Pastaruoju metu radijo klausau dažniausiai automobilyje. Jei esu Vilniuje ar aplink, ieškau “Start FM” transliacijų 94,2 MHz bangų ruože. Kaip sakoma, ko gero, vienintelis, kurio įmanoma klausytis. Vieną sekmadienio vakarą po 22 val. išgirdau kūrybinės audioteatro komandos “Bilietų nėra” kuriamo serialo “Šiaurės miestelis” epizodą. Vėliau perklausiau visas 6 iki šiol įrašytas serijas “apie jaunus mus”: butą Šiaurės miestelyje, meilės trikampius ir keturkampius, vakarus virtuvėse ir baruose, kelionę į Berlyną ir kitas aktualijas, kurių vingius sukūrė kino ir “normalaus” teatro pasauliuose jau pasižymėjusios dramaturgės Birutė Kapustinskaitė ir Teklė Kavtaradzė. Interviu su jomis skaityk kiek vėliau, o šiandien mūsų pašnekovas – serialo montažo režisierius Ričardas Matačius.
Ričardas – Lietuvos Teatro ir Muzikos Akademijos TV ir Kino režisūros magistras, be daugybės dokumentikos, montavo tokius filmus kaip “Duburys”, “Miegančių drugelių tvirtovė”, “Edeno sodas” “Rūsys”, pastarąjį – ir režisavo. Taip pat dirba su reklaminiais ir muzikiniais klipais. “Šiaurės miestelis” – pirmasis jo bandymas dirbti tik su garsu.
Radijo teatro išpopuliarėjo XX a. pradžioje ir iki atsirandant televizijai buvo viena populiariausių pramogų Vakarų pasaulyje. 1924-aisiais BBC transliavo Richard Hughes pjesę “A Comedy of Danger”, tais pačiais metais prancūzai Gabriel Germinet ir Pierre Cusy sukūrė “Marémoto”. Drama apie skęstantį laivą buvo išversta ir transliuota Vokietijoje bei Anglijoje, tačiau uždrausta Prancūzijoje, baiminantis, jog dramatiški SOS pranešimai gali būti sukelti sumaištį. Vienu pirmųjų tikrų radijo vaidinimų JAV vadinama Wyllis Cooper siaubo drama “Lights Out“, transliuota 1934-47 metais.
1938-aisiais CBS ir kino aktorius O.Welles sukūrė H.G. Wells “Pasaulių karo” radijo vaidinimą ir, anot legendos, padarė tai taip įtikinamai, kad kai kurie klausytojai netgi patikėjo, jog Žemę užpuolė ateiviai iš Marso.
1927 m. kovo mėnesį pirmąkart radijo studijoje suvaidintas spektaklis „Beauštanti aušrelė“. Liudo Giros simbolinę pjesę režisavo Vladas Braziulevičius, o vaidino Karių teatro trupė. Po premjeros pasirodė atsiliepimai Kauno spaudoje: „Kadangi radio ypatingai gerai perduoda žmogaus balsą, deklamaciją, kiekvieną mažiausį intonacijos ir tembro niuansą, „Beauštančios aušrelės“ perdavimas labai gerai pavyko, ypač kad visų aktorių buvo gražiai, aiškiai ir su jausmu skaitoma.“ Vieno naujametinio vaidinimo metu eteryje nuskambėjo šūviai ir keiksmai, kuriuos klausytojai palaikė įsilaužimu į Kauno radiofoną, ir buvo iškviesta policija gelbėti radijo darbuotojų.
Ne tik tarpukariu, bet ir vėliau, sovietmečiu, radijo teatro spektakliai būdavo vaidinami gyvai. Šeštojo dešimtmečio pradžioje į radijo teatrą atėjęs kaip aktorius, vėliau ilgus metus radijo teatro režisieriumi dirbęs Vytautas Grakauskas prisimena, kad dėl sovietinės cenzūros dažnai tekdavo statyti vaidinimus pagal ne itin aukšto lygio literatūros kūrinius.
Dėl televizijos atsiradimo prigesęs žanras, atgimė beveik po 100 metų. Beje, BBC radijo 4-oji programa iki šiol kuria muilo operą “The Archers”. Tai – ilgiausiai transliuojamas radijo teatro serialas, kurio sukurta jau virš 18 tūkst. epizodų. Naujosios garso įrašymo technologijos gerokai praturtino akustinę realybę, o radijas priėmė nemažai kūrinių, atmestų televizijos. Pavyzdžiui, žymiosios knygos “The Hitchhiker’s Guide to the Galaxy” radijo premjera įvyko gerokai anksčiau nei šis kūrinys buvo ekranizuotas. Šis žanras padeda netgi žmonėms su negalia – Amerikos aklųjų draugija prodiusuoja šiuolaikinių kūrinių radijo spektaklius ABC eteryje.
Pradėti domėtis šio žanro atgimimu ir jos naujienomis gali čia > radiodramarevival.com.
Interneto galimybės įgalino ne tik suteikti galimybę klausytis archyvinių įrašų, bet ir atsiskleisti pogrindiniams kūrėjams, galintiems savo audio inscenizacijas paskelbti vienu paspaudimu. Tuo tarpu klausytojams nebūtina tam tikru metu įsijungti radijo, galima bet kur ir bet kada pasiklausyti bet kurio įrašo.
Jei reikėtų sukurti šaukinius “Šiaurės miesteliui”, kokius garsus būtinai panaudotum?
Naudočiau natūralius miesto, gatvės, kambario garsus. Tuo pačiu man svarbu, kad girdėtųsi balsai, bet ne tekstas, daugiau emocija.
Šiemet dalyvavai radijo teatro festivaliuose Didžiojoje Britanijoje, Kroatijoje, Rumunijoje. Kaip vyksta tokie festivaliai – susirenka visi ir klauso? Kokių minčių parsivežei iš šių renginių?
Kai planavom važiuoti į pirmą festivalį, net neįsivaizdavau, kaip tai vyksta. Buvau tik girdėjęs apie juos, bet sudėtinga suvokti, kaip įmanoma suprasti danų, švedų ar prancūzų audio kūrinį, kai nesupranti kalbos. Tačiau nuvykus viskas buvo daug paprasčiau. Festivalis vyksta kaip ir kiti audio-vizualiniai renginiai. Žmonės sėdi bendroje erdvėje, kad ir kas tai bebūtų: kambariai, salės ar net lauke po medžiais ir klausosi audio kūrinių. Skirtumas tik tas, kad visada turi kūrinio vertimą, kuris eina kartu su originaliu tekstu. Kai įpranti, tai klausyti tampa labai paprasta.
Festivaliuose daugiausia suvažiuoja patys kūrėjai ir besidomintys radijo teatru. Publika labai įvairi – nuo radijo mėgėjų iki didelių radijo teatro režisierių, tarkim, iš “BBC”. Vyrauja tendencija, kad komisijos nariai paskirstomi iš atvykusių kūrėjų. Po kiekvienos dienos perklausų būna aptarimai, kuriuose išgirsti tikrai įdomių pastebėjimų, įžvalgų ir tendencijų.
Man asmeniškai važinėjimas po festivalius atvėrė visai kitokį radijo teatro suvokimo lauką. Lietuvoje gana sudėtinga rasti radijo teatro pavyzdžių. Dauguma jų yra LRT kurti spektakliai. Aš asmeniškai neturiu patirties radijo teatrą kūrime ir atėjau iš kino srities, tai ir suvokiu tai, kaip kinematografišką stilių. Tačiau radijo teatre labiausiai vyrauja teatro tendencijos, kurios neretai siejamos su patosu, sureikšminimu ir aktoriaus išvedimu į pagrindinį planą. Man tai nebuvo artima ir festivaliuose pamačiau, kad galimybių yra labai įvairių ir galima itin plačiai improvizuoti.
Kaip minėjai, esi iš kino pasaulio ir pirmą kartą dirbai tik su garsu. Ar vizualiai įsivaizdavai tą butą, kurį išsinuomavo serialo herojai?
Tą butą aš net nusibraižiau ant popieriaus lapo. Su garso režisieriumi Raimundu Paulausku, darydami pirmas serijas, nuolat aiškinomės, kur yra kieno kambarys, kaip skamba kiekvieno kambario durys ir panašiai. Nežinant, kaip išplanuotas įsivaizduojamas butas, būtų labai sudėtinga. Su scenaristėmis Tekle Kavtaradze ir Birute Kapustinskaite juokėmės, kad kiekvienas įsivaizduoja butą vis skirtingai, bet aš visvien turėjau jį pats sau įsivaizduoti, visą iki smulkmenų: kur kieno lova, kur dujinė viryklė, kur stalas, kur šaldytuvas, balkonas ir t.t.
Idealiu atveju tokį serialą turbūt reikėtų įrašinėti realiose lokacijose ar vis dėlto geriau tai daryti studijoje, kur gali sukurti ką nori?
Šioje situacijoje yra du aspektai ir abiejuose kažką turi paaukoti. Mūsų atveju įrašinėjome studijoje, bet prodiuserė Rasa Kregždaitė, planuodama įrašus su garso režisiere Iveta Macevičiūte, diskutavo ir apie garsinimo variantą realioje lokacijoje . Tačiau pastarasis komplikuoja montažo procesą: tampame labai riboti, norėdami personažus atitraukti ar priartinti erdvėje, taip pat – pakeisti pačios erdvės aidą ir panašiai. Kitas dalykas, garsinant natūralioje erdvėje aktoriai tiksliai suvoktų erdvę, atstumą vienas nuo kito ir tai jiems dar labiau leistų susitapatinti su situacija, konfliktais.
Kas buvo įdomiausia dirbant “Šiaurės miestelyje”?
Manau, įdomiausia buvo ieškoti stiliaus, braižo ir struktūros montaže. Pirmą seriją darėme labai ilgai. Po to klausėme, davėm kitiems paklausyti ir klausinėdavome, ar supranta, kas vyksta, ar veikia tam tikri principai, ar pastebi, ar pajaučia. Tada grįždavom vėl prie montažo ir taisydavom. Tokiu būdu atradom principą, kaip šis serialas turi veikti ir tapti gyvu. Man tai buvo eksperimentas, kuriuo džiaugiuosi, juolab, kad tai mano pirmas bandymas dirbti su audio medžiaga ir jo dėka atradau sau netikėtų momentų, kurie pasiteisino.
Dirbdamas su medžiaga ir pats “suvaidinai” epizodinį vaidmenį, ar ne?
Čia turėčiau garsiai nusijuokti, nes tai buvo kurioziškas momentas. Dar net nepradėjęs dirbti su serialu juokavau prodiuserei, kad aš taip pat galėčiau įgarsinti kokį nors personažą. Bet tai buvo tik juokas, kurį, slapčia tikėjausi, ji supras kaip rimtą. Šiuo metu esu įgarsinęs meditacijos tekstą, kurio klausosi vienas personažų. Be to, taip jau atsitiko, kad įgarsinau pradinį pavadinimą ir visus diktorinius tekstus (galiniai titrai ir pan.), o prodiuserė patvirtino ir gavosi, kad įgarsinau visų serijų informacinius tekstus.
Užsiminei, jog radijo teatras tikriausiai yra labiausiai ribojama meno šaka. Galima pridėti, jog daugeliui tai išvis atrodo tarsi kažkas iš praėjusio amžiaus. Kaip suprantu, vienas “Šiaurės miestelio” tikslų – sulaužyti šias ribas ir atgaivinti patį žanrą?
Tiesą pasakius, nesitikėjau, kad radijo teatro, kaip žanro, ribojimai tokie griežti. Nekalbu apie keiksmažodžių naudojimą, ko taip pat pasitaiko, bet reikia nepamiršti, kad radijo teatre dažniausiai naudojami literatūros kūriniai, pjesės ar net, kaip mūsų atveju, originalus scenarijus sukurtas šiam serialui. Tai nurodo, kad kūrinyje egzistuoja personažai ir kartais reikia suvokti, kad, kaip ir kine, yra blogų personažų, yra turinčių savo žargoną, dialektą, leksiką. Juk negali budulis iš tam tikro rajono kalbėti normine literatūrine lietuvių kalba. Kažkodėl kine tai yra visiškai suprantama ir tiesiog uždedamas amžiaus cenzas. Aš jau nekalbu apie televiziją, kurioje kartais net abejotino turinio medžiaga rodoma prieš 23-čią valandą su N-14 ženklu. O radijuje privalai užpypinti menkiausius keiksmažodžius. Suprantu, nacionalinis radijas turi puoselėti norminę kalbą, bet čia gal būtų panašiau, jei Nacionalinėje galerijoje išcenzūruotų Saukos paveikslus.
Ar pats klausai/žiūri serialus? Jei taip, kurie jų atkreipė tavo dėmesį?
Lietuvoje klausyti serialų gana sudėtinga. Kaip minėjau, prieinamumas ribotas, gali ieškoti tik anglų kalba, nes kitaip bus labai sudėtinga suprasti kontekstą. Nėra išvystyta infrastruktūra, kur galėtum klausytis radijo serialo ar šiaip kokio kūrinio ir skaityti vertimą.
Dėl serialų žiūrėjimo daug paprasčiau, bet tuo pačiu ir sudėtingiau, nes norisi pažiūrėti daugybę. Serialų žiūriu labai daug. Jei neturiu savo sąraše bent dviejų žiūrimų serialų, žinau, kad kažkas jau negerai. Apskritai stengiuosi kasdien pažiūrėti bent kelias mėgstamo serialo serijas ar filmą. Galiu pasakyti, “Netflix” jau gerokai ištuštėjo.
Išskirti, į kuriuos labiausiai atkreipiu dėmesį, negaliu, nes žiūriu labai įvairius. Mėgstu independent žanro, bet nevengiu ir populiarių. Šiuo metu vengiu tik pradėti žiūrėti tokius blockbuster’ius kaip “Game of Thrones” ir panašiai, nes žinau, kad visi jų sezonai suvalgys per daug laiko. Šiuo metu labiau mėgstu netradicinius, keistus serialus.
Internete:
Komentarai