Spalis + Ryga = “Skanu Mežs”. Tokia formulę sėkmingai taikome jau daugelį metų ir visada grįžtame pilnomis ausimis garsų. Šiemet nuotykingos eksperimentinės muzikos festivalis vyko jau 16-ąjį kartą ir pirmąją dieną buvo pasiektas visų laikų šio renginio lankomumo rekordas – miuzikholo “Daile” salėje ir jos prieigose iš tikrųjų buvo sunkoka judėti. Galbūt todėl pasklido gandas, kad kitąmet organizatoriai savo “garsų miško” sodinukams ieškos naujos vietos.
Šiemet “Skanu Mežs” jau kelintą kartą vyko jaukioje “Daile” salėje, virš kurios įėjimo buvo anonsuojamas Latvijos estrados metro Raimondo Paulso pasirodymas. Kiti šios vietos renginiai taip pat neturi nieko bendro su ekspertimentine muzika, todėl jos bufeto darbuotojai visada atrodo lengvai pasimetę, o česnakiniai duonos čipsai senoviniuose metaliniuose ledų indeliuose kėlė lengvą šypseną. Tiesa, pirmasis festivalio koncertas, kuriame pasirodė ir lietuviai Vladimiras Tarasovas bei Daina Dieva įvyko dar prieš savaitę meno muziejuje “Riga Bourse”.
Atlaikyti visą festivalio programą nelengva, nes tai nėra pramoginė muzika, todėl kai kuriuos, dažniausiai pirmuosius, atlikėjus paprastai tenka praleisti siekiant išsaugoti jėgas.
Pirmas vakaras
Caterina Barbieri atliko savo minimalistinę sintezatorinę programą. Ji yra baigusi klasikinės gitaros studijas, taip pat turi Bolonijos konservatorijos elektro-akustinės muzikos bakalauro laipsnį. Be to, Humanitarinių mokslų ir Filosofijos fakultete apsigynė etnomuzikologijos darbą apie Hindustano muziką ir minimalizmą.
Nors šiame renginyje visi atlikėjai savaip įdomūs, tačiau Thurston Moore (ex-Sonic Youth) ir Mats Gustafsson duetas švietė truputį ryškiau. Du pagyvenę vyriškiai sukėlė tikrą garsų audrą ir nors rankose jie laikė gitarą ir saksofoną, visa tai skambėjo už šių instrumentų skambesio ribų. Mats dažniau buvo palinkęs prie efektais nukrauto stalo, o Thurston preparavo savo nutrintą gitarą būgnų lazdelėmis ir pasiekė tokį lygį, kad salėje net užsidegė šviesa. Po pasirodymo prie Thurston ėjo žmonės su savadarbėmis “sonikų” kasetėmis ir rusišku “Daydream Nation” vinilo leidimu.
Amerikietis reperis Busdriver savo medį sodino gerokai žemiškiau, publika lengviau atsikvėpė ir puolė šokti. 2017-aisiais Busdriver pasirodė debiutiniame Flying Lotus filme “Kuso”, o šiemet išleido albumą “Electricity Is on Our Side”. Judrus 40-metis atlikėjas pažėrė įspūdingos greitakalbės. Tokios, pagal kurią ne visada ir spėjo žilabarzdis būgnininkas.
Po šio “pramoginio” intarpo visų laukė galinga ir sunki garso siena, kurią statė trys latviai pavadinimu Tesa. Tai – bene pirmas kartas, kada “Skanu Mežs” skambėjo tokio svorio muzika. Susikalbėti buvo beveik neįmanoma, beliko tik pasinerti į garsovaizdžius, kuriuos lydėjo minimalistinės video projekcijos. Primordial – toks apibūdinimas sukosi galvoje, kai Tesa judino tektonines plokštes ir krovė jas vieną ant kitos.
Pabaigai paliktas duetas Naked lyg ir turėjo ištaškyti visus galutinai, bet po Tesos skambėjo ne taip įtikinamai. Žadėjusi griauti ribas tarp atlikėjo ir auditorijos, vokalistė Agnes blaškėsi po sceną. Dėl lenkiškos jos kilmės prisiminiau jos tautiečių projektą Siksa, matytą “Off” festivalyje ir vėliau – Vilniuje. Pastarųjų vokalistė išties blaškėsi tarp žmonių, stumdė juos, žiūrėdama į akis “kaltino” seksizmu ir mačizmu. Naked gal ir neblogai atrodytų strobais blyksinčiame rūsyje, tačiau Rygoje neįtikino.
Antras vakaras
Kitą auksinio rudens dieną dalis publikos praleido pajūryje, dalis – Rygos bienalėje, dalis – ieškojo neatrastų miesto vietų, dalis – “Če” bare susitiko su ekstravagantiškuoju William Basinski. Šis avangardo ir eksperimentinio ambiento kompozitorius buvo dar vienas renginio šviesulys. Vis dėlto gyvi jo pasirodymai nepateikia nieko naujo, ko negirdėti jo įrašuose. Labiau svarbus buvo faktas, kad jo persona yra Rygoje.
Red Trio ir Mat Maneri grojo neįpareigojantį laisvą džiazą – po vakar atrodė, kad per tyliai. O štai Vilniuje pasirodysianti Grouper surinko perpildytą salę ir viso pasirodymo metu, ramiai gurkšnodama, visiškai įtraukė publiką į savo plaukiančių, aiduose paskendusių vokalų ir ramių fortepijono ir gitaros etiudų pasaulį. Tik aštriai dūžtantis butelis kartą perrėžė sustingusią tylą. Kažkas magiško yra kai šimtai žmonių taip sulaiko kvapą. Įdomu, ar pavyks pasiekti tokį intymumo lygį Vilniaus “Kablyje”?
RP Boo, kaip ir Busdriver prieš parą, atpalaidavo ir išsišiepęs dėliojo savo footwork’o koliažus. Tiek prikarpė, kad net pasigirdo keletas gerai žinomų popmelodijų motyvų. Po grojęs vienas “Downwards Records” leiblo įkūrėjų Regis, nors ir pasistatė keturis CD grotuvus, bet grojo monotonišką techno ir po truputį išsklaidė po garsų miškus prisiklaidžiojusią publiką.
Patiko kontrastinio garso principas, nors 16-asis kartas gal ir nebuvo stipriausias programos prasme, bet pradžioje minėta formulė suveikė ir kitais metais vėl klausysim, kad įdomaus užaugo.
Komentarai