba vadinamas“bottom-up” veiklos principas. Nemėgstame laukti, kol kas nors ką nors duos, leis, pasiūlys. Veikiame patys iš savęs, spontaniškai, ir, galima sakyti, dėl savęs. Ką sugalvojame, tą ir įgyvendiname – įsirengiame patalpas, renkamės žiūrėti filmus, susiorganizuojame šokius ar draugų koncertus savo erdvėse. Viską darome savo iniciatyva, energija ir finansais.

Džiugu, jog bendruomenė mus įvertina, jaučiame ir Švenčionių rajono savivaldybės palaikymą, tačiau visada buvome ir norime likti nuo jokių struktūrų nepriklausančiais, apolitiškais kūrybiniais partizanais.

Papasakokite apie pastatą prie geležinkelio, kuriame įsikūrėte?

Švenčionėliai buvo įkurti kaip geležinkelio stotis XIXa. viduryje, tiesiant Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelį. Tad su geležinkeliu susiję pastatai ir buvo patys pirmieji mieste, vienas jų – geležinkelio depo pastatas, kuriame įsikūręs “Miško uostas”. Pastato viename gale – traukinių remonto dirbtuvės, kitame – geležinkeliečių bendrabučiai, iš abiejų pusių jį supa geležinkelio bėgiai, vos per kelis metrus atitolę nuo fasadų.

Mus sužavėjo šio seno pastato architektūra: kokybiškas raudonų plytų mūras, arkiniai langai, aukštos lubos. Deja, nemažai butų pastate – apleisti, langai išpuvę, stogas apykiauris. Likusiuose butuose gyvenantys žmonės neturi mums įprastų patogumų, naudojasi bendrais tualetais. Matydami tai, po truputį ėmėmės “gelbėti” šį gražų pastatą: vieną po kito įsigijome keturis negyvenamus butus, pakeitėme langus, kiekvienas sau ėmėme įsirenginėti savo kūrybines erdves. Kai kurios šiuo metu jau veikia, kitos – remonto procese, dar kitos – laukia scenarijaus ir investicijų. Dabar svajojame apie stogo keitimą ir naujų bendraminčių atsikraustymą.

Foto: Lina Jushke / “Lamų slėnis”

Kalbate apie “nišinį gyvenimo būdą Švenčionėliuose”. Kuo jis skiriasi nuo įprasto šio miestelio atstovo gyvenimo?

Nuo tipinio švenčionėliškio gyvenimo skiriasi daugiausia tuo, jog mūsų veikla nepririšta prie griežto tvarkaraščio ir gyvenamosios vietos, tad jaučiamės esantys savo kasdienybės šeimininkai. Kitaip nei daugelis čia gyvenančių, iš visų pasaulio vietų, kuriose galėtume būti, mes sąmoningai pasirinkome nusėsti čia, tad Švenčionėliai yra mūsų pasirinkimas, o ne gyvenimo primesti “spąstai”. Džiaugiamės čia būdami ir tuo dažnai stebiname vietinius.

Gyvendami Švenčionėliuose, mėgaujamės žmonių nuoširdumu, paprastumu, gyvu santykiu su vienas kitu ir supančia aplinka. Komponuojame savo kasdienybę iš gana įprastų mažo miestelio gyvenimo detalių – pečiaus kūrenimo, pokalbių su kaimynais, obuolių skynimo ir panašiai, tačiau po laiko, praleisto didmiesčiuose, įžvelgiame šiuose užsiėmimuose kur kas daugiau prasmės ir vertės, nei eilinis švenčionėliškis.

O nuo miestietiško gyvenimo būdo mūsų “niša” skiriasi tuo, jog radome alternatyvų kūrybinio įkvėpimo šaltinį. Nors, kaip dažnai mėgsta kūrybininkai, įsikūrėme ramioje, tylioje, nieko iš mūsų nereikalaujančioje aplinkoje, kita vertus, ir nepasislėpėme kokioje miško trobelėje, neapsitvėrėme tvoromis – nes mūsų inspiracijos šaltinis yra būtent ryšys su žmonėmis, vietos bendruomenė.

Kokie jūsų santykiai su vietine bendruomene? Ar siekiate glaudaus bendravimo ir įsitraukimo, ar vis dėlto “uostas” skirtas keliautojams iš svetur?

Įdomu tai, jog į uosto veiklas visų pirma atliepė vietiniai, kurie, panašiai kaip ir mes, į šias apylinkęs yra atvykę iš didmiesčių. Tokiems žmonėms, matyt, pasirodė aiškiau, kas mes tokie esame, kodėl ir ką darome. Taip pat į renginius atvyksta nemažai svečių iš Vilniaus, nes susisiekimas patogus, o alternatyvios erdvės, apie kurias pasakojame socialiniuose tinkluose, intriguoja. Nors vietiniams vis dar atrodom įtariai, pamažu pritraukiame ir tikruosius švenčionėliškius. Lengviausia, žinoma, bendrauti su jaunimu, tuo pačiu mums tai atrodo prasmingiausia.

Mums patiems uostas visų pirma buvo reikalingas kaip vieta susitikti ir susipažinti su vietos bendruomene, ką nors smagaus drauge nuveikti gūdžiais rudens ir žiemos vakarais. Ir toliau uostą kuriame kaip susitikimų vietą – kur gali sugyventi skirtingų kartų, požiūrių, veiklų atstovai, kur iš tarpusavio pasidalinimo ir supratimo gali rastis nauji dalykai.

Patys stengiamės neužsisėdėti vietoje, kad nuolat atneštume į uostą naujų vėjų, o įvairūs keliautojai yra mūsų mėgstamiausi svečiai, “praskiedžiantys” sustingusią miestelio kasdienybę. Labai norėtųsi ateityje į uostą pritraukti dar daugiau lankytojų iš užsienio -galbūt tai pavyks, kai turėsime svečių nakvynei pritaikytų erdvių.

Panašu, “Miško uostas” yra labiau gyvenimo meno nei tik meno vieta. Ar teisingas toks įspūdis?

Esame meno profesijų atstovai – architektai, vizualinės komunikacijos specialistai, tačiau tai, kas vyksta “Miško uoste”, visų pirma siejame ne su savo darbais, o su gyvenimo būdu. Galvojame, kad susikurti gyvenimą, kokio norisi – tai pati svarbiausia, prasmingiausia ir įdomiausia kūryba, prieinama ir netgi būtina kiekvienam žmogui. Gaila, jog daug žmonių neprisiima atsakomybės už šį kūrybinį procesą, bijo priimti sprendimus arba apskritai neteikia pakankamai reikšmės tam, kaip bėga jų dienos. Savo pavyzdžiu bandome parodyti, jog kiekvienas esame savo gyvenimo autoriai. Galime rinktis, kur, kaip ir su kuo būti. Iš ko susidės mūsų dienos, iš ko galiausiai susilipdys mūsų gyvenimas. Mėgstame sakyti, kad jeigu galima pradėti Švenčionėliuose, tuomet galima pradėti bet kur.

Foto: Lina Jushke / “Lamų slėnis”

Žurnalistė iš Aliaskos Anne Hillman, pasivaikščiojusi po Švenčionėlių miškus, liko sužavėta gamta ir senais kaimukais. Liepė “Miško uostui” skubiai imtis dviračių nuomos bei obuolių sidro gamybos ir išpranašavo mums “top tourist destination”. Ką manote apie jos pasiūlymus ir pranašystes?

Taip, ir po šio įrašo sulaukėme komentarų, tokių kaip “neįsisvajokit”, “nesitikėkit” ir panašiai. O išties tai niekas nežino, kaip bus, nes viskas priklauso nuo mūsų pačių. Jei Švenčionėliuose gyventų vien svajoti bijantys žmonės, tuomet tikriausiai nieko ir neįvyktų. Bet kadangi Anne pastebėjo, jog mes esame linkę svajones greitai versti planais, o planus – realybe, jai pasirodė, kad mums gali pavykti.

Beje, miestelis kadaise buvo vienu iš populiarių Lietuvos kurortų, į kurį sovietmečiu traukiniais atvykdavo žmonės iš Sankt Peterburgo ir kitų Rusijos miestų. Kiekviename namelyje buvo nuomojamų kambarių, o vasaromis miestelio populiacija išaugdavo trečdaliu. Gamta, kuri čia traukdavo lankytojus, niekur nedingo – pasikeitė tik žmonių požiūris. Vėl jį pakeitus, daug kas gali pavirst realybe.

Bet kol kas vietiniai vis dar klausinėja mūsų, kada grįšime į Vilnių. O mes kasdien vis pasirenkame toliau būti čia. Niekas nežino, kiek ilgam mums užteks to parako. Gal ir visam gyvenimui?